Viduramžių prabudimai. II dalis. Katarai (albigiečiai)

Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino “laputėmis Viešpaties vynuogyne”, “piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne”, “šėtono mokiniais”. Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka.

Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia “jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį”. Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia “švarieji”. Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje-dvasinėje “eretikų” sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip “geri žmonės” arba tiesiog “krikščionys”.

1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti. XII a. katarų atsirado Flandrijoje, Šveicarijoje, Šiaurės Italijoje.

Katarai, skirtingai nei katalikiška viduramžių Europa, tikėjo dvasinio žmogaus išgelbėjimo svarba. Anot jų, pasaulyje viešpatauja prievarta, mirtis ir kančios, nes jis pavergtas piktojo. Tačiau įmanoma išmušti piktajam ginklus iš rankų ir įgyti užtikrintumą, kad po mirties įeisi į Tėvo karalystę. Kiekvienas žmogus iš dalies (savo kūnu) priklauso piktajam ir tuo pačiu neišvengiamai yra jo veikiamas. Tačiau atsivertus ir gavus dvasios krikštą galima pabėgti iš velnio aplinkos. Kristus katarams buvo reikšmingesnis dėl savo mokymo, o ne dėl buvimo žemėje. Katarai praktikavo rankų uždėjimą maldų metu, vadindami tai consolamentum (“paguoda, nuraminimas”), -krikštas Šventojoje Dvasioje. Consolamentum gaudavo tie, kurie būdavo pašvenčiami tarnavimui arba tikinčiajam išreiškus tokį norą mirties patale. Abiem atvejais ritualas buvo toks pats. Tikinčiojo paklausdavo, ar šis nori atsiduoti Dievui ir Evangelijai. Po teigiamo atsakymo tikintysis pasižadėdavo nemeluoti, nekeikti, nepaleistuvauti ir neapleisti katarų bendruomenės, net jei tektų mirti ant laužo. Tada, meldžiantis malda “Tėve mūsų”, jam ant galvos buvo uždedamos rankos ir Naujasis Testamentas, vėliau tarnautojai prie jo priklaupdavo ir pabučiuodavo.

Kūdikių krikštas katarams nebuvo svarbus. Daugelis katarų dėvėjo juodus apsiaustus, nešiojo odinius krepšius, kuriuose laikė Evangelijos knygą. Išlikusio XIII a. albigiečių ritualo rankraščio dėka galima gana tiksliai atkurti jų tarnavimo turinį. Patalpos centre ant stalo, užtiesto balta staltiese, puikavosi atversta Evangelijos knyga. Tarnavimą sudarė Biblijos teksto skaitymas, pamokslas, giesmės, laiminimas. Vienintelė malda buvo “Tėve mūsų”. Katarai melsdavosi ir pamokslaudavo miškuose, pilyse, namie. Tikintieji prisimindavo Viešpaties auką, laužydami duoną ir gerdami vyną. Jie atmetė kitus Bažnyčios sakramentus, taip pat ir santuokos sakramentą, dėl ko katalikų buvo kaltinami noru sunaikinti šeimos instituciją, nors katarai pripažino civilinę santuoką, bet tik sudarytą tarp tikinčiųjų. Dažni bei ilgi pasninkai ir šventumo siekimas buvo neatskiriama katarų kasdienybės dalis. Jų gretas dažniausiai papildydavo neturtingi žmonės, kurių motyvai prisijungiant prie šio judėjimo buvo patys rimčiausi. Tai gražiai iliustruoja vieno prancūzų katarų kaimo Pirėnų kalnuose gyvenimo dokumentacija, užfiksuota 1318-1325m. inkvizicijos protokoluose. Kaime gyveno apie 200 žmonių, iš kurių ketvirtadalis-labai skurdžiai. Kaimą siaubdavo dažnos epidemijos, nuo jų ypač gausiai nukentėdavo vaikai. Dėl didelio mirtingumo, kasdienės mirties grėsmės vietiniams gyventojams nenorom iškildavo išgelbėjimo klausimas. Visi aprašyti kaimiečių atsivertimo atvejai rodo, jog kiekvieną kartą vienintelis motyvas buvo išgelbėjimo troškimas ir įsitikinimas, kad mirštančiam žmogui reikalingas tas, kuris padėtų ateiti pas Dievą ir gauti nuodėmių atleidimą. Inkvizitorius, vizitavęs kaimą, užrašė: “Geri žmonės eina Dievo keliu <…> tik jie gali gelbėti sielas. Ir visi, kurie prieš mirtį buvo priimti į jų sektą, eina tiesiai į dangų, nesvarbu, kokias nedorybes ir nuodėmes darė. Geri žmonės gali atleisti žmonėms visas jų nuodėmes. Kai kalbama apie kunigus, teigiama, kad jie negali žmogui atleisti jų nuodėmių. Tik geri žmonės turi valdžią tai daryti. Jų bažnytinė valdžia yra lygiai tokia pati, kokią turėjo Petras ir Paulius. Tuo tarpu katalikų bažnyčia tos valdžios neturi, kadangi yra suvedžiotoja ir paleistuvė”. Tokiame kaime-visuomenėje, kurioje tik 4 žmonės iš 200 buvo raštingi, o Biblija kainavo tiek, kiek pusė namo, gyvenimas, sekant apaštalų pavyzdžiu, reiškė daugiau, nei teologiniai argumentai, paremti apaštališka tradicija.

Oficialios bažnytinės valdžios akyse katarų judėjimas buvo ypač pavojingas, nes savo mastu pranoko ankstesnius judėjimus, be to, kėsinosi reformuoti ne tik katalikišką doktriną, bet ir bažnytinės valdžios struktūrą. Ne veltui inkvizitoriai, kalbėdami apie katarų consolamentum-dvasios ugnies liežuvius (aliuziją į Apaštalų Darbų Sekmines), sarkastiškai pastebėdavo, jog geriausiu “krikštu ugnimi” katarams yra laužas.

Roma prieš juos organizavo netgi kryžiaus žygius. XIII a. pradžioje įvyko stambiausia tokia akcija, nukreipta prieš albigiečius. 1209 ir 1229 m.-tai laikotarpis, pilnas kraujo, fizinės jėgos, prievartos, laužų ir skerdynių. Katalikybės apologetas, cistersų vienuolis Cezaris Heisterbachietis taip aprašo šio žygio užuomazgą: “<…> velnio pinklių skatinama ėmė augti arba, tiksliau sakant, bręsti albigiečių erezija. Erezija buvo tokia galinga, kad tikėjimo kviečiai visoje toje šalyje, atrodė, virto paklydimo piktžolėmis. <…> Erezija taip sustiprėjo, kad netrukus užkrėtė beveik tūkstantį miestų, ir jeigu nebūtų buvusi sunaikinta ištikimuoju kardu, tai būtų apėmusi ir visą Europą. 1210-aisiais Viešpaties metais buvo raginama visoje Vokietijoje ir Prancūzijoje surengti kryžiaus žygį prieš albigiečius, ir kitais metais patraukė prieš juos daug hercogų, grafų, arkivyskupų ir kitų titulų bei vardų žmonės. <…> Atžygiavo jie prie didelio miesto, vardu Bezje, kuriame, sako, buvo daugiau kaip 100 000 žmonių, ir apsupo jį. <…> Kariai, užsidegę atkeršyti už tikėjimą, pasistatė prie sienų kopėčias ir narsiai ant jų užkopė, ir kai eretikai, paties Viešpaties įvaryti į sąmyšį, atsitraukė, jie atvėrė vartus, ir miestas buvo paimtas. Iš šauksmų supratę, kad kartu su eretikais yra ir tikratikių, jie klausė abato: ‘Ką mums daryti, tėve? Mes negalime atskirti gerųjų nuo piktųjų’. Abatas atsakė: ‘Muškite juos visus, nes Viešpats pats atskirs savuosius’. Ir užmušta buvo didelė daugybė tame mieste“.

Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose: Minervoje sudeginta apie 140, Lavore-apie 400 žmonių. Aukomis tapdavo ir niekuo dėti žmonės, todėl tokie desperatiškai kovodavo dėl savo gyvybės. Štai siuvėjas Žanas iš Tulūzos tardomas inkvizicijos mėgino įtikinti ją savo teisumu tokiais argumentais: “Nesu kataras, nes turiu žmoną, su kuria miegu, ir turiu vaikų. Esu tikras krikščionis”. Vis dėlto tribunolas pasodino jį į kalėjimą. O ten Žanas sutiko du katarus, per kurių skelbiamą Žodį atsivertė, gavo consolamentum, tai reiškia, jog jis sąmoningai pasirinko mirties nuosprendį: dalintis katarų likimu, t. y. sudegti ant laužo.

Persekiojimai versdavo katarų pamokslininkus leistis į pavojingas keliones ar net imtis kraštutinių priemonių-užmušti inkvizitorius, kaip tai atsitiko prie Avinjono. Bažnyčios atsakomoji reakcija neužtruko-1244 m. ten buvo sudeginta 210 žmonių, kai kurie iš jų tik naktį prieš mirtį, žinodami apie greitą tvirtovės kapituliaciją, priėmė consolamentum. Sudegintos buvo ir visos moterys, prieš mirtį paprašiusios leisti nusiprausti dažais užmaskuotus veidus, nes nenorėjo pasirodyti savo Viešpačiui taip “pasipuošusios”. XIII a. pabaigoje Pietų Prancūzijoje nebeliko nė vieno “gero krikščionio”. Šiaurės Vakarų Italijoje katarai išsilaikė net iki XV a. pradžios.

Katarų judėjimas susilaukė įvairių vertinimų. Žvelgiant kompromisinės supasaulėjusios teologijos akimis, šis judėjimas, neatsilaikęs prieš inkviziciją, atrodo perdėm fanatiškas ir sektantiškas. Tačiau Viešpaties žodžių, raginančių palikti viską dėl Dievo karalystės, šviesoje katarizmas jau beveik tūkstantmetį lieka vienas šviesesnių krikščioniškos minties istorijos epizodų.