Bausti negalima pasigailėti
Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: „Būta čia ko – ir aš taip elgdavausi”. Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką – savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis.
Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma – ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus – tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, – pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė…” Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu.
Kurio nuomonė svarbesnė
Vaikų auklėjimas – itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!”, „Juk tai mano sūnus!” Kiekviena šeima savaip mėgina derinti skirtingus požiūrius į auklėjimą, o kadangi nė vienas iš tėvų nenori likti nuošalyje, šis klausimas sprendžiamas labai skausmingai.
Vienoje interneto svetainėje aptikau tokią išpažintį: „Norėjau būti griežtas tėvas. Su žmona nuolat nesutardavau dėl sūnaus auklėjimo, nes ji vaiką pernelyg popino. Aš nutylėdavau, kol kartą užtikau devynmetį rūkantį. Tada mano kantrybė trūko ir aš priverčiau sūnų cigaretę suvalgyti. Po tokios akcijos šis rūkyti liovėsi, bet žmona, pasipiktinusi mano neva sadistišku elgesiu, nusprendė skirtis. Dabar sūnų auklėju tik kas antrą savaitgalį, bet užtat taip, kaip noriu.”
Vienas mano ilgai viengungiavęs pažįstamas vis kartodavo: „Nieko daugiau netrokštu iš gyvenimo, tik vaikų”. Kai galop jis vedė ir šeima susilaukė dvynukų, vargšas ėmė skųstis: „Su sūnumis neįmanoma susitvarkyti. Jie kaprizijasi, nieko neklauso, viską daro savaip. Palikau auklėjimo vargus žmonai – ji geriau tvarkosi. Pats nebsikišu, verčiau ilgiau pasėdžiu darbe”.
Psichologė ir psichoterapeutė Aušra Griškonytė sako, jog nesutarimai dėl vaiko auklėjimo dažnai rodo, kad sutuoktiniai tiesiog nesutaria dėl valdžios: „Iš tikrųjų tėvai varžosi, kuris iš jų kietesnis ir labiau išmano pedagogikos gudrybes. Jie konkuruoja tarpusavyje ir žaidžia galios žaidimėlius – katras galop taps šeimos galva? Tuokdamiesi neretai įsivaizduoja, jog vaikas – tai džiaugsmas, tarsi linksmas žaisliukas, praskaidrinantis kasdienybę. Bet atžala dažniausiai būna labai nepatogi, nes turi fantastinį gebėjimą – vesti tėvus iš proto. Vaikai tikrina tėvus. Jei tėvas skystas, vaikas išsyk tai pajunta ir atitinkamai su juo elgiasi. Bendraujant su vaikais itin išryškėja suaugusiųjų (ne)stabilumas, (ne)tvirtumas, (ne)pasiruošimas bendradarbiauti, ieškoti išeičių, (ne)branda. Jei vyriškis apskritai atsisako tėvo vaidmens – kaip tas, kuriam gimė dvynukai, – vadinasi, jis nėra brandi asmenybė. Šios pareigos be galo sunkios, įtemptos, reikalaujančios nuolatinio budrumo, kantrybės, kūrybingumo. Be abejo, pareigines instrukcijas perprasti daug lengviau.”
Kryžminėje ugnyje
Jei tėvai nesugeba susitarti, nuolat ginčijasi, kaltina vienas kitą bei kaitalioja nuomones, ypač vaiko akivaizdoje, šis labai dėl to kenčia. Maži vaikai pradeda visiškai nesuprasti, kaip derėtų elgtis, todėl tampa neprognozuojami: aikštijasi, neklauso nei motinos, nei tėvo, galop kai kurie bando šokdinti tėvus pagal savo dūdelę. Mano kaimynų penkerių metų sūnus išpyškino: ‚Tėti, mama, jei jūs manęs neklausysite, aš išvažiuosiu gyventi pas senelį. „Mažylis nesamoningai lyg ir bandė įvesti tvarką nesutarimuose skendinčioje šeimoje. „Kartais atžala bando kištis į tėvų santykius ir kaip nors juos reguliuoti – tačiau tai beviltiška. Argi vaikas gali išspręsti dviejų suaugusiųjų problemas, kurie dar yra ir jo tėvai? Iš tikrųjų tokie vaikai nusipelno pagarbos ir užuojautos. Jie atviri, geros širdies, jaučiasi esą svarbūs ir galintys prisiimti misiją. Deja, jos neįvykdęs mažas žmogus ima sava kaltinti, laikyti blogu – juk tai dėl jo tėvai barasi. Taip vaikas ir auga nuolat kankindamasis. Kai kurie bando priversti tėvus pamiršti ginčus susirgdami – jie aukojasi, kad tokiu drastišku būdu išgelbėtų šeimą. Kartą turėjau klientę, kurios duktė, įtariu, mirė kaip tik dėl šios priežasties. Mergaitei susirgus gydytojai tikino, jog liga tikrai nėra itin pavojinga. Bet vaikas atkakliai nesveiko. Tėvų santykiai buvo be galo įtempti, o ji tarsi vienijo juos, nes bent jau budėdami prie dukters lovos jie nesibardavo. Už tėvų nesutarimus vaikai kartais moka pasibaisėtiną kainą”, – įspėja psichoterapeutė.
Žinoma, tokie drastiški atvejai itin reti. Šeimose, kur tėvai nuolat kivirčijasi dėl auklėjimo, paprastai užauga vadinamieji sunkūs paaugliai, su kuriais sutarti reikia ypatingo talento. Čia nepadės nei diržas, nei kategoriški reikalavimai, nei meilikavimas. Kita vertus, gimdytojų nesutarimai paaugliui dažniausiai nerūpi – jis tuo metu sprendžia kur kas globališkesnes, egzistencijos, gyvenimo prasmės problemas. Tačiau jam tai – labai sunki užduotis, nes nesugebantys tarpusavyje susikalbėti tėvai nesuformavo aiškios pasaulėžiūros, nenubrėžė ribų. „Tėvų funkcija – padėti vaikui suvokti jį supantį pasaulį, supažindinti su visuomenės normomis, – teigia A.Griškonytė. – Neklusnus, atžarus vaiko elgesys paprastai rodo, koks jis sutrikęs ir kaip jam trūksta pastovumo – nekintančių reikalavimų, draudimų, bausmių, apdovanojimų, vertybių sistemos. Besiformuojančiai asmenybei labai svarbu nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas gera ir kas bloga, kas leistina, o kas -ne. Bet tėvai – skystimai patys tų ribų nesuvokia arba suvokia pernelyg miglotai. Tad jie negali padėti ir vaikui, nesugeba suderinti savo pozicijų ir nuosekliai jų laikytis. O vaikas jaučiasi klaikiai nesaugus. Nenuginčyjamas to įrodymas – ne tik negatyvus, destruktyvus elgesys, bet ir nuolatinis nerimas, amžinai persekiojančios abejonės, nepasitikėjimas savimi. Deja, tokių ribinių asmenybių pasaulyje daugėja – ir kaip tik tokie žmonės labiausiai linkę į psichikos ligas, depresiją, savižudybę.”
Vaikui nelengva tverti tarp dėl jo besivaidijančių tėvų. Jis griebiasi visokių išgyvenimo būdų. Paauglys gali išvis palikti namus, susidėti su prasta kompanija. Arba užsisklęsti savyje ir gūžčioti nuo bet kokio išorinio prisilietimo.
Yra ir dar viena prisitaikymo galimybė – veidmainystė. Vienoks su tėvu, kitoks – su mama. Tėvas neleido – pasiskundžiau mamai ir vis tiek padariau savaip. Pagautas suvaidinau graudžią scenelę. Jei tik bręstanti asmenybė pajunta, kad toks metodas veiksmingas – griebiasi jo kaip skęstantis šiaudo ir nebepaleidžia visą gyvenimą. Vėliau jis apsimetinės prieš bičiulį, prieš antrąją pusę, tačiau šie jus, jog nuoširdų ryšį su juo užmegzti labai sunku, o gal iš vis neįmanoma. „Toks žmogus nemokės iš tikrųjų mylėti, atsiduoti kitam ir mėgautis tikruoju artumu. Jis visą laiką saugosis”, – sako psichologė.
Dažnai didžiausią poveikį vienišam paaugliui daro pasirinktas idealas, kuriam norisi prilygti. Kadangi tėvai tokios pagarbos nenusipelnė, o jų patarimai taip pat neturi vertės, idealu gali virsti bet kas, nebūtinai teigiamas herojus. Argi sunkiai dirbančios, atsakomybės slegiamos moters įvaizdis gali būti išoriškai patrauklus? Paaugliui kur kas įdomiau ir pikantiškiau susitapatinti su dėl apsinuoginimo pagarsėjusia TV žvaigžde arba lengva ranka pinigus žarstančia įtartina žmogysta.
Tėvų vaidmenys
Psichologė ir psichoterapeutė Aušra Griškonytė sako, jog tėvas turi būti palyginti griežtas. „Juk tėvų funkcijos skirtingos: mama atsakinga už saugumą, o tėvas – už mokėjimą gyventi tarp žmonių. Būdamas griežtas, reikalaudamas atsakomybės jis padeda perprasti pasaulio dėsnius: jei nuolat tik verkšlensi, vargu ar pavyks ko nors gyvenime pasiekti – dažniausiai privalėsi sukąsti dantis ir siekti tikslo: žmonės tave gerbs, jei laikysiesi žodžio, veiksi pagal taisykles. Puiku, jei vyras sugeba tai perduoti vaikui, jei moka savo savo agresyvumu pasinaudoti brėždamas ribas. Moteris šiuo atveju neturėtų kištis. Mamos dažnai trokšta sukurti vaikui šiltnamio sąlygas, o juk kad suprastum daugelį dalykų, reikia ir pasisieloti. Moteriai nederėtų lįsti į tėvo ir sūnaus reikalus, stengtis būti judviejų tarpininke, – nesvarbu, kad jiems bendraujant pasitaiko ir ašarų, ir griežto žodžio, ir nesusipratimų.”
Pedagogai ir psichologai laikosi nuomonės, kad tėvams geriausia susitarti vaikams negirdint. Ir jei vienas pasakė, kitas tegul jokiu būdu nebando šio žodžių kritikuoti. Nėra padėties be išeities – tik svarbu, kad tos išeities būtų ieškoma draugiškai ir kūrybingai, kad iš kiekvienos situacijos ar konflikto vaikas ko nors pasimokytų. Tačiau jei kuris iš tėvų nenori tartis, užsispyręs laikosi savo nuomonės ir net neišklauso sutuoktinio – tai tiesus kelias į skyrybas. Sėkmingas auklėjimas labai priklauso nuo to, ar tėvai yra vienodai brandžios asmenybės, pasirengusios tartis ir drauge ieškoti geriausių sprendimų.
