Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“ į jaunimą, o ypač į neformalias jo grupes. Vis dažniau kalbama apie visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą Lietuvos skinhedų subkultūros dalyviais. Daugiausia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio skinhedai sulaukia po Kovo 11 – osios eitynių. Paradoksalu, tačiau būtent jie ir yra Kovo 11-osios eitynių pradininkai. Taigi, mes galime teigti, kad visuomenės nuostatoms susiformuoti apie skinhedų subkultūrą didelės reikšmės turi ne tiesioginė patirtis (bendravimas, susidūrimas su jais), o žiniasklaida ir aplinka, iš kurios žmonės perima informaciją. „Kreivi“ žvilgsniai prieš plikas galvas, nesusipratimai, agresija, pyktis… Kur veda šis kelias? Ar visi mes mirsim, taip ir neradę bendro dialogo tarp subkultūrinio jaunimo ir visuomenės? O gal verta bandyti? Gal verta bandyti susitaikyti ieškant kompromiso, kuris tautines šventes, tokias kaip, Sausio 13–toji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji, leis švęsti kartu, be pykčio, agresijos ar rodymo pirštu vienas į kitą. Šiomis dienomis Lietuvoje skinhedų klausimas itin aktualus. Vis svarstoma, ar verta jiems tarnauti kariuomenėje, ar tinkamai jie elgiasi Tautinių eitynių metu, ar deramai mąsto ir net rengiasi…