Dar nėra taip buvę, kad bėgikai medalius pasidalytų starto linijoje.

Žemdirbys, rudenį pasėjęs žiemkenčius, nesako, jog jau padarė viską, kad būtų pilni aruodai. Jis turi laukti kitos vasaros ir neleisti užtvenkti pasėlių rudens ar pavasario vandenims, papildomai javus patręšti. Tik per didelius darbus sulaukia derliaus.

Kada startuoja pavasaris? Vieni sako, kad tada, kai parskrenda klajūnai paukščiai, kitiems jis prasideda su pirmąja žaluma, o akyliausieji jį įžiūri pirmoje polaidžio balutėje. Vadinasi, kiekvienas turime savąją pavasario pradžią. Finišuoja pavasaris, atiduodamas žemei jau bręstančius, jau peržydėjusius augalus, o žmogus pats susiranda pavasario pabaigą ir vasaros startą.

Visa tai panašu į žmogaus ir valstybės gyvenimą.

Neretai tenka girdėti malonų politiko, paprasto piliečio džiūgavimą: kovo vienuoliktąją mes atkūrėme nepriklausomybę, Lietuva tapo laisva ir demokratine valstybe. Ir tik retas susimąsto, ar teisėtai besidžiaugiantys netampa panašūs į norinčiuosius žiemkenčius kulti pavasarį.

Praėjusį šeštadienį Rotušės aikštėje pilietinio judėjimo “Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą” aktyvistai pasakė daug piktų žodžių apie mūsų valstybės politinį gyvenimą, išsikerojusią korupciją, valdžios pataikavimą kapitalui ir pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui. Tokių žodžių šiandien, kai politikams tenka grumtis dėl valdžios, girdime dažnai. Bet jie ne naujiena. Nepasitenkinimo valdžios politika, jos klaidomis, politinių partijų melu buvo nuo pat pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų. Tai buvo rimtas signalas politinėms partijoms: būtina daryti pataisas, įdėmiai įsiklausyti į nerimo, nepasitenkinimo spalvas ir atspalvius, nes nerimas ir nepasitenkinimas kaupiasi, o paskui išsilieja pačiomis įvairiausiomis formomis. Susikaupusį nepasitenkinimą vieni gali panaudoti kaip impulsą siekti pažangos, kiti – kaip paramą siekiant vienokių ir kitokių, bet tik grupinių, egoistinių, o ne visuomenei reikalingų tikslų.

Bet koks kritinis požiūris į politikų daromas klaidas buvo sutinkamas tai su Vytauto Landsbergio sarkazmu, kreiva šypsenėle ir raginimu matyti daugiau gero, tai su Algirdo Brazausko negirdėjimu ir žvilgsniu į tolumas, tai su Gedimino Vagnoriaus bei Adolfo Šleževičiaus postringavimais apie pasiektus ekonominius stebuklus. Vienu metu politikai ir pora inteligentų buvo pasišiaušę ir prieš visą žiniasklaidą. Tada atsirado piktas žodis “purvasklaida”, rinkimus “pramiegoję kaimiečiai”, tada žurnalistai buvo paraginti mokyti žmones džiaugtis tuo, ką jų nūdienai išklojo sklypų, ordinų ir medalių, gerų atlyginimų ir pensijų nusipelnę politikai. Gal jiems atrodė, kad viskas jau padaryta, kad tik jie gali būti teisūs, o kiti nieko nemato?

Tačiau Kovo 11-oji buvo tik startas. Šiandien net kyla abejonių, ar tai iš tiesų pats sunkiausias, ar pačių didžiausių sugebėjimų pareikalavęs trasos etapas.

Vieni, sakykime, vis dar pritaria Prezidentui Rolandui Paksui, tiki, jog jis mato blogybes ir siekia pažangos. Kiti jam visiškai nepritaria ir už didelius pinigus išgarsintą politinį jo paskraidymą įrašo į kapitalo grupių kovų sąrašą. Ir viena, ir kita – kiekvieno piliečio valioje. Galimybę pasirinkti, išreikšti savo įsitikinimus garantuoja pilietinės teisės. Nepavadintam “runkeliu” ar “apsivogusiu elitu”. Bet politinės diskusijos vėl tampa purvinos, politikai ir politologai bei jiems tarnaujančios žiniasklaidos priemonės vėl kyla į mūšį su naujais epitetais, pirmenybė suteikiama emocijoms, o ne išminčiai, patyrimui, faktams ir kvalifikuotam jų apibendrinimui. Vieni nori siekti tiesos įstatymais numatytomis priemonėmis, o garsusis Antanas Terleckas žada brautis į Seimo rūmus pro langą, “Solidarumo” profsąjungos lyderė Aldona Balsienė ragina nesilaikyti įstatymų, o Prezidentas atsisako dėstyti savo poziciją Konstituciniame Teisme. Pastarieji užmojai yra valstybės griovimas su žodžiais apie demokratiją lūpose.

Vadinasi, mes dar toli nuo visuotinės demokratijos. Kol politikų pergalę rinkimuose lemia pinigai, kapitalo grupės, esame toli ir nuo atstovaujamosios demokratijos. Kapitalas ima diriguoti įstatymų kūrėjams, pirkti politines partijas ir politikus. Nė vienas padorus pilietis negali pritarti tokioms tendencijoms. Todėl ir džiugu, kad Seimas jau parengė ir rengiasi svarstyti “Politinių partijų, politinių organizacijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo” projektą. Ar įstatymas bus toks efektyvus, kad padėtų pašalinti reikšmingas politinio gyvenimo ydas, parodys gyvenimas. Jei tai bus skylių pilnas papildas tam, ką jau turėjome, žinosime, jog valdančioji dauguma siekia sau pačiai neužsiverti kelių.

Demokratijos įtvirtinimas jėgų, ryžto ir tvirtumo reikalauja daugiau, nei mes tikėjomės. Naujam valstybės tvirtinimo etapui nepristinga pompastiško nepriklausomybės ir demokratijos šlovinimo, tačiau pristinga doros, atsakomybės jausmo ir sąžinės. Mes – iškilmingomis kalbomis, giedojimu ir paminklais – atidavėme pagarbą tautos šaknims, bet savo darbais ir dvasia dar neišskleidėme naujų šaknų ir lapų.

Priimti reikšmingi, istoriniai sprendimai, per dešimtmetį ryžtingai pasirinkta valstybės kryptis, atlikta daug svarbių, bet kasdienybėje nelengvai pastebimų darbų. Tai jau įsiliejo į mūsų kasdienybę, tai atvers naujų galimybių. Tačiau ateičiai reikės dar daugiau to, ko visuomenei ir valdžiai stinga šiandien.

Kai padarai klaidų kelio pradžioje, nelengva jas ištaisyti. Niekam neduota pradėti bėgimo iš naujo.

Kairiųjų ir dešiniųjų konfrontacija prieš dešimtmetį šiandien atrodo juokingai. Jos aršumas tada priminė gaidžių kautynes iki galutinės pergalės, o šiandien nepasakysi, kurie kairieji, kurie dešinieji. Bet visi prisimena, kad ir vienoje, ir kitoje pusėje – dėl pergalės bet kokia kaina – buvo garbinamas paklusnumas vadams, o ne dora, sąžinė ir atsakomybė.

Pergalės bet kokia kaina siekimas tapo tradicija. Pinigai, pažadai ir melas tiko visiems. Todėl šiandien gali užgirsti ir išsilavinusį žmogų sakant: ” Nė vienais, nė vienu netikiu. Artėja rinkimai, o ko nors rinkti visiškai nesinori”. Tikėjimo sugriovimas – didžiausia nūdienės politikų kartos nuodėmė.

Bet tai ne finišas. Yra daugybė politinių priemonių sugrąžinti ir pasitikėjimą, ir visuomenės norą kurti naujas tradicijas.

Finišo demokratijos kūrimo, įtvirtinimo ir tobulinimo kelyje gal ir negali būti.

Petras Naraškevičius

Views All Time
Views All Time
1740
Views Today
Views Today
1
0 0