Laukiamiausias metų žaidimas - The Elder Scrolls IV: Oblivion
| |

Laukiamiausias metų žaidimas – The Elder Scrolls IV: Oblivion

Su The Elder Scrolls III: Morrowind prapylęs per šimtą valandų, aš suvokiau, kad žaidime – dar per akis iššūkį keliančių užduočių, ir staiga man pagailo žaidimo kūrėjų. Iš vienos pusės, jie sukūrė neįtikėtinai didelį ir įtraukiantį vaidmenų žaidimą, iš kitos – jie turėjo įdėti velniškai daug pastangų, kad patenkintų mūsų lūkesčius.

Ir štai dabar pasklido žinia apie The Elder Scrolls IV: Oblivion. Tikėsimės, kad netruksime jo sulaukti (nors, to nereikia nė sakyti, gerieji Bethesda žmonės turi teisę į tiek laiko, kiek reikalinga geram viso žaidimo atlikimui). Vieno žvilgsnio į žaidimo vaizdus ir projekto užmojus užtenka suprasti: mūsų laukia kažkas nepaprasto. Masteliai to, ko norima pasiekti – tiesiog milžiniški. Kalba eina ne tik apie visiškai atvirą pasaulį, kuriame jums suteikiama visiška veiksmų laisvė – jis pilnas smulkiausių detalių, o netikėtumai čia knibžda už kiekvieno kampo. Šis pasaulis pilnas savo gyvenimą turinčių – ir jį gyvenančių – žmonių ir padarų, su kuriais galite bendrauti taip, kaip jūs norite. The Elder Scrolls serija primena fantastiškų stebuklų pilną skrynelę, kurią atkapstę ir išnaršę, dugne randate dar didesnį lobį, ir kiekvienas jų palieka jums nepamirštamų įspūdžių. Jis giliai užkabina.

Žvelgiant atgal į Morrowind, mane stebina vienas dalykas: kai mes paskelbėme pirmą išankstinę šio žaidimo apžvalgą [o netrukus po išleidimo jis tapo Metų Žaidimu] praėjo metai, kol jis  buvo kuriamas ir pagaliau išleistas, bet pirmasis aprašymas buvo stebėtinai tikslus. Mes skelbiame ir kitų pradėtų kurti žaidimų apžvalgas, bet dažnai jie išeina visiškai kitokie, negu buvo planuota. Su Morrowind viskas kitaip – kūrėjai liko ištikimi originaliai pradinei žaidimo vizijai. Šis žaidimas turi savo “sielą”.

Straipsniai 1 reklama

Koks to rezultatas? Turiu pripažinti, kad, nors aš bandau išlikti pakankamai skeptiškas visų būsimų žaidimų atžvilgiu, neatsižvelgdamas, kaip labai jie laukiami ir kokie geri buvo jų pirmtakai, su Oblivion sieju dideles viltis. Aš tikiuosi, kad Bethesdai išleidus Oblivion, mes pamatysime Morrowind viršijantį žaidimą, ir tai mane iš tikrųjų jaudina, nes kiek aš bemylėčiau Morrowind, jame buvo keletas dalykų, kurie galėjo būti dar tobulesni, ir žaidimas būtų dar geresnis… Taigi, aš išreiškiu viltį, kad Oblivion pilnai atskleis savo potencialą, ir džiaugiuosi, matydamas, kad tai sekasi daryti… ypač dėl to, kad praeitais metais vaidmenų žaidimų pasauliui aiškiai trūko gurkšnio šviežio vandens.

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.

Similar Posts

| |

Siūloma apriboti KGB rezervo karininkų darbo veiklą

Seimo narys Rimantas Smetona siūlo slaptaisiais SSRS specialiųjų tarnybų bendradarbiais laikyti ne tik tuos asmenis, kurie buvo įsipareigoję vykdyti jų užduotis ir pavedimus, bet visus, kurie veikė šių tarnybų naudai. Be to, parlamentaras ragina įteisinti kai kuriuos darbo veiklos apribojimus KGB rezervui priklausiusiems asmenims. Tai numatyta jo parengtose Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo bei įstatymo “Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos” naujose redakcijose. Pagal dabar galiojantį Liustracijos įstatymą asmeniu, slapta bendradarbiavusiu su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienio šalies pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje, faktiškai ir sąmoningai veikęs vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti, kai veikla nereglamentuota tarnybos statutais ar darbo įstatymais.

|

Kūrybinė drąsa ir baimė: Jurga Ivanauskaitė

B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskutinė mano perskaityta ir labai sukrėtusi priešsrovinė knyga yra jokių „intymumų“ ar „nuodėmingumų“ neužgriebianti Marlenos Haushofer „Siena“. Vien Vilniaus naktiniuose baruose kasvakar apsinuogina dešimtys merginų, o pasaulyje – milijonai, bet ar kas pasakytų, kad striptizo šokėjos profesijai reikia ypatingos narsos ir heroizmo? O ar kamikadzei, šachidui, čečėnei mirtininkei, kurių drąsa neįmanoma suabejoti, reikalingas intelektas? Žinau, kad nemandagu į klausimus atsakinėti klausimais, tačiau šitaip tik bandau užčiuopti bent kelias sąvokos „drąsa“ briaunas. Manau, kad kūrybinė drąsa visada yra būtinybė, o ne įnoris, ne bandymas eksperimentuoti ar racionalus tabu laužymas. Juk ir gyvenime drąsa dažniausiai būna išprovokuota neišvengiamybės, kuri neišvengiama neretai yra tik pačiam herojui, o aplinkinių stebėtojų dažnai suvokiama kaip kvailybė, įžūlumas, šventvagystė ar nusikaltimas.

Akmuo į svetimą daržą
|

Akmuo į svetimą daržą

Apsirikau. Maniau, kad Seimo pirmininkui, krepšinio treneriui, Viktoro Uspaskicho pavaldiniui Vydui Gedvilui pavyks, kaip sakoma, numuilinti balsavimą dėl imuniteto panaikinimo trims Seimo nariams – tyriems kaip krištolas. Nepavyko. Neapsirikau tik sakydamas, kad socialdemokratai balsuos vieningai: nesugraudino jų nei Vitalijos Vonžutaitės ašaros, nei V.Uspaskicho kaltinamoji kalba Seime. Bet kokia kalba! Ištaisyk gramatines klaidas ir dėk į oratorinio meno chrestomatijas! Kokia laikysena, gerbiamieji ponai! Kokie gestai, kokia šypsena – nuo sarkastiškos iki kūdikiškai tyros! Kokios pauzės! Kokie retoriniai ir labai konkretūs klausimai Algirdui, Gediminui ir kitiems kunigaikščiams! Ne veltui Kęstutis Masiulis šitos kalbos išsižiojęs klausėsi trečią kartą. Mokykis ir dar kartą mokykis, gerbiamasis Kęstuti. Gerbiamieji! Argi tai, ką vakar girdėjome, yra buhalterija, o ne politika?! Oratorius tūkstantį kartų buvo teisus – ne tik buhalterija. Pirmiausia tai – aukščiausios prabos politika, kurios jūs per šešerius metus (ką ten šešerius!) nesugebėjote nei suprasti, nei įveikti. Aukštasis pilotažas! Toli jums, gerbiamieji, iki tokios politikos, lemiančios visos valstybės gyvenimą, t.y. trypčiojimą vietoje, nesugebėjimą nieko nei nuteisti, nei išteisinti, nei pastatyti, nei sugriauti, valios ir proto paralyžių lemiančios politikos. Visi jūs, gerbiamieji ponai, nykštukai šalia Viktoro, kuriam geriau tiktų Rasputino vardas.

|

Agnė Žagrakalytė. Burtai ir prietarai

Viskas prasidėjo taip, kaip prasideda ir visos kitos mados: šokinėjimo per gumelę, papuošalų lipdymo iš išvirus sukietėjančio modelino, žiurkėnų laikymo ar triušių veisimo. Tąkart į madą atėjo šauktis dvasias, ant kartono lapo nusipaišius skritulį su raidėm bei dvasių darbą palengvinančiais riebiau nuspalvintais „taip” ir „ne”. Nespėjom net įsijaust, kai šį juokingą žaidimą iš mūsų, vaikų, atėmė viskuo nepatenkinti, įtarūs ir bailūs suaugėliai. Mada kviest dvasias ir jas kamantinėt, prieš akis plevenant žvakei, iš jaudulio virpančiuos pirštuos spaudžiant siūlą su kabančia adata, paplito taip greit ir plačiai, kad draudimai pasipylė ne tik iš klasės auklėtojų ir kibirkščiuojančių iš jaudulio katechečių lūpų, – kiek pamenu, baisiais dalykais gąsdino visi, – nuo „Panelės” žurnalo iki televizijos. Buvo aiškinama, kad prie žodžius dėliojančių raidžių stabteli visai ne vaiko rankos laikoma adata, o pikta linkinčios dvasios, niekur kitur neradusios vietos, todėl amžinai besitrinančios kitų pasaulių koridoriuos ir tik telaukiančios, kada koks jautrus paauglys bakstels į jas savo klausimo adatą, kad medvilnės siūlu užsikabarotų į mūsų pasaulį ir įsitaisytų kambary bent jau bilduko pavidalu. Jei ne tie sutartiniai draudimai, šis žaidimas būtų gana greit užmirštas, – kiek galima lindėt aptemdytam kambary beveik negaunant atsakymų į jokius klausimus, arba perskaityt tai, ką nori išgirst.

Akvariuminiai augalai: Aponogeton ulvaceus
| | | |

Akvariuminiai augalai: Aponogeton ulvaceus

Aponogeton ulvaceus yra viena gražiausių rūšių Aponogeton šeimoje. Lapai yra švelniai šviesiai žali ir permatomi ir turi gražų garbanotą kraštelį. Iš vienos šaknies gali išaugti daugiau kaip 40 lapų. Tai reiškia, kad šį augalą geriausiai auginti vieną dideliuose akvariumuose. Jis gana nereiklus ir gerai veši tiek minkštame tiek kietame vandenyje, ypač jei papildomai tiekiama CO2. Yra įvarių Aponogeton ulvaceus atmainų, kai kurioms iš jų reikia ramybės periodo, kai neauga lapai.

| | |

Kaip atšviežinti lydekavimo aistrą: muselinė

Jaučiatės, kad nebeliko lydekavimo paslapčių, esate visiškas spiningo virtuozas ir jau nieko nauja nebeišmoksite? Nusibodo blizgės, galvakalbiai, riperiai, vobleriai ir kita spiningavimo guma bei metalas? Norite kažko naujesnio, subtilesnio, originalesnio? Norite gaudyti lydekas kitaip? Tuomet šitas rašinys jums. Arba: jūs patyręs muselininkas, kuriam nebeliko paslapčių su kiršliais ir upėtakiais. Jums norisi kažko daugiau ir stipriau, kažko kitaip. Ar tai įmanoma Lietuvoje, nevažiuojant lašišų į Norvegiją ar taimenių į Mongoliją? Įmanoma, skaitykite toliau. Veik visi pažįstami Lietuvos muselininkai perėję spiningavimo mokyklą. Mano žvejiškas kelias prasidėjo taip pat – iš pradžių lydekos su „tauragiškėmis“ blizgėmis, vėliau – lydekos su sukrėmis ir vobleriais, dar vėliau – upėtakiai su sukrėmis ir vobleriais. Kažkur pusiaukelėje „traktorines“ inercines rites „Nevskaja“ pakeitė neinercinės. Į guminukus persimesti nespėjau, nes prieš gerą dešimtį metų perėjau į upėtakių žvejybą museline ir niekad nebegrįžau prie spiningo. Kiekvieno etapo pabaigoje aplankydavo šioks toks persisotinimo jausmas. Pastarąjį kartą jis atėjo, kai pradėjo rodytis, kad su musele prieš upėtakį nieko nauja artimiausiu metu nenusimato, išskyrus naujų upelių atradimo džiaugsmą. Prasiblaškymas atėjo atsitiktinai. Jau prieš kokius penkerius metus museliniuose žurnaluose pradėjau pastebėti, kad daugėja straipsnių apie lydekų žvejybą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *