Viljamas Tyndeilas – angliškosios Biblijos tėvas

Kas dieną studijuoti Šventąjį Raštą gimtąja kalba šiandien mums įprastas dalykas. Sunkiai įsivaizduotume, kad už tai galėtume būti baudžiami arba sodinami į kalėjimą. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad įvairiose tautose atsigręžusiems į Dievą ir pamilusiems savo šalį žmonėms, kovojant už Evangelijos šviesą, teko iki mirties grumtis ir už galimybę, kad kiekvienas žmogus pats jam suprantama kalba galėtų skaityti Bibliją.

Šį kartą norime jus supažindinti su paprastu Anglijos piliečiu, tapusiu reformatoriumi, – Viljamu Tyndeilu (1493 – 1536), kurio meilė savo tautai ir Dievo žodžiui kainavo jam gyvybę.

Pašaukimo suvokimas

Viljamas Tyndeilas (William Tyndale) gimė apie 1493 – 1495 m. Anglijoje, netoli Velso sienos. Apie 1512 m. Viljamas įstojo į Magdalenos koledžą Oksforde, o jį pabaigęs (nuo 1515 m.), kurį laiką studijavo Kembridžo universitete. Tuo metu Kembridžo miestas buvo persmelktas reformatoriškos minties, todėl manoma, kad kaip tik tuo metu arba šiek tiek anksčiau Tyndeilas tapo reformatoriško tikėjimo šalininku. Vėliau jis išreiškė savo nepasitenkinimą teologijos mokymu universitetuose: „Pagal galiojusią tvarką, joks studentas negalėjo pradėti studijuoti Šventojo Rašto, kol nebus išklausęs 8 – 9 metus trunkančių pagoniškų apmokymų ir neapsiginkluos neteisingais principais, kurių taikymas vėliau užvers duris į Biblijos supratimą“.

Tyndeilo pasaulėžiūrą ir tikėjimo pamatus formavo Renesanso idėjos bei Martyno Liuterio ir kitų reformatorių žinia. Šis nekilmingas anglas buvo gerai įvaldęs septynias kalbas: hebrajų, graikų, lotynų, italų, ispanų, anglų ir prancūzų. Be to, jis pakankamai gerai žinojo vokiečių kalbą, nes pajėgė išversti ir interpretuoti Liuterio darbus.

1521 m. Viljamas paliko universitetinį pasaulį ir tapo sero Džono Valšo vaikų namų mokytoju. Daug vietinių katalikų dvasininkų ateidavo į Valšų dvarą papietauti, todėl Tyndeilas dažnai su jais disputuodavo. Viljamą šokiravo tai, kad dvasininkai ignoravo Šventąjį Raštą. Vienam iš tokių bažnyčios tarnų jis pareiškė: „Jeigu Dievas išsaugos mano gyvybę, aš pasistengsiu, kad ariantis lauką vaikas žinotų Šventąjį Raštą geriau negu tu“. Šiuo pasakymu Tyndeilas tarytum atkartojo žinomą Erazmo Roterdamiečio įžangą graikiškam Naujajam Testamentui: „Aš meldžiu Dievą, kad artojas dainuotų Šventojo Rašto ištraukas prie savo plūgo ir kad audėjas niūniuotų jas pagal šaudyklės melodiją“.

Tyndeilas pradėjo aiškiai jausti savo pašaukimą išversti Bibliją į anglų kalbą ir ją išplatinti. Tais laikais vienintelis angliškas Šventojo Rašto vertimas buvo ranka kopijuojama Džono Viklifo Biblija, kurią slaptai platino lolardai – XIV a. Viklifo pasekėjai. Šis vertimas niekada nebuvo išspausdintas. Jis buvo verstas iš lotynų kalbos, o ne iš originalių graikų ir hebrajų kalbų, ir daug kur buvo netikslus.

Bažnyčios padėtis

Tyndeilas sumanė išversti Bibliją tokiu metu, kai Anglijos karalius Henris VIII, pataikaudamas popiežiui, siekė apsaugoti savo valstybę nuo “vokiškojo maro” – Reformacijos – ir jis to siekė ne vienas. Anglijos kunigai buvo labai konservatyvūs ir nusistatę prieš reformaciją. Tai liudijo ir tas faktas, jog daugelis Europos valstybių turėjo Bibliją gimtąja kalba dar iki reformacijos, o Anglija ne. Anglijoje vis dar galiojo įstatymas, priimtas prieš šimtą metų (1408 m.), skelbęs mirties bausmę už Biblijos vertimą į anglų kalbą. Pavyzdžiui, 1519 m. katalikų bažnyčios valdžia viešai sudegino moterį ir šešis vyrus vien už tai, kad jie mokė savo vaikus Viešpaties maldos, dešimt Dievo įsakymų ir Apaštališkojo išpažinimo anglų kalba. Korupcija bažnyčioje reiškėsi visuomet, tačiau Tyndeilo dienomis ji bujojo kaip niekad. Žymus Romos katalikų istorikas dr.Liudvikas Pastoras taip apibūdino tuometinį popiežių Aleksandrą VI: „Jo gyvenimas nežabotame kūniškume buvo tiesioginė priešingybė nurodymams To, kurio vietininku jis buvo“. Kokia galva, tokios ir kojos: pagal vieno to meto arkivyskupo žodžius, dauguma Anglijos kunigų, įtakojusių mases žmonių, vos sugebėdavo tinkamai pravesti lotyniškas mišias ir tuo labiau jas suprasti. Valdantieji dvasininkai visoje Anglijoje buvo žinomi dėl savo neteisėtų žmonų ir vaikų, o indulgencijų pardavinėjimas atnešdavo milžiniškas pajamas į bažnyčios iždą.

Kiek vėliau, drąsindamas persekiojamus Biblijos skaitytojus, Tyndeilas rašė: „Jie sako jums, kad Raštas neturėtų būti išverstas į gimtąją kalbą, kadangi bijo šviesos ir trokšta vesti jus aklus ir pavergtus. <…> Jie sako, jog norint aiškinti Raštus reikia tyro ir ramaus proto, o pasauliečiai yra per daug apsunkę nuo savo bedieviškų užsiėmimų, kad galėtų Raštus suprasti. Šis argumentas atsisuka prieš juos pačius, nes kas gi dar labiau pasinėrę į pasaulietinius reikalus negu kunigai?…”
Leidybinis darbas ir kasdienybė

Tyndeilas pradėjo ieškoti dvasininkijos pritarimo numatomam Biblijos vertimui. Šiuo tikslu jis nuvyko į Londoną ir bendravo su vyskupu Katbertu Tansteilu (Cuthbert Tunstall), kuris buvo išsimokslinęs vyras ir Erazmo draugas. Tačiau tuo metu Tansteilas buvo labiau susirūpinęs liuteronybės plitimu, negu angliškos Biblijos leidimu. Taigi Viljamas iš jo nesulaukė jokio padrąsinimo. Tyndeilas netrukus suprato, kad Naujojo Testamento vertimui neatsirado vietos ne tik Londono vyskupo rūmuose, bet ir visoje Anglijoje.

1524 m. Tyndeilas, padedamas turtingo drabužių pirklio H. Monmauto ir kitų pirklių, paliko šalį ir nuvyko į Vokietiją. Hamburge jis vertė Naująjį Testamentą, kurį paruošė spaudai per vienerius metus. Tinkama spaustuvė buvo surasta Kiolne, ir leidybinis darbas prasidėjo. Tačiau vienam iš Viljamo pagalbininkų pradėjus per daug atvirai kalbėti apie šį projektą, tai sužinojo vienas iš reformacijos priešininkų – Joanas Dobnekas. Jis suorganizavo spaustuvės kratą, bet laiku perspėtas Tyndeilas spėjo pabėgti. Jis persikėlė į Vormsą, labiau reformuotą miestą, kur po metų visas Naujasis Testamentas buvo išleistas anglų kalba.

Iš išspausdintų 6 000 egzempliorių iki šių dienų išliko tik du. Kuo daugiau testamentų pasiekdavo Angliją, tuo daugiau pastangų įdėdavo vyskupai, kad juos sunaikintų. 1526 m. vyskupas Tansteilas pasisakė prieš šį vertimą ir Šv. Pauliaus katedroje ceremonijos metu sudegino dalį tiražo. Kitais metais Kenterberio arkivyskupas sumanė supirkti visas šio vertimo Naujojo Testamento kopijas, siekdamas išimti jas iš rinkos ir sunaikinti. Tokiu savo poelgiu, pats to nesuvokdamas, už savo pinigus jis suteikė Tyndeilui galimybę išspausdinti pataisytą ir didesnio tiražo antrąjį leidimą.

Tyndeilas persikėlė į Antverpeno miestą, kur buvo saugus nuo jo ieškojusių tiek Anglijos, tiek Šv.Romos Imperijos agentų. Jį prisiėmė globoti Antverpeno pirklys iš Anglijos Tomas Poyntzas. Devynerius metus Viljamas su draugų pagalba tobulino Naujojo Testamento vertimą ir pradėjo versti Senąjį.

Vertėjas taip pat nuolat atsidėdavo geriems darbams. Jis pats yra pasakęs: „Aš neturėčiau dalies Kristuje, jeigu savo širdimi negyvenčiau pagal tai, ko mokau“. Pirmadieniais Viljamas lankydavo tuos, kurie pabėgo iš Anglijos dėl religinių persekiojimų, šeštadieniais vaikščiodavo Antverpeno gatvėmis ir ieškodavo vargšų žmonių, kuriems galėtų patarnauti. Sekmadieniais pietaudavo pirklio T. Poyntzo namuose, skaitydamas Šventąjį Raštą prieš valgį ir po jo. Likusi savaitės dalis buvo paskirta traktatų ir knygų rašymui bei Biblijos vertimui.

1530 m. buvo išleistas Tyndeilo Penkiaknygės vertimas. Vėliau pasirodė dar keli nauji Naujojo Testamento leidimai, kurie buvo pakoreaguoti atsižvelgiant į gautas pastabas ir didėjantį pačio vertėjo supratimą. Tyndeilas vertė iš graikų ir hebrajų kalbų su kai kuriomis nuorodomis į lotyniškąjį ir Liuterio vokiškąjį Biblijų vertimus. Jo stilius buvo paprastas, taikytas eiliniam žmogui, kad Biblija būtų plačiai prieinama.

Įkalinimas ir mirtis

Tyndeilui nepavyko visiškai pasislėpti nuo jo nuolatos ieškojusių katalikų hierarchų bei karaliaus agentų, ir 1535 m. jį išdavė anglas Henris Filipsas, po kelerių metų pats miręs gėdinga mirtimi kalėjime ir visų atstumtas. Filipsas apgaule susidraugavo su Viljamu ir, įgavęs jo pasitikėjimą, susipažino su Tyndeilo darbais ir jį išdavė pakviestiems karaliaus kareiviams.

18 mėnesių Tyndeilas praleido kalėjime netoli Briuselio. Teismai už erezijas Nyderlanduose buvo patikėti specialiems Šv. Romos Imperijos įgaliotiniams. Mažai žinoma apie Tyndeilo laiką, praleistą kalėjime, tačiau pagal Džoną Foksą „jo tikėjimas buvo toks stiprus ir nuoširdus, jog jis laimėjo Kristui jį saugojusį sargybinį, jo dukterį ir kitus šeimos narius“.

Tyndeilui buvo pateiktas ilgas kaltinimų sąrašas: „Pirma, jis tvirtino, kad žmogų išteisina vien tik tikėjimas; antra, jis teigė, kad norint būti išgelbėtu pakanka tikėti nuodėmių atleidimu ir priimti Evangelijos atneštą malonę; trečia, jis neigė laisvą valią; ketvirta, neigė skaistyklos buvimą; penkta, jis teigė, kad tikintieji neturi melstis nei Mergelei, nei šventiesiems“ ir t.t. Po ilgai trukusio susirašinėjimo su katalikų hierarchais dėl Viljamo įsitikinimų jis buvo paskelbtas eretiku, viešame renginyje atskirtas nuo bažnyčios ir atiduotas vietinei valdžiai nubausti.

1536 m. spalio 6 d. Tyndeilas buvo sudegintas ant laužo. Anot Džono Fokso, paskutiniai Viljamo žodžiai buvo malda: „Viešpatie, atverk Anglijos karaliaus akis“.

Išliekantis vaisius

Anglijos valdžia uždraudė Tyndeilo vertimą ir sunaikino kiekvieną kopiją, kurią tik rado, kadangi vertimas buvo padarytas reformatoriaus, o ne katalikų dvasininko. Tačiau 1535 m., kol Tyndeilas buvo laikomas kalėjime, Mailsas Koverdeilas išspausdino pirmąjį pilną Biblijos vertimą anglų kalba ir gavo karališkąjį pritarimą jį platinti. Dėl diplomatinių priežasčių Tyndeilo vardas nebuvo jame minimas, nors beveik visas vertimas buvo jo. Po kelerių metų jau buvo reikalaujama, kad kiekviena Anglijos katalikų bažnyčia turėtų bent po vieną angliškosios Koverdeilo Biblijos egzempliorių, prieinamą savo parapijiečiams.

Viljamas Tyndeilas istorikų laikomas angliškosios Biblijos tėvu. Neperdedant teigiama, kad beveik kiekvienas iki šių dienų išleistas angliškas Naujasis testamentas – tai pataisytas Tyndeilo vertimo leidimas. Viljamo vertimai buvo tokie tikslūs, kad daugiau nei 90 proc. teksto atsirado garsiajame Karaliaus Jokūbo vertime (King James Version), išspausdintame po 100 metų, ir daugiau nei 75 proc. teksto išliko pakoreguotame Standartiniame vertime (Revised Standard Version), kuris pasirodė 1952 metais. Šie vertimai yra labiausiai paplitę angliškai kalbančiose šalyse.

Neminint persekiojimų, kuriuos jam teko iškęsti, Tyndeilo užduotis buvo labai sudėtinga. Neturėdamas jokio kito angliško Šventojo Rašto vertimo, kad galėtų palyginti vertimus (Viklifo ranka rašytas vertimas, greičiausiai, nebuvo jam prieinamas), ir naudodamas labai ribotus graikų, vokiečių, lotynų ir hebrajų šaltinius, jis ranka išvertė į anglų kalbą du trečdalius Biblijos. Tyndeilo lingvistinis darbas girtinas dar labiau, nes didžioji jo dalis išlaikė laiko išbandymą. Neturėdamas ankstenio vertimo, kurį galėtų taisyti, Viljamas buvo priverstas tūkstančius kartų pats nuspręsti ir parinkti teisingus žodžius bei posakius, kurie geriausiai atitiktų originalo tekstą. Kartais, negalėdamas rasti angliško atitikmens, Tyndeilas kūrė naujus žodžius, geriausiai išreiškiančius verčiamą tekstą. Daug tokių žodžių prigijo ir vartojama šiandieninėje anglų kalboje.

Biblijos vertimas nebuvo vienintelis Viljamo darbas. Jis parašė keletą knygų, iš kurių žymiausios yra “Palyginimas apie neteisiąją Mamoną” ir “Krikščionio paklusnumas”. Pirmosios knygos tema – išteisinimas vien tik per tikėjimą. Ši knyga buvo labai įtakota Liuterio, kai kurios vietos – tiesiog išverstos Liuterio darbų ištraukos. Antrojoje knygoje kalbama apie tai, jog krikščionis visada privalo paklusti pilietinei valdžiai, išskyrus tuomet, kai valdžios įsakymai priešinasi paklusnumui Dievui. Tuo metu, kai Tyndeilas pradėjo rašyti teologinius darbus, Liuteris jau dešimt metų vadovavo reformuotos bažnyčios judėjimui. Be abejo, Viljamas girdėjo apie šiuos įvykius ir turėjo ne vieną galimybę susipažinti su Liuterio darbais. Iš vertimų ir traktatų akivaizdu, kad jis perskaitė kai kuriuos Liuterio veikalus ir didžiaja dalimi pritarė jų turiniui. Būtent dėl to kai kurie tyrinėtojai Tyndeilą laikė Liuterio pažiūrų skelbėju anglų kalba.

Šioje istorijoje labiausiai įkvepia tai, kad žmogus, galėjęs ramiai sau vienas semti gyvybės vandenį iš Šventojo Rašto lobynų, panoro prie to vandens atvesti ir kitus, ir už tai sutiko paaukoti savo gyvenimą ir gyvybę. “Jeigu aš dirbu dėl pasaulietinių tikslų, neturiu atlygio danguje. Netgi, jei dirbu dėl dangaus arba dėl geresnės vietos danguje, aš negausiu atlygio. Aš privalau atlikti savo tarnystę iš meilės artimui, kadangi jis yra mano brolis, ir dėl kainos, kurią sumokėjo Kristus. Tuomet, kadangi Kristus nusipelnė atlygio ir panorėjo jį suteikti man, mano atlygis bus didelis danguje”.

Andrius ir Jūratė Bernotai

Paruošta pagal žrn.
“Christian History”
Issue 16 (Vol. VI, Nr. 4)
Issue 43 (Vol. XIII, Nr. 3)