Kas skaito paauglių dienoraščius?
Paaugliai ir „blogai“ (internetiniai dienoraščiai) – gal tai iš tikrųjų bloga kombinacija?.. Šis „New York Times“ pasirodęs straipsnis, be abejo, atspindi amerikietiško gyvenimo aplinkybes, todėl ypač aktualus JAV. Bet gal problema, apie kurią čia kalbama, taps aktuali ir Lietuvoje, mūsų šaliai vis labiau virstant „žinių visuomene“?
Mykolas Drunga
Sue Downes: Paaugliai, kurie per daug pasako
Kai kalbama apie naujausias technologijų madas, daugelis tėvų duoda savo vaikams, ko tik jie užsigeidžia, ir nebesidomi, kaip jie naująsias technologija naudoja. Jie nuperka savo sūnums ir dukroms mobiliuosius telefonus kaip priemonę sužinoti, kur jie yra, tačiau praranda galimybę žinoti, su kuo jų vaikai kalba. Jie nuperka paaugliams kompiuterius, kad šie galėtų ruošti namų darbus ir bendrauti su draugais, tačiau nesidomi, su kuo jie susirašinėja ar kokiose pokalbių svetainėse lankosi. Kaip technologijų specialistas ir tėvas aš taip pat jaučiuosi kaltas dėl tokių tėviškų neapsižiūrėjimų.
Vystantis technologijoms visada yra kažkas, ko tėvai privalėtų saugotis – šiuo atveju „blogai“ (blogs) – internetiniai dienoraščiai ir žurnalai.
Prieš mėnesį pasiskolinau savo dukros nešiojamąjį kompiuterį. Jį atsidaręs pastebėjau, kad liko neuždarytas vienos jos draugės dienoraštis. Nustebau pamatęs, kad ši dvylikametė apie save pateikė labai asmenišką informaciją – taip pat ir kur ji gyvena, mažiausiai 30 fotografijų, tarp jų – ir mano dukros. Dar blogiau – ji užsiregistravo kaip aštuoniolikametė. Paklausiau dukros kodėl, ši atsakė, kad draugė norėjusi patraukti vyresnių berniukų dėmesį.
Daugelis tėvų neturi jokio supratimo, kad jų vaikai kuria asmeninius internetinius dienoraščius puslapiuose myspace.com, myjournal.com, xanga.com ir facebook.com. Šios svetainės, šiuolaikinės paauglių ir vaikų visuomeninės registracijos priemonės, yra ypač populiarios. Pasak „The Pew Internet“ ir „American Life Project“, daugiau nei 20 procentų 12-17 metų paauglių turi tokius dienoraščius, nors daugelis juos priglaudusių svetainių turi amžiaus apribojimus.
Naudojami tinkamai, internetiniai dienoraščiai padeda vaikams palaikyti ryšį su savo draugais, dalytis savo gyvenimo smulkmenomis ir svajonėmis. Deja, šios svetainės it magnetas traukia ir vaikų tvirkintojus. Pasak Nacionalinio dingusių ir išnaudojamų vaikų centro (National Center for Missing and Exploited Children), vienas iš penkių vaikų seksualiai išnaudojamas internete.
Ką turėtų daryti tėvai, sužinoję, kad jų vaikas turi internetinį dienoraštį? Sprendimas paprastas: neleiskite vaikams bendrauti su nepažįstamaisiais – taip pat ir internetiniais nepažįstamaisiais. Patarkite jiems būti ypač atsargiems, pateikiant asmeninę informaciją kuriant elektroninio pašto adresus, internetinius dienoraščius, žinių apsikeitimo ar kitokias panašias svetaines. Ir veikiausiai nėra gera mintis savo dienoraščiuose pateikti informaciją apie savo draugus. Iš pirmo žvilgsnio nekalti duomenys ir nuotraukos gali tik padidinti riziką atkreipti interneto iškrypėlių dėmesį.
Jei nesate tikri, kad jūsų vaikas turi dienoraštį, apsilankykite viename iš daugelio internetinių žurnalų-svetainių ir surinkite savo vaiko vardą, mokyklos pavadinimą, elektroninio pašto adresą ar miesto, kuriame gyvenate, pavadinimą. Jei pasirodys jūsų vaiko vardas, panagrinėkite informaciją ir nuotraukas, kurias jis apie save pateikia. Jei kas nors kelia jums rūpestį, pasikalbėkite su savo vaiku.
Federalinis tyrimų biuras ir Nacionalinis dingusių ir išnaudojamų vaikų centras siūlo tėvams patarimus, kaip sužinoti, ar jų vaikas elgiasi tinkamai. Pavyzdžiui, FTB tinklapyje yra nuoroda į „Saugaus interneto vadovą tėvams“ („Parents’ Guide to Internet Safety“), kuriame yra naudingos informacijos, kaip sužinoti, ar jūsų vaiką persekioja internetinis seksualinis iškrypėlis ir kaip sumažinti riziką, kad kas nors išnaudotų jūsų vaiką internete.
Tačiau ne tik tėvai privalėtų stebėti vaikų veiklą internete. Prieiga prie interneto tampa įprasta mokyklose, todėl mokyklos taip pat privalėtų imtis didesnės atsakomybės. Daugelis mokyklų Niujorke įdiegia interneto filtrus savo tinkluose, tačiau visoje valstijoje mokyklų apygardos turėtų pradėti reikalauti privalomų interneto saugos pamokų.
Paskambinau savo dukters draugės, kuri savo internetiniame dienoraštyje pasiskelbė esanti aštuoniolikos, tėvams. Nebuvo lengva tą padaryti; niekada negali žinoti, kaip tėvai reaguos į tokią informaciją. Ar jie bus dėkingi, o gal piktinsis, kad kišamasi ne į savo reikalus? Šiuo atveju tėvai buvo dėkingi. Kaip pasirodė, jų dukra pasipasakojo, kad per dienoraštį su ja susisekė du vyrai, tačiau jai užteko sveiko proto jiems neatsakyti.
Nuo tol jos motina savo dukros patirtimi pasidalijo su kitomis vietinėmis šeimomis – tai sveikintina, nes kai turime reikalą su technologijomis, kuo daugiau apie jas žinosime, tuo geriau.
Sue Downesas vadovauja kompiuterinių konsultacijų firmai ir skaito paskaitas apie interneto saugą.
