Žymiausi pasaulyje įvykę sąmokslai

Pasaulyje yra nemažai žmonių, kurie tiki, jog kai kurie žinomi įvykiai neapsiėjo be sąmokslų. Įvykiams, apie kuriuos mes tariamės žiną viską, jie randa savų paaiškinimų – kartais jie turi tvirtą pagrindą, o kartais tai tėra paprasčiausios spekuliacijos. Britų žurnalo „New Statesman” darbuotojas Johanas Charisi išnagrinėjo, kokios „sąmokslo teorijos” pastaruoju metu yra plačiausiai nagrinėjamos ir kiek jos yra pagrįstos.

Juosta, įamžinusi Neilo Armstrongo šokinėjimus Mėnulyje, sukelia labai daug prieštaravimų. „Sąmokslo teorijos” šalininkai teigia, kad juosta iš tikrųjų buvo padirbta kažkokioje studijoje, norint apkvailinti patiklų pasaulį. Visų pirma, Mėnulio paviršius, kaip žinome, padengtas sausomis dulkėmis. Jei taip yra, tai kodėl N.Armstrongas palieka ant jų aiškius pėdsakus?

Antra, kosmose nėra vėjo. Jei ir tai tiesa, tai kodėl Amerikos vėliava, įsmeigta į (tariamo) Mėnulio paviršių, plazda ir plėvesuoja taip, lyg ten pūstų lengvas vėjelis?

Straipsniai 1 reklama

Trečia, kodėl danguje nėra nė vienos žvaigždės, kurios turėtų matytis Mėnulio atmosferoje?

Ketvirta, visi kadrai, užfiksavę kosmonauto nusileidimą Mėnulyje, nors ir turėjo būti nufilmuoti iš skirtingų pusių ir skirtingu kampu penkių kilometrų atstumu, demonstruoja vieną ir tą patį peizažą (ar užsklandą?) Ką tai reiškia? Nejau NASA neužteko pinigų padorioms dekoracijoms?

Teorijos autoriumi laikomas Bilas Keisingas, dirbęs redaktoriumi-bibliotekininku kompanijoje „Rocketdyne”, kuri kūrė techniką, skirtą projekto „Apolonas” nusileidimui Mėnulyje.

NASA atstovai atmeta didesnę dalį priekaištų – jų teigimu, septintajame dešimtmetyje kinokameros buvo dar neaukšto techninio lygio. Todėl Mėnulio nusileidimo kadruose nėra žvaigždžių, nors jos ir buvo matomos plika akimi – primityvus to meto objektyvas paprasčiausiai negalėjo jų nufilmuoti. Beveik visi nepriklausomi ekspertai, išnagrinėję kinokronikos įrašus, pripažino, kad NASA išvados skamba įtikinamai. Ir dar – jei panašus didžiulis sąmokslas, kuriame turėjo dalyvauti šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių, iš tikrųjų įvyko, nejaugi nuo to laiko praėjus keturiasdešimt metų apie tai kalbėtų tik vienas tyrinėtojas?

Šios teorijos patikimumo reitingas – 70 procentų.

1999 m. rugsėjo mėn. per gyvenamųjų namų sprogimus Maskvoje ir dar dviejuose kituose Rusijos miestuose žuvo daugiau nei 300 žmonių. Rusijoje prasidėjo panika. Neseniai paskirtas premjeras V.Putinas nedelsdamas viskuo apkaltino čečėnų teroristus. Iš tikrųjų sprogimai buvo surengti FTB agentų tam, kad užtikrintų V.Putino pergalę rinkimuose. Jie turėjo užduotį: sukelti krizės nuojautą, kurioje V.Putinui lengviau būtų pateisinti žiaurių metodų taikymą prieš čečėnus, sustabdyti jo reitingų kritmą ir laimėti rinkimus. Tikslas buvo pasiektas: 2000 metų kovo mėn. V.Putinas pralenkė savo varžovus žymiu skirtumu.

Sąmokslas buvo išaiškintas po to, kai Riazanėje dar vienas gyvenamasis namas, taip pat planuotas susprogdinti, buvo išgelbėtas gyventojų pastabumo dėka – jie pamatė rūsyje sprogmenis ir tris įtartinus asmenis, besidarbuojančius su jais. Milicija areštavo įtariamuosius, kurie pasirodė esantys Rusijos spectarnybų agentai, ir vėliau jie buvo paleisti. FTB pareiškė, kad Riazanėje vyko „apmokymai”, kuriuose kažkodėl buvo naudojami tikri sprogmenys.

Grupė žinomų žurnalistų tyrė medžiagą apie sprogimus pagal „4 kanalo” užsakymą. Jie suformulavo „aštrius” klausimus: „Ar buvo V.Putinas įtrauktas į nežmonišką sąmokslą, surengtą žiauriam karui Čečėnijoje pateisinti? Ar buvo namų sprogdinimai dalis kruvinos kainos, kurią reikėjo sumokėti, kad V.Putiną išrinktų Rusijos prezidentu?” Keletas žinomų Rusijos politikų, įskaitant ir oligarchą Borisą Berezovskį, dabar gyvenantį Londone, linkę į šiuos klausimus atsakyti teigiamai.

Iš pradžių tokia teorija atrodė išgalvota, tačiau nereikia užmiršti, kad FTB – tai pervadintas KGB, kurios metodai visiems yra puikiai žinomi. V.Putinas ir pats anksčiau tarnavo KGB, ir dukart Dūmos rankomis uždraudė nepriklausomus šių įvykių tyrimus. Jokių įtikinamų įrodymų, kad čečėnai prisidėjo prie namų sprogdinimų, nebuvo pateikta, o čečėnų separatistai pareiškė, kad tai ne jų darbas – nors tie patys čečėnai prisiimdavo atsakomybę dėl kitų nusikaltimų.

Šios teorijos patikimumo reitingas – 70 procentų.

1993 m. liepos 20 d. V.Fosteris buvo rastas negyvas savo automobilyje miške prie Vašingtono. Mirties priežastis – šautinė žaizda krūtinėje. V.Fosteris buvo pagrindinis liudininkas žemės sklypų byloje. Ši byla išsirutuliojo į didelį skandalą – jame figūravo prezidentas ir jo žmona. V.Fosteris per daug žinojo, jis tapo pavojingas Bilui ir Hilari, kurie pasamdė žudiką, kad tas jį pašalintų.

Dešiniųjų pažiūrų Niujorko žurnalistas Viljamas Safiras ir žinomas Amerikos radijo stoties vedėjas Račas Limbo. Dabar internete yra apie tris šimtus tinklalapių, skirtų šiam „sąmokslui”, kurio teoriją iki šiol palaiko ir kai kurie konservatyviai nusiteikę politikai.

V.Fosterio mirtis buvo kruopščiai ištirta 1999 metais. Netgi didelis B.Klintono priešas, nepriklausomas prokuroras Kenetas Staras po kelių mėnesių darbo buvo priverstas pripažinti, kad V.Fosteris iš tikrųjų nusižudė (jis ilgą laiką sirgo depresija) ir kad tarp jo mirties ir prezidento šeimos nėra jokių sąsajų.

Šios teorijos patikimumo reitingas – 5 procentai.

Nieko konkretaus. Nėra vienos aiškios teorijos, kuri paaiškintų patį „žmogžudystės” mechanizmą ir jos galimus motyvus.

Dalis įtarimą susieja su Henriu Polu, „Ritz” viešbučio vairuotoju, kuris vairavo automobilį tą lemtingą vakarą. Skrodimo metu jo kraujyje buvo rastas didelis kiekis alkoholio ir kvaišalų, todėl daugelis „sąmokslo teorijos” šalininkų įsitikinę, kad H.Polas buvo pasiųstas specialiai. Kiti teigia, kad H.Polas buvo susijęs su Prancūzijos spectarnybomis.

Dar kiti kalba apie antrą automobilį, kuris visu greičiu pasišalino iš įvykio vietos. Apie tai pasakoja patikimi liudininkai, tarp kurių yra ir Didžiosios Britanijos advokatas Haris Hanteris. Jis pasakoja: „Man pasirodė, kad žmonės antrame automobilyje stengiasi kuo greičiau išvažiuoti iš ten. Aš įsitikinęs, kad jie norėjo pabėgti…”
Kompanija ITM nufilmavo dokumentinį filmą apie tai, kaip galėjo būti išprovokuota katastrofa. Jame išsakytos prielaidos, kad H.Polį galėjo apakinti šviesa arba kad antras automobilis, kurio po ilgų ieškojimų taip ir nerado, galėjo prispausti Dianos limuziną prie sienos tunelyje po Almos tiltu.

„Sąmokslo teorijos” šalininkų nuomonės išsiskiria ir dėl tariamos „žmogžudystės” motyvų. Mohamedas Al Faedas teigia, kad Dianą užmušė princo Filipo įsakymu už tai, kad ji laukėsi vaiko nuo Mohamedo sūnaus Dodi Al Faedo. Jis tvirtina, kad karališkoji šeima negalėjo susitaikyti su tuo, jog princas Viljamas turės brolį musulmoną. Kai kurie tinklalapiai tvirtina, kad Dianos vadovaujama kompanija, kovojanti prieš sausumos minas, kenkė tarptautinės karo pramonės industrijos interesams, todėl princesę pašalino karinės pramonės atstovai.

Tuo, kad Diana buvo nužudyta, tiki daugelis arabų, o Egipte buvo parodytas miniserialas apie tai, kaip Anglijos karalienė planuoja princesės mirtį. Karalienei esą nepatiko Dianos „valkiojimasis” su musulmonais.

Gali būti, kad svarbūs liudijimai apie šį įvykį dar bus paskelbti. Tačiau galimi tariamos žmogžudystės motyvai kol kas atrodo neįtikinami. Visi žino, kad vyresnysis Al Faedas pasižymi savo ekscentriškais pareiškimais. Be to, sunku patikėti, kad princas Filipas galėjo siekti nužudyti savo marčią. Kiti paaiškinimai – pavyzdžiui, dėl Dianos humanitarinės veiklos, atrodo šiek tiek įtikinamesni. Tačiau nenuginčijamų įrodymų kol kas pateikta nebuvo.

Šios teorijos patikimumo reitingas – 20 procentų.

Yra dvi panašios teorijos. Viena iš jų teigia, kad amerikiečių musulmonai žinojo apie teroro aktus iš anksto. Neva kažkoks moksleivis musulmonas iš Bruklino mokyklos savo mokytojui 2001 m. rugsėjo 6 d. pasakė: „Matote tuos du pastatus? Po savaitės jų nebebus”. Rugsėjo 10 dieną šeštaklasis emigrantas iš Artimųjų Rytų perspėjo savo mokytojus, kad „įvyks kažkas siaubingo”. Kitų Niujorko mokyklų, pro kurių langus matėsi Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, mokytojai sakė, kad mokiniai musulmonai teroro akto metu fiksavo viską vaizdo kameromis ir fotoaparatais: mokytojams pasirodė keista, kad tiek daug mokinių būtent tą dieną pasiėmė aparatūrą į mokyklą.

Kita teorija iškelia tokius pačius kaltinimus žydų adresu. Iškart po teroro akto keletas Artimųjų Rytų laikraščių pranešė, kad keturi tūkstančiai žydų, dirbusių prekybos centro biuruose, neatėjo į darbą, o tarp teroro akto aukų nėra žydų tautybės žmonių. Teigiama, kad tai įvyko todėl, jog išpuolį planavo slaptosios žydų tarnybos, norėjusios tokiu būdu paskleisti antiarabišką isteriją visame pasaulyje.

Nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias teorijas. Pirmosios teorijos atveju remiamasi susikompromitavusių Niujorko žurnalistų „liudijimais”. Žurnalistai netgi nepasistengė surinkti įtikinamų įrodymų savo žodžiams apie moksleivius musulmonus, kurie neva filmavo ir fotografavo dangoraižių griuvimą. Geriausiu atveju įtikėtina yra tai, kad kažkuris mokinys galėjo girdėti iš kurio nors teroristo apie rugsėjo 11 d. planus, tačiau sunku patikėti, jog tai būtų girdėję šimtai mokinių. Istorijos apie keturis tūkstančius žydų, aprašytos Artimųjų Rytų dienraščiuose ir profašistiniuose europietiškuose tinklalapiuose, absoliučiai nepatikimos. Sunku įsivaizduoti, kaip Izraelio slaptosios tarnybos galėjo užpulti savo artimiausią sąjungininkę.

Šios teorijos patikimumo reitingas – 20 procentų.

Views All Time
Views All Time
1021
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 9 = 1