Šventasis Kazimierai, melski už mus!

Kovo 4 dieną švenčiame šv. Kazimieros šventę. Tai vienintelis Lietuvos šventasis, o jo šventė liaudyje labai populiari.

Šv. Kazimieras buvo žmonių pamiltas, nes gyveno Lietuvoje, įmynė pėdas mūsų žemėje, jo kūnas palaidotas Vilniuje, kur žmonės gali aplankyti jį ir melstis prie karsto. Lietuviai tikėjo, kad šv. Kazimieras jų maldą ir supranta, ir išklauso. Argi jis nebuvo lietuvio karaliaus sūnus? Argi jis nematė Lietuvos žmonių skurdo ir vargo bei negirdėjo jų skundų dar būdamas gyvas?

Lietuviams šv. Kazimieras buvo toks artimas, kad pasakojimai apie jo gyvenimą ir stebuklus išėjo už Bažnyčios ribų ir pasklido tarp žmonių – virto pasakomis bei legendomis. Šventojo karalaičio ypatingas pamaldumas į Dievo motiną taip pat  artimas lietuviams, nes Lietuva – Marijos žemė, kurioje gausu jos šventovių. Jaunimas iš šv. Kazimiero turėtų mokytis jaunystės ir skaistybės branginimo. 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskyrė jį visos lietuvių jaunuomenės ypatinguoju globėju. Taip šv. Kazimieras tapo jaunimo globėju ne tik Lietuvoje, bet ir visuose pasaulio kraštuose, kur lietuviškasis jaunimas begyventų.

Šv. Kazimieras savo kilme buvo tikras lietuvis. Jis kilęs iš garsiosios ir garbingos Gediminaičių giminės. Šios giminės atstovai – didieji Lietuvos kunigaikščiai: Kęstutis, Algirdas, Vytautas Didysis ir kiti. Šv. Kazimiero tėvas buvo Kazimieras Jogailaitis, Lietuvą (o vėliau kartu ir Lenkiją) valdęs nuo 1447 m. Jo senelis – Jogaila, o senelė – ketvirtoji Jogailos žmona, Alšėnų kunigaikštytė Sofija (grynakraujė lietuvaitė), augusi Vilniaus krašte.

Kazimieras Jogailaitis vedė austrų imperatoriaus Albrechto II dukterį, kilusią iš Habsburgų giminės. Jie turėjo 6 sūnus ir 6 dukteris (viena duktė labai anksti mirė). Kazimieras buvo antrasis sūnus, gimęs 1458 m. spalio 3 d. Gyvendamas pasižymėjo dideliu pamaldumu, gerais darbais, dorumu. Susirgęs džiova, mirė, sulaukęs vos 25 metų, 1483 m. kovo 4 d. Gardine. Palaidotas Vilniuje.

Netrukus po jo mirties žmonės pradėjo gausiai lankyti šventojo karalaičio kapą ir melsti užtarimo pas Dievą. Pradėjo gausėti stebuklai ir žmonės pajuto, kad šv. Kazimiero užtarimu iš Dievo galima išmelsti malonių. Šv. Kazimiero kanonizacijos byla pradėto netrukus po karalaičio mirties, 1521 m. Tačiau įvairios priežastys sutrukdė bylos eigai ir kanonizacijos procesas užsitęsė. Tik 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII oficialiai paskyrė šv. Kazimiero dieną bažnytiniame kalendoriuje. Buvo tikima, kad Kazimierą paskelbė šventuoju popiežius Leonas X (prieš 1521 m.), o Klemensas VIII tą faktą tik oficialiai patvirtino. Šv. Kazimiero šventė – kovo 4-oji – buvo ir jo mirties diena.

Savo šventojo žmonės šaukėsi įvairių nelaimių metu. Pirmuoju jo stebuklu laikomas pasirodymas 1518 m. prie Dauguvos upės, karo su Maskva metu. Didelė rusų kariuomenė buvo susitelkusi ir Polocko miestui grėsė užpuolimas. Miestą ir pilį stojo ginti gana negausūs lietuvių būriai. Lietuviams reikėjo persikelti per patvinusią Dauguvos upę. Nesurasdami kitokios pagalbos, jie meldė šventojo karalaičio užtarimo. Jo brolis, karalius Zigmantas Senasis, prižadėjo visomis išgalėmis rūpintis Kazimiero kanonizacija, jei tik šis suteiktų pagalbą. Šv. Kazimieras esą pasirodęs lietuviams ant balto žirgo, apsisiautęs baltu apsiaustu. Jis padrąsino kariuomenę kovoti ir pats pirmasis įbrido į šniokščiančią upę. Lietuviai pasekė jo pavyzdžiu, aršiai kovėsi ir Maskvos nugalėjo pulkus. Gandas apie stebuklingą karalaičio pasirodymą ir pergalę pasklido po visą šalį.

Stebuklas buvo tyrinėtas ano meto vyskupų ir pripažintas autentišku. Pats faktas, kad šv. Kazimieras atėjo į pagalbą kovoje su amžinuoju Lietuvos priešu – Maskva, jį dar labiau iškėlė lietuvių akyse. Šventasis tapo kovos su provoslavija ir rusais simboliu.

Šv. Kazimiero palaikai dažnai buvo slepiami, išvežami iš Vilniaus, o, pavojui praėjus, vėl grąžinami į bažnyčią. Okupantai trukdė garbinti šį šventąjį, draudė jo minėjimą, tačiau žmonių entuziazmo neįveikė. Tūkstančiai kovo 4 d. rinkdavosi pasimelsti prie šventojo karsto. 1953 m. gegužės mėn. šv. Kazimiero karstas slapta pergabentas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kadangi ateistinė valdžia uždarė Katedrą ir pavertė ją paveikslų galerija. 1989 kovo 4 dieną šventojo relikvijos iškilmingai grąžintos į Vilniaus Arkikatedrą ir vėl padėtos Šventojo Kazimiero koplyčioje. 

Pirmoji šv. Kazimiero bažnyčia Lietuvoje pastatyta XVI a. viduryje ar pabaigoje netoli Ukmergės. Tai padarė jėzuitai. Maždaug tuo pačiu metu šventojo garbei bažnyčia pastatyta Vilniuje. Iš viso Lietuvoje yra apie 12 šv. Kazimiero bažnyčių.

Šv. Kazimierą, jaunimo globėją, brangina lietuvių jaunimas Lietuvoje ir išeivijoje. Įvairios jaunimo organizacijos – skautai, ateitininkai, vyčiai – yra pasirinkę jį savo ypatingu globėju.

(Seminarijos archyvo inf.
Nuotraukos autorius nežinomas)

 Taip pat šv. Kazimieras – mūsų seminarijos I filosofijos kurso globėjas, tad kurso dienos proga jo atstovai prašo šventojo malonių ir užtarimo pas Viešpatį:

 Klier. Antanas, kurso seniūnas:

 – Visų pirma – sveikinu savo kurso draugus ir visus Lietuvos žmones, sulaukus mūsų šaliai tokio brangaus šventojo iškilmės. Šv. Kazimierai, išmokyk mus suvokti, jog, atsisakydami geresnio kąsnio, numodami ranka į galimybę turiningai, įdomiai ir komfortabiliai praleisti laiką, užuot dirbę nemalonų darbą, nusigręždami nuo savęs ir atsigręždami į šalia esantįjį, mes žengiame tuo pačiu šventumo keliu, kuriuo tu jau praėjai. Padėk mums nuolat prisiminti, dėl ko turėtume gyventi, kam tarnauti ir ką mylėti. Priversk mus patikėti, jog toli gražu ne viskas auksas, kas auksu tviska.  

 Klier. Evaldas:

 – Meldžiu Lietuvos globėją šv. Kazimierą ypatingu būdu globoti mūsų jaunimą ir kuo daugiau kilnios širdies jaunuolių bei merginų pakviesti į Kristaus vynuogyną.

 Klier. Darius:

 – Šv. Kazimierai, globok mūsų kursą ir saugok mus nuo pikto žabangų, kad po šešerių metų visi pasiektume tą tikslą, dėl kurio jaunystę paaukojome seminarijai.

 Klier. Gražvydas:

 – Šv. Kazimierai, mūsų Tėvynės Lietuvos globėjau, apšviesk kiekvieną mūsų krašto žmogų, ypač jaunimą, kad, tavo pavyzdžiu sekdami, jie nepamirštų meilės Dievui, Tėvynei ir artimui, doro gyvenimo džiaugsmo bei neprarastų vilties sutikti tave amžinybėje.