Ar verta kreipti dėmesį į lengvą depresiją
Dalis žmonių patiria sunkios depresijos epizodus, kai apie prasidėjusią ligą supranta tiek jie patys, tiek aplinkiniai: vargina bloga nuotaika, nerimas, nenoras bendrauti, sumažėjęs darbingumas, mintys, kad neverta gyventi. Tačiau yra ir kitokia depresijos forma, dėl kurios sergantieji pas specialistus dažnai patenka atsitiktinai, nes nelaiko to liga. Tai – distimija.
Kas yra distimija?
Distimija yra vadinamas ilgą laiką trunkantis nuotaikos pablogėjimas (suaugusiesiems – ne trumpiau nei 2 metus, vaikams – vienerius metus). Anksčiau ši liga buvo vadinama depresine neuroze.
Kartais ši depresija yra kaina, kurią moka nenorintys depresijos gydytis žmonės, bandantys “būti stiprūs” ir įveikti ją be vaistų: depresijos epizodas, iš pradžių buvęs sunkus ar vidutinio sunkumo, gali virsti lėtine depresijos forma – distimija. Kitais atvejais ši liga prasideda pamažu, nepastebimai arba pasireiškia po artimųjų netekties ar kitų akivaizdžių stresų, t.y. prasideda kaip gedėjimo reakcija ar adaptacijos sutrikimas.
Distimija sergantys žmonės nesiskundžia bloga nuotaika, liūdesiu, tačiau jie kenčia dėl nuolatinio nuovargio, energijos stokos, viskas jiems yra sunku, reikia pastangų atlikti kasdienius darbus. Mažai kas ar net niekas nedžiugina, jie jaučiasi prislėgti. Jų mąstymas pesimistinis, jie linkę matyti neigiamus gyvenimo aspektus tiek praeityje, tiek ateityje. Dažnai būna padidėjęs dirglumas, irzlumas, piktumas (ypač vyrams) arba jaučiamas per didelis kaltės jausmas (dažniau moterims). Gali varginti nemiga ar padidėjęs mieguistumas. Retai tokie žmonės būna linksmi ir nuoširdžiai juokiasi bei noriai bendrauja, dažniau tampa uždari, nekalbūs. Kaip ir sergant depresija, vieniems žmonėms stipriau pasireiškia vieni, kitiems – kiti simptomai. Nors sergantysis ir labai stengiasi valdytis bei neparodyti savo emocijų, tačiau tai ne visiškai pavyksta. Artimieji sergančiuosius distimija dažniausiai apibūdina kaip niūrius, užsidariusius, be humoro jausmo, pesimistiškus ar piktus žmones.
Sergant distimija gali savaime keletą savaičių ar net porą mėnesių būklė pagerėti, bet vis vien ši liga sukelia nuolatinę kančią ir diskomfortą. Distimiją galima palyginti su nuolatiniu nestipriu, tačiau varginančiu skausmu. Sergančiajam prislėgta jo būsena gali atrodyti normali, būdinga jo asmenybei: “Aš visada toks buvau”.
Kuo pavojinga distimija?
Sergantiesiems distimija, nors ir nedažnai, tačiau pasireiškia mintys, kad neverta gyventi, jie dažniau teigia, kad nebėra džiaugsmo, gyvenimas nesuvokiamas kaip vertybė, gali būti savižudybės grėsmė. Susilpnėja jų savisaugos instinktas, todėl tokiems žmonėms padidėja traumų tikimybė, o kadangi depresinė nuotaika glaudžiai susijusi su imunitetu – dėl susilpnėjusio imuniteto dažniau sergama įvairiomis ligomis. Siekdamas išvengti diskomforto, distimija sergantis žmogus gali pradėti piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais ar vaistais, o tada gali išsivystyti ir kita liga – priklausomybė. Sergantiesiems distimija yra didelė rizika, kad gali išsivystyti sunkios depresijos epizodas. Dėl šios ligos sumažėja pasitikėjimas savimi ir savęs vertinimas, taip pat dėmesys, atmintis ir darbingumas, todėl mažiau pasiekiama karjeroje. Ypač pavojinga, kai liga pasireiškia vaikams ir paaugliams (o taip neretai būna, nes distimija linkusi pasireikšti jauname amžiuje, nors serga ir pagyvenę) – dėl ligos gali nukentėti mokymosi rezultatai ir kiti pasiekimai, o tai jau turės reikšmės visam tolimesniam gyvenimui. Dėl blogo savęs vertinimo jauni žmonės gali likti vieniši arba pasirinkti turintį problemų partnerį, o tada vėlgi yra didelė tikimybė, kad šeimyninis gyvenimas nepasiseks ir bus dar viena psichologinė trauma.
Ir lengvą depresiją reikia gydyti
Kaip neprotinga yra kentėti skausmą, jei jį sukėlusią ligą galima išgydyti, taip ir distimiją reikia gydyti nesitikint, kad ji praeis savaime. Rezultatai paprastai džiugina tiek pacientą ir jo artimuosius, tiek gydantį gydytoją, nes ši liga dažniausiai gydoma nesunkiai. Skiriama ir psichoterapija, ir vaistai arba šių metodų derinys.
Kadangi distimija yra lėtinė liga, gydyti reikia ne trumpiau kaip metus, o kartais ir ilgiau. Gydomasis antidepresantų poveikis paprastai pajaučiamas po 2-3, kartais – 4 savaičių, bet vaisto vartojimo dar negalima nutraukti: jei liga sergama keletą ar net dešimt metų, negalima jos išgydyti per mėnesį. Smegenų ląstelėse vartojant vaisto turi įvykti stabilūs pakitimai, kurie neišnyktų ir nutraukus vaisto vartojimą. Taigi ilgalaikiam gydymui svarbu parinkti vaistą, kuris būtų gerai toleruojamas ir nesukeltų sunkesnių nepageidaujamų poveikių. Vienas iš tinkamiausių vaistų distimijai gydyti yra labai selektyvus šiuolaikinis antidepresantas citalopramas (Cipramil). Dažniausiai žmonės jį labai gerai toleruoja: nejaučia jokio slopinamojo ar stimuliuojamojo poveikio. Cipramil reikia vartoti tik vieną kartą per parą, neatsižvelgiant į valgį. Nuo Cipramil nesivysto priklausomybė, bet jo, kaip ir kitų antidepresantų, vartojimo nerekomenduojama nutraukti staiga, neaptarus su gydančiu gydytoju. Šis vaistas gerai derinasi su kitais medikamentais, taip pat nesąveikauja su mažomis alkoholio dozėmis, todėl yra saugus vartoti ilgą laiką. Taip pat Cipramil nesutrikdo įprasto gyvenimo ritmo, žmogus gali dirbti, vairuoti automobilį.
Taigi žmones, varginamus net ir nesunkios depresijos, reikėtų padrąsinti kreiptis pagalbos, kuri tikrai pagerins gyvenimo kokybę.
Gyd. Zita ALSEIKIENĖ
Medicinos centras “Neuromeda”, tel. (8*37) 33 15 11
“Sveikas žmogus” 2003 m. Nr. 4
