Betono ir jo gaminių naudojimas šalies statybose turi senas tradicijas – siekia XIX šimtmetį. Natūralių gamtinių žaliavų gausa cemento ir betono gamybai Lietuvoje lėmė statybų pobūdį – pagrindine pastatų laikančiųjų konstrukcijų statybine medžiaga tapo betonas ir gelžbetonis. Šiandien šalyje veikia daugiau kaip 20 surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų įmonių, kurios susivienijusios į Statybos industrijos asociaciją. Vieninga asociacijos techninė politika, vaisingos pastangos, diegiant naujų europinių standartų techninius reikalavimus bei bandymo metodus, užtikrina nuolatinį ir spartų šios ūkio šakos vystymą. Iš buvusių praėjusio šimtmečio pabaigoje daugiau kaip 50-ties gamyklų ir gamyklėlių sėkmingai veikiatik tos, kurios įveikė staigų produkcijos poreikio sumažėjimą, gaminių struktūros pokyčius ir naujus techninius reikalavimus. Kad nauji reikalavimai nelengvai įvykdomi, parodė betono mišinių standartas LST EN 206-1, kuris paskatino parengti lietuvišką standartą, paaiškinantį, kaip įdiegti minėtą europinį standartą, parengti mišinių sudėčių projektavimo rekomendacijas, kelti gamyboje dirbančių specialistų kvalifikaciją. Šis standartas vienodai reikalingas statybos objektų projektuotojams, statybinių medžiagų gamintojams ir statybininkams, todėl Statybos industrijos asociacijos vaidmuo, koordinuojant jo diegimo veiksmus, yra labai svarbus.

Peršviečiamas portlandcementinis betonas su atitinkamai išdėstytomis šviesolaidžio gijomis sukėlė didelį Miuncheno „BAU 2005” ir kitų panašių parodų lankytojų susidomėjimą. Jis buvo pripažintas vienu įdomiausių pastarųjų metų išradimų statybos srityje. Išradimo autorius – vengrų architektas Aronas Losonczi. Sukurti tokį betoną paskatino matyti skulptorių darbai – dekoratyvinės betono ir stiklo kompozicijos. Užpatentuotas ir pavadintas „LiTraCon” vengro išradimas nuo įprasto sunkiojo portlandcementinio betono skiriasi ne vien tam tikra kryptimi išdėstytomis šviesolaidžio gijomis. Nors jos sudaro apie 4–7% tokio betono tūrio, ir 1 m³ permatomo betono pagaminti jų reikia apie 200 tūkst. m, naudojant jas galima pagaminti C20/25–C50/60 stiprio klasių betoną. Jo formavimas reikalauja didelių darbo sąnaudų: tenka viena kryptimi išdėstyti šviesolaidžio gijas, betono mišinį į formą kloti plonais sluoksniais, sekti, kad gijos vienodai pasiskirstytų tūryje. Permatomo betono išradėjas teigia, kad dėl didelės kainos ir daug darbo reikalaujančios technologijos gaminiai iš šio betono niekada nebus skirti masinei gamybai. 1 m³ permatomo betono kaina siekia net 50 tūkst. eurų. Tačiau kol toks peršviečiamas betonas tebėra madinga naujovė, didelė kaina ne itin trukdo jį parduoti: prisijungimą prie ES Vengrija paminėjo Dunojaus ir Vados santakoje iš šio betono pastatytu monumentu, o Budapešte jau pastatytas namas, kurio peršviečiamos betono konstrukcijos panaudotos kaip nuo saulės saugančios žaliuzės.

Kai reikia projektuoti naują pastatą istorinėje aplinkoje, architektus visada užklumpa dilema: ar kurti savarankišką išraiškingą darinį, ar imituoti senbuvius, o gal projektuoti užslėptą pastatą? Būtent šį kelią pasirinko austrų firmos „MSPH Architekten” architektai Herwigas Mayeris (proj. vadovas), Christophas Schwarzas, Karlas Peyrer-Heimstättas, Karl-Hansas Heindlas (konstruktorius), projektuodami naująjį 2845 m² Lankytojų centrą Mauthauzeno Žydų genocido – koncentracijos stovyklos – memoriale Austrijoje. 2003 m. gegužę duris atvėręs Lankytojų centras nustebino ir sužavėjo tiek muziejaus lankytojus, tiek architektūros žinovus. Architektūriškai naujasis Lankytojų centras, kurio didžioji dalis glūdi po žeme, išlaiko stovyklos statinių artikuliaciją. Jos išlaikymui labai didelę įtaką daro architektų parinkta medžiaga – aklinos pilko betono plokštumos antrina istorinių statinių akmens mūrui. Tik naujoji masyvi prizmė iš betono – jau mūsų laikų ženklas. Statinio eleganciją kuria ir subtiliai parinktos vietos langams. Pavyzdžiui, ekspozicijos salėje pažemiui besidriekiančios langų juostos neatitraukia lankytojų dėmesio nuo eksponatų ir sykiu kelia architektūrines asociacijas su brutalizmu: masyvi betono plokštė pakibusi ant trapaus stiklo.

2001 metais Europos kultūros sostine buvęs Porto uostamiestis (Portugalija) puošėsi ne tik dekoracijomis, bet ir naujais statiniais. Architektūrinės programos ašis turėjo būti visuomeninis statinys – Koncertų rūmai „Casa da Música”, nespėję iki to laiko atverti durų. Vis dėlto pernai į atidarymą pakviesti svečiai negalėjo nuslėpti susižavėjimo naujuoju Porto deimantu. Šio 30 tūkst. m² ploto architektūros kūrinio, vadinamo „Casa da Música” („Muzikos namai”), autorius – garsusis olandų architektas Remas Koolhaasas. Jam talkino didelis kolektyvas: ne tik 25 jo architektūrinio biuro OMA architektai (kartu su juo projektui vadovavo architektė Ellen van Loon), bet ir konstruktorius Cecilio Balmondo (inžinerinė firma „Ove Arup & Partners International Ltd”), akustikos specialistas Dorsserio Blesgraffas, vietinė architektūrinė „ANC arquitectos” (architektas Jorge Carvalho) bei inžinerinės (AFA („Consultores de Engenharia Lda”), RGA) firmos. Daug darbavosi neseniai tragiškai žuvęs baldų dizaineris Martinas van Severenas, tekstilės dizainerė Petra Blaisse. Priešingai tradiciniams koncertųrūmams, kurie paklūsta salių, neretai prilyginamų dektukų dėžutei, formai, R. Koolhaasas sukūrė savarankišką išraiškingos formos statinį, o koncertų salę įdėjo pastato vidun kaip savarankišką tūrį, tarsi stalčiuką į sekreterą. Salė tapo tuščiavidure pastato šerdimi, aplik kuria buriasi visos kitos patalpos.

Statybinės įmonės veikla neįmanoma be gero planavimo ir vykstančių procesų analizės. Atsargų valdymas, gamybos paruošimas, planavimas, dokumentacija, vykdymo kontrolė ir t.t. – tinkamai nesuderinus šių aspektų pelninga įmonės veikla tebus laikinas reiškinys, sąlygotas atsitiktinumo (“užsakovas turėjo daug pinigų, neturėjo, kur jų leisti”, ir pan.). Stiprėjant konkurencijai techninis ir finansinis “rezervas” mažėja, dalyvauti konkursuose ar pradėti statybas, tik galbūt tikintis pelno, kaip kad buvo neseniai, tampa visiškai beprasmiška. Reikalavimai kokybei nuolat didėja, tad statybinės įmonės priverstos ieškoti būdų, kaip darbus atlikti taupiau bei sparčiau, o to padaryti nepavyks, jei įmonės darbas nėra gerai organizuotas, neišskirti svarbiausi sėkmingo darbo momentai, nepaskirstytos pareigos ir atsakomybė, nesuprasti svarbiausi pačios veiklos principai. Bendraudamas su daugybe statybinių įmonių vadovų bei sąmatininkų, neretai susiduriu su neefektyviu darbu, akivaizdžiomis organizavimo klaidomis ar net kuriozais, kai telieka stebėtis, kaip įmonė apskritai dar dirba. Kartą teko diegti sąmatinę programą vienoje įmonėje, kuri tam ir naują kompiuterį įsigijo.

Lietuvos kompiuterinės programinės įrangos rinkoje yra keletas taip vadinamų sąmatinių programų, t.y. programų, kurių pagalba galima pasiskaičiuoti statybos ar remonto darbų kainą, išanalizuoti resursų poreikį, paruošti sąmatinę dokumentaciją (pavyzdžiui, konkursui). Visos šios programos suteikia vienokias ar kitokias primones, reikalingas sąmatoms, atliktų darbų aktams, kompleksinėms suvestinėms, resursų išrankoms bei kitiems dokumentams sudaryti, pateikia vienokio ar kitokio pilnumo normatyvinę bazę (bei galimybę sudaryti ir naudoti t.v. “firmines” darbų, resursų bei kainų bazes), tačiau daro tai skirtingai: vienos akcentuoja vienus dalykus, antros – kitus, o trečios – apskritai nelabai aišku ką (greičiausiai tik tai, kad taip programuotojui atrodė paprasčiau). Iš rimčiausių šiuo metu esančių programų galima paminėti tris: sukurtą UAB “Sistela”, UAB “Astera” bei, be abejo, Rimvydo Mikalausko ir Sauliaus Mikalausko SES2000.

Miestų plėtra – akivaizdi krašto augimo išraiška. Investicijų bumas sostinėje, provincijos kompleksų beatsikratantys kiti Lietuvos miestai demonstruoja kryptingą judėjimą, leidžiantį puoselėti socialinės gerovės, kultūrinės atgaivos, tautinės tapatybės viltis. Miestai vystosi kaip gyvi organizmai: derinami įvairūs poreikiai, patenkami tinkamiausi laikmečiui sprendimai. Iš ekskurso į Vilniaus miesto plėtros istoriją matyti, kad pagrindiniai plėtrą formuojantys veiksniai buvo palankių gamtinių sąlygų, patogumo, ekonominės naudos ir saugumo siekimas. Pirmiausia buvo įsisavinamos tinkamiausios tam tikru požiūriu teritorijos (vanduo, saugumas, prekybos keliai), po to palaipsniui apgyvendinamos ir prastesnės vietos. Patogumo bei ekonominės naudos kriterijais paremtą teritorijų įsisavinimą lydi neišvengiamas tankinimas, grindžiamas visų pirma ekonominiu motyvu. Ekologinis motyvas yra labiau nukreiptas į ateitį. Darnaus miesto vystymo koncepcija, apimanti ekonominių, ekologinių ir socialinių reiškinių suderinimą, numato vienas kitą tausojančius veiksmus tarp žmonių ir gamtos. Darnus vystymas remiasi rodiklių sistemomis, įvairiai skirstančiomis vertybes, kurias būtina realizuoti, siekiant visų gerovės.

Organizacijoms, kurios siūlo integruotus sprendimus visose su statyba susijusiose srityse, turėtų būti aktuali techninės dokumentacijos valdymo sistema. Ši sistema leistų optimaliai valdyti techninę dokumentaciją bet kurioje jos kūrimo stadijoje, sumažintų projekto parengimo laiką bei kainą, suteiktų galimybę rangovams, užsakovams ir projektuotojams dalytis bei keistis technine informacija realiu laiku įmonės viduje ir už jos ribų. Techninės dokumentacijos valdymo sistema į vientisą grandinę sujungia įmonės viduje egzistuojančius standartus. Vienas jų – techninės dokumentacijos struktūros kūrimas, archyvavimas, saugojimas bei platinimas vartotojams. Kad techninės dokumentacijos valdymo sistema efektyviai funkcionuotų ne tik organizacijos įstatų bei taisyklių popieriuose, turi būti sudaryta ir įdiegta techninės dokumentacijos valdymo sistema. Ši sistema turi atspindėti projekto rengimo eigos grandinę: PROJEKTUOTOJAS – ARCHYVAS – VARTOTOJAS. Šiuo požiūriu vartotojas gali būti tos pačios projektavimo organizacijos projektuotojas, užsakovas ar rangovas.

1907 m. statinėmis bei dinaminėmis apkrovomis buvo išbandytas beveik penkerius metus projektuotas ir statytas 91,2 m ilgio ir beveik 12 m pločio metalinis trijų arkų Žvėryno tiltas per Nerį. Metalines Žvėryno tilto konstrukcijas prieš šimtą metų pagamino Varšuvos firma „Rudzkis ir Co”. AB „Paminklų restauravimo institutas” paminklotvarkos sąlygų byloje rašoma, kad šis tiltas yra romantiškas inžinerinis statinys, kurio konstrukciniai sprendimai, architektūra ir statant panaudotomis medžiagomis reprezentuojantis daugelį to laikmečio Vakarų Europos ir Rusijos metalinių tiltų. Tiltas smarkiai susidėvėjo per amžių trukusią eksploataciją bei nukentėjo nuo sprogimų per Antrąjį pasaulinį karą. Žvėryno tilto per Nerį remonto projektą parengė įmonė „Ekspertas”. Remonto darbų vertė – apie 4,5 mln. litų. Tilto žaizdas gydė dviejų specializuotųjų įmonių UAB „Viadukas” ir UAB „Tilsta” konsorciumas. Vienas tilto remonto uždavinių buvo atkurti plieninių konstrukcijų tilto laikomąją galią iki projekte numatytosios. Tiltą remontavę specialistai ir darbininkai, nepagailėję karčių žodžių Žvėryno tiltą dar karo metais atstačiusiems darbininkams (tikėtina, kariams pionieriams), apie caro laikų tilto statytojų darbą atsiliepė pagarbiai.

Visa statybų istorija rodo, kad geriausi architektų darbai pasižymėjo architektūros ir kitų menų sinteze. Naujosios statybos Lietuvoje jau baigia pripratinti mūsų akis prie interjerų, kurie dažnai nepasižymi savitumu. Originalumo jiems galėtų suteikti atidus žvilgsnis į šiuolaikiškai interpretuojamą kalvių meną. Tiek visuomeninių pastatų vestibiuliuose, tiek individualių namų holuose dominuojantys interjero elementai, į kuriuos krypsta pirmieji lankytojų žvilgsniai, dažniausiai būna kaip tik laiptai. Todėl svarbu, kokį įspūdį jie palieka. Anksčiau kalvio darbo laiptus galėjome įsivaizduoti tik individualiuose gyvenamuosiuose namuose, gi dabar galimybės kitos – originaliais metaliniais laiptais galima papuošti ir visuomeninių pastatų interjerus, o ką jau kalbėti apie jų svarbą restauruojant senamiesčių objektus. Lietuvos Kalvių sąjungos pirmininkas, vienas iš produktyviausių šalies kalvių Linas Leščiauskas yra žymus ne tik menine kūryba, bet ir konceptualiu bei rimtu savo darbo suvokimu.