Prie vis didėjančio savižudybių skaičiaus, rodos, esame įpratę. Bet kai tai nutinka arti mūsų, dažnas krūpteli – juk savo noru iš gyvenimo pasitraukė mūsų bendraamžis, jaunas ir besišypsantis žmogus, toks pat kaip ir mes. Tuomet belieka tik retoriškai klausti – kodėl, kada, kas kaltas… Kas jauną žmogų gali pastūmėti link savižudybės? Studijos, meilė, visuomenės spaudimas ar nepritapimas prie jos, o gal viskas kartu?

Pro memoria I

Turbūt dar daugelis prisimena Vilniaus universiteto studentą, kuris prieš kelis metus iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Pasak jo kursioko Tomo, III kurso istorijos studentas S. buvo labai originali ir išsilavinusi asmenybė, niekas net neabejojo, kad jis pasiliks universitete ilgesniam laikui ir sieks mokslo aukštumų, bet… Staigi ir netikėta mirtis privertė susimąstyti ne tik jo draugus, bet ir visą universiteto bendruomenę. Viena iš versijų, kodėl perspektyvus studentas pasirinko šuolį nuo aukšto Valakampių tilto, yra studijos. Besimokant tik labai gerai, gautas neigiamas įvertinimas buvo per daug skaudus gyvenimo smūgis. O mokytis buvo tikrai sunku, nes universitete atsirado nauja istorijos kryptis – antropologija, beveik visa literatūra buvo anglų kalba, o dėstytojai su dideliu entuziazmu (tai reiškė ir didelį krūvį – aut. past.) dėstė paskaitas. Mokslą ir linksmybes mokėjusio suderinti studento pasirinkimas privertė susimąstyti VU dėstytojus. Antropologija iš pagrindinio vaidmens buvo priversta pasitraukti.

Pro memoria II

Praėjusiais metais Šv. Jonų bažnyčioje pasikorė pirmakursis studentas. Lietuvos teisės (LTU) bei Vilniaus (VU) universitetuose dirbantis kunigas Antanas Saulaitis prisiminė šį nemalonų įvykį: „studentas kovojo su depresija, turėjo psichologinį gydymą, bet blogiau negu pati mirtis buvo tai, kad laikraščiai šį įvykį aprašė visiškai neteisingai. Rašė, kad studentą paliko mergina, nors jie iki pat mirties draugavo labai gražiai, taip pat minėjo, kad vaikinas slapstėsi bažnyčioje, nors jis naktimis ten dirbdavo sargu. Tai ypač įskaudino jo visą šeimą“. Pasak kunigo, tai parodo du pagrindinius dalykus: tai, kad būna tų savižudybių ir labai sunkus tai paaiškinti, suprasti bei priimti ir taip pat rodo, kokį didelį vaidmenį turi žiniasklaida.
Skaudžių pavyzdžių galima surasti ne vieną, bet apie šiuos dviprasmiškus žingsnius kalbėti gali ne visi. Sunku įvardinti priežastis, kodėl taip atsitinka, nes dažnai kiekvienas žmogus pateikia savo versiją, o mirusiojo juk nepaklausi. Psichologai dažnai išskiria kelis pagrindinius dalykus, kodėl jaunimas gali pasiryžti tokiam žingsniui.

Studijos

Studijų metai bene svarbiausias gyvenimo tarpas. Norisi aprėpti viską – nulėkti į klubą, pasimatyti su draugais, apsilankyti parodoje, praverti bibliotekos duris, kartais grįžti į namus. Rodosi visur leki galvotrūkčiais, tačiau vis tiek visko nespėji pamatyti ir padaryti. Susikaupia begalė neatliktų darbų ir reikalų, kad neretai norisi į viską spjauti. Vieni vis dėlto sugeba išbristi iš užgriuvusių rūpesčių, o kiti savo noru pasitraukia Anapilin. Tačiau, pasak kun. A.Saulaičio, „studijos nėra savižudybės priežastis, tai tik aplinkybė. Yra didelis spaudimas ne tik studentams, bet ir moksleiviams, kad jie geriau mokytųsi, gautų stipendiją. Ir tuomet pamirštamas žmogus, mokslas tampa preke, o vis dėlto žmogus yra brangesnis net už mokslą ir kitus dalykus“. Kalbinta VU akademinių reikalų prorektorė doc. Birutė Pociūtė teigė, kad „studentai, kurie skundžiasi dideliu studijų krūviu, galbūt nemoka išnaudoti savo laiko racionaliai, juk jie savo noru įstojo į universitetą. Beje, kartais ir patys studentai nesirūpina savo studijomis, o dėmesį į mokslus atkreipia, kai jau būna išbraukti iš sąrašų“.

Tėvų įtaka

Kiekvienas tėvas ar motina tikisi, kad jų vaikas ateityje padarys stulbinamą karjerą ir „nuvers kalnus“. Labai dažnai tėvai išleidžia sūnų ar dukterį į didmiestį su viltimi, jog jie daug pasieks gyvenime. Dažnai būna taip, kad vos ne kasdien kelis kartus per dieną skambina tėtis ar mama vis tuo pačiu klausimu: „Kaip sekas? Ką veiki, kaip mokslai?“. VPU lietuvių kalbą studijuojanti mergina pasakojo, kad jai mama skambinusi dieną prieš egzaminą, prieš patį egzaminą, po egzamino ir taip tęsėsi visą sesiją. Studentė sakė jautusi spaudimą ir labai bijojusi neišlaikyti kurio nors egzamino, nes mama iš paskutinių savo lėšų išleido savo dukrą mokytis į universitetą.

Meilė

Ar gali studentas nusižudyti dėl meilės? Žinoma, kad gali. Prasideda susižavėjimai, vėliau ir įsimylėjimai. Gerai, jei viskas gerai baigiasi, tačiau… Jei įsimyli, bet be atsako arba tave palieka mergina ar vaikinas. Ką tuomet daryt? Ar verta žudytis? Studentė, nepanorusi pasakyti savo vardo, teigė žinanti tokį atvejį, kai panelė nusižudė dėl vaikino. Mergina įstojo į universitetą, o jos vaikinas pasiliko gimtajame mieste, negana to, jis dar pareiškė ultimatumą – arba jis, arba studijos. Kiekvienas pasirinktų sau labiau tinkantį variantą, o ši mergina pasirinko savižudybę.

Pagalba

Vienintelis dalykas, kuo tikrai galime padėti savo artimui ar draugui, yra kalbėjimas. Nereikia gailėti laiko išklausyti asmenį. „Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greitai susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pažadėti, kad niekam nesakysite“ – taip teigia psichologai. Pagalbos ieškantys asmenys gali kreiptis ir į psichologus, soc.darbuotojus ar bažnyčią, svarbu laiku pastebėti depresija sergančių žmonių siunčiamus ženklus ir nebijoti prieiti prie jų.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Pasakojimai apie savižudybes pilni visokių įdomybių. Štai keletas mitų ir tikrovės faktų apie savižudybes:

 

Mitas	Tikrovė
Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo.	Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius žodinius perspėjimus apie savo ketinimus.
Dažniausiai savižudybė būna netikėta.	Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi savižudžiai visada apie tai užsimena.
Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.	Dauguma savižudžių būna neapsisprendę, ar jie nori gyventi, ar mirti. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.
Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks.	Tie, kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaip sakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.
Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos nebėra.	Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 pirmuosius mėnesius nuo „pagerėjimo” pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir jausmams įvykdyti.
Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšai.	Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Ji labai „demokratiška” ir proporcingai paplitusi visuose socialiniuose sluoksniuose.
Savižudybė paveldima.	Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualus dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės paveldimumo.
Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visada psichotiško individo veiksmas.	Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad nors savižudis – be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinis ligonis.

parengta pagal Kauno visuomeninės sveikatos centro leidinius

Akvilė Kamarauskaitė
Milda Auglytė
„Studentų era”, Nr. 4

Mitai ir tiesos apie savižudybes