Psichiatrijos sąmokslas
Labiau įgudęs skaitytojas skaitydamas tekstą visada mato ir potekstę, be kurios neįmanoma iki galo suprasti ir pačio teksto. Teksto sąvoką galima traktuoti ir plačiau – tai gali būti ne tik filologinis knygose esantis tekstas, bet ir įvykiai, kuriuos paverčiant tekstu, pavyzdžiui, žiniasklaidoje, beveik neišvengiamai atsiranda ir potekstė, išduodanti tarkime žurnalisto interpretaciją ir bandyma ką nors traktuoti norimu rakursu. Kitaip sakant, tiek tiesiogine prasme, tiek netiesiogine prasme matoma teksto dalis visada slepia potekstę, kuri, jeigu tekstas bando ką nors nuo žmonių nuslėpti, mokant skaityti, gali būti iškelta į paviršių. Paviršius dažniausiai atspindi pastangas manipuliuoti, tačiau sujungus šį paviršių su teksto gelme, gaunamas visas vaizdas.
Tokios situacijos, teksto ir potekstės sąveika, išryškėja ypač kokių nors sukrečiančių įvykių visuomenėje kontekste, kai netikėtai spektaklio paviršiuje visu savo ryškumu pasirodo ir tai, kas neturėtų pasirodyti ir normaliomis aplinkybėmis net nebūtų rodoma. Tokios situacijos yra unikalios tuo, kad įvyksta tai, ką galima pavadinti konteksto katastrofa. Tai, kas teksto paviršiuje atrodytų yra visiškai neadekvatus elgimasis arba kalbėjimas, neracionalus ir artėjantis prie “sutrikimo” bei psichiatrinių interpretacijų, pamačius tai, ką slepia potekstė, paaiškėja, yra visiškai adekvatu tik kito, slapto konteksto atžvilgiu.
Ši mintis apie tekstą ir potekstę, paviršių ir gelmę, apie tai, kas matosi ir tai, kas nesimato “tekste”, ypač taikytina kalbant apie psichiatrijos vaidmenį valstybės spektaklyje. Teksto paviršiuje, įprastiniame diskurse psichiatrija nustato ir gydo psichikos ligą, o realiai ji yra žmonių valdymo ir susidorojimo su jais būdas. Ir šią dvejopą psichiatrijos “paskirtį” galima matyti tekstuose ir potekstėse, valstybės spektaklio paviršiuje, išduodančiame gelmę, ir masinio poveikio priemonėse vykstančiame propagandiniame “diskurse”.
Taip psichiatrija ir naudojama, iškritęs iš paviršiaus konteksto ir “diskurso”, įtvirtinančio tai, kas yra paviršiuje, žmogus paskelbiamas “neadekvačiu”, o tai reiškia, kad jis garantuotas psichiatrinės įstaigos pacientas. Įprastinėmis sąlygomis slaptas kontekstas neparodomas ir ši iškritimo interpretacija priimama iliuzijų burbule gyvenančios visuomenės. Kitaip yra, socialinių kataklizmų ar sukrečiančių įvykių metu, kai paviršius ir gelmė susimaišo ir pasimato tai, kas neturi matytis, psichiatrinio neadekvatumo interpretacija tampa kitokia. Tokioje situacijoje tampa galima tai, kas negalima įprastinio diskurso kontekste.
Toks socialinis teksto paviršius formuojamas kaip tik šiam tikslui – žmonių valdymui socialiniu kontekstu ir diskurso paviršiumi, pavyzdžiui, bandant įtvirtinti, kad valdžios nepripažinimas ir kritika yra neadekvatu ir jeigu ši kritika yra per daug iššaukianti, visuomenei peršama psichiatrinė interpretacija. Taip pat įtvirtintame diskurse, kuriame valdžia yra “aukščiausio gėrio” įsikūnijimas, proto ir racionalumo koncentratas, o visi kas bando tai paneigti, parodyti kitą valdžios veidą, paskelbiami neadekvačiais psichiatrine prasme. Pavyzdžiui, užtenka kam nors pasakyti, kad valstybės organizacija tave persekioja ir esi automatiškai išstumiamas į socialinį užribį į “neadekvataus” elgesio sritį. Esi paskelbiamas paranojiku, dar blogiau šizofreniku paranojiku, nes juk valstybės “gėrio angelai” negali žmogaus persekioti, vadinasi tau vaidenasi.
Tačiau iš tikro persekiojimas vyksta slapta ir jis neiškeliamas nei į spektaklio, nei į diskurso paviršių ir žinomas tik persekiojimo aukai. Tokioje situacijoje valstybės persekiojimo auka yra beveik visada adekvati, tik reikia daugiau žinoti apie tai, kas iš tikro vyksta. O tai galima pamatyti įpatingose situacijose, kurios leidžia pamatyti tai, kas slepiasi po paviršiumi, pavyzdžiui, kam tarnauja psichiatrija. Kam ji tarnauja nesunku suprasti suvokus kas yra psichiatrijos įstaigos. Jos yra valstybinės įstaigos arba valstybės steigiamos viešosios įstaigos, kurios yra valstybei priklausančio visuomenės valdymo aparato dalis. Ir tikrai ji net netiria tų atvejų, kai ta pati valstybė persekioja žmogų iš tikro.
Į ką atsiremti, kai persekioja valstybė pasitelkdama visas savo struktūras. Didžioji visuomenės dalis arba apsigyvenusi iliuzijų burbule teksto ir diskurso paviršiuje, arba bijo, tad belieka remtis savimi ir aukotis, kad iš vienos pusės valstybės nusikaltėliai būtų sustabdyti ir iš letargo būtų išjudinta visuomenė. Kai valstybės organizacija pati daro nusikaltimus, teisė automatiškai tampa neveiksni, ir teisės nebuvimo situaciją išspresti gali tik kitos teisės instancijos sukūrimas, išeinančios už nusikaltėlių organizacijos ribų.
Savaitės pradžios įvykių kontekste, turėjome progą stebėti tai, ką pavadinau konteksto katastrofa ir valstybės organizacijos bejėgiškas pastangas atstatyti sugriautą diskursą, taip pat naudojant ir psichiatrines interpretacijas. Tačiau problemos mastas daug platesnis, ir išaiškėję valstybės klano narių nusikaltimai yra tik ledkalnio viršūnė. Matome ne tik valstybės klanų ir tinklų teisę paminančią savivalę, bet ir artėjimą prie totalitarinės valstybės, naudojant visas moderniausias priemones, kurios valstybės klanui atveria beribės galios perspektyvą. Kalbu apie psichotroninį laisvos visuomenės užvaldymą.
“Valstybės” spektaklio paviršiuje potekstę pamatyti galima įvairiais būdais. Įprastine filologine prasme, knygos paviršiuje, tas slaptas mechanizmas, kuriantis tekstą nematomas tiesiogiai; tiesą sakant, šis mechanizmas yra autoriaus prote, kuris net nenorėdamas to, atsispindi teksto paviršiuje, kuris yra ta gija, kuri veda į teksto gelmę. Bet kokiu atveju pasakomas požiūris ar išduodamas koks nors slaptas tikslas, parodantis, kas yra ją išreiškęs žmogus. Kalbant apie socialinį spektaklį, “valstybę”, “demokratiją”, paviršiaus slepiama potekstė yra socialinė, ne psichologinė, bet ir šiuo atveju, tai yra mechanizmas, kuris nerodomas spektaklio paviršiuje ir prie kurio gali prieiti tik išrinktųjų klanas. Nepaisant to, prie potekstės vis tiek galima prisikapstyti.
Ko reikia, kad psichotroninis visuomenės užvaldymas ir psichotroniniai valstybės nusikaltimai, taip pat taptu legitimuota diskurso dalimi, ir šios technikos naudojimas ir pritaikymas nebūtų pridenginėjamas psichiatrinėmis diagnozėmis? Ką daryti, kad žmonės tradiciniais metodais viešinantys šį valstybės klano nusikaltimą diskurso paviršiuje, sukonstruotame to paties klano ir pritaikyto savo interesams ginti, kontekste, toks kalbėjimas atrodytų adekvatus ir nebūtų paverstas pajuokos objektu ar sudorotas psichiatrinėmis interpretacijomis. Valstybės klanas nėra angelai ir su tuo beveik kas diena susiduria kiekvienas normalus žmogus, tačiau visuomenė diskursą atiduoda mafijai ir pasipriešinę savivalei ir neteisybei jo yra sunaikinami – tampa bedarbiais, savižudžiais, psichiatrinių pacientais arba nusikaltėliais.
