Pragaras
Anot plačiai paplitusio įsivaizdavimo, pragaras – tai bausmės vieta, į kurią nusidėjėlių “nemirtingos sielos” patenka iš karto po mirties, arba kančių vieta, į kurią pateks tie, kas bus atmesti teismo metu. Mes įsitikinę, kad pagal Biblijos mokymą pragaras – tai kapas, kur po mirties patenka visi žmonės.
Žodžiu “pragaras” verčiamas hebrajiškas žodis “šeol”, kurio tiesioginė prasmė yra “uždengta vieta”. Žodis “pragaras” neatspindi šios reikšmės, taigi vertimas nėra pilnas. Pagal Biblija ši “uždengta vieta” ar “pragaras” – tai kapas, arba mirusiųjų buveinė. Daugelyje vietų hebrajiškas žodis “šeol” taip ir verčiamas. Ir tikrai, daugelyje Biblijos vertimų beveik nevartojamas žodis “pragaras”, bet verčiama tiksliau, naudojant tokius žodžius kaip “mirusiųjų buveinė”, “kapas”. Kai kuriuose vertimuose (pvz. A. Rubšio) žodis “šeol” iš viso neverčiamas, tik pateikiamas su lietuviška galūne (“šeolas”). Štai tik keletas pavyzdžių, kuriuose šis žodis “šeol” verčiamas žodžiais “mirusiųjų buveinė”. Juos išnagrinėjus neturėtų likti vietos plačiai paplitusiam įsivaizdavimui, pagal kurį pragaras – tai vieta, kur nusidėjėliai kankinami ugnimi.
– “Tebūna sugėdinti bedieviai, tenutilsta nustumti į mirusiųjų vietą (“šeol”)” (Ps 31:18) – taigi jie nešauks didelėse kančiose.
– “Dievas išlaisvins mano sielą iš mirusiųjų buveinės (“šeol”)” (Ps 49:16) – t.y. Dovydo siela, ar kūnas, prisikels iš kapo, arba “mirusiųjų buveinės”.
Su tokiais žodžiais visiškai nesiderina tikėjimas, kad pragaras – tai nusidėjėlių bausmės vieta, ir iš ten jie negali pabėgti; teisusis gali nueiti į pragarą (kapą) ir vėl išeiti. Oz 13:14 žodžiai tą patvirtina: “Aš išgelbėsiu juos (Dievo tautą) iš mirties galios (“šeol”, kai kuriuose vertimuose verčiama “iš pragaro”), išvaduosiu juos iš mirties”. Šie žodžiai cituojami 1 Kor 15:55 kalbant apie priskėlimą sugrįžus Kristui. Panašiai aprašomas ir antrasis prsikėlimas (žr. 5.5 poskyrį): “Mirtis ir mirusiųjų pasaulis (kai kuriuose vertimuose “pragaras”) atidavė savuosius [numirėlius]” (Apr 20:13). 1 Sam 2:6 randami Onos žodžiai yra labai aiškūs: “Viešpats marina ir į gyvenimą grąžina (per prisikėlimą): nuveda į mirusiųjų buveinę (“šeol”) ir atgal atveda”.
Kadangi “pragaras” – tai kapas, tai reikia manyti, jog tiesieji bus iš ten išgelbėti prikeliant juos amžinajam gyvenimui. Taigi visiškai įmanoma patekti į “pragarą”, arba kapą, ir vėliau, prisikėlus, išeiti iš ten. Geriausias šito pavyzdis yra Jėzus, apie kurį pasakyta, kad “jis neliksiąs mirusiųjų buveinėje (kai kuriuose vertimuose – “pragare”) ir jo kūnas nesupūsias” (Apd 2:31), kadangi jis bus prikeltas. Atkreipkite dėmesį, kaip sugretinamas visas Kristaus asmuo (“jis”) su jo kūnu. Iš žodžių “jis neliksiąs mirusiųjų buveinėje” galime suprasti, jog jis ten vis dėlto buvo kažkiek laiko, t.y. jo kūnas tris dienas gulėjo kape. Tas dalykas, kad Kristus pateko į “mirusiųjų buveinę”, arba “pragarą”, pakankamai gerai įrodo, jog tai nėra vieta, į kurią patenka tik nusidėjėliai.
Tiek geri, tiek ir blogi žmonės patenka į “pragarą”, t.y. kapą. Šitaip Jėzui “buvo skirta su bedieviais jo kapas” (Iz 53:9). Šalia to yra ir kitų pavyzdžių, iš kurių matyti, jog teisieji patenka į pragarą, t.y. kapą. Jokūbas sakė: “Raudodamas nužengsiu pas savo sūnų (Juozapą) į mirusiųjų buveinę (“pragarą”)” (Pr 37:35).
Pagal vieną iš Dievo principų bausmė už nuodėmę yra mirtis (Rom 6:23; 8:13; Jok 1:15). Jau anksčiau esame išsiaiškine, jog mirtis – tai būsena kurioje visiškai nevyksta jokia sąmonės veikla. Už nuodėmes baudžiama pilnu sunaikinimu, o ne amžinomis kančiomis (Mt 21:41; 22:7; Mk 12:9; Jok 4:12), lygiai taip, kaip žmonės buvo sunaikinti tvanu (Lk 17:27,29), arba izraelitai žuvo dykumoje (1 Kor 10:10). Abiem šiais atvejais nusidėjėliai žuvo, o ne pateko į amžinas kančias. Taigi neįmanoma, kad baudžiami nusidėjėliai būtų kankinami visą amžinybę ir jaustų tas kančias turėdami sąmonę.
Taip pat jau esame išsiaiškine, kad Dievas neįskaito nuodėmės, jei mes nežinome Jo žodžio (Rom 5:13). Tokie asmenys liks negyvi. Tie, kas žinojo Dievo reikalavimus, Kristui sugrįžus prisikels ir bus teisiami. Jei tai nusidėjėliai, tai jie bus nubausti mirtimi, nes tokia yra bausmė už nuodėmes. Taigi stoję prieš Kristaus teismą jie gaus nuosprendį, tada mirs vėl, ir amžinai liks mirę. Tai ir bus “antroji mirtis”, apie kurią kalbama Apr 2:11; 20:6. Šie žmonės mirs vieną kartą ir po mirties visiškai neturės sąmonės. Kristui sugrįžus jie prisikels, bus teisiami ir nubausti antrąja mirtimi, po kurios, kaip ir po pirmosios, visiškai neturės sąmonės. Tai tęsis amžinai.
Būtent ta prasme bausmė už nuodėmes yra “amžina”. Tai tiesiog reiškia, jog jų mirčiai nebus galo. Pasilikimas negyvais per amžius ir yra amžina bausmė. Biblijoje dažnai naudojami tokie išsireiškimai. Pavyzdžiui, Įst 11:4 apie Dievo įvykdytą vienkartinį faraono armijos sunainkinimą kalbama kaip apie amžiną, nenutrūkstantį procesą, kadangi ta konkreti armija niekada daugiau nepersekiojo Izraelio. “Juos apdengė Raudonosios jūros vanduo… Viešpats juos išnaikino iki šiai dienai.”
Netgi Senojo Testamento laikais tikintieji žinojo, kad paskutiniąją dieną bus prisikėlimas, po kurio atsakingi nusidėjėliai sugrįš į kapą. Labai aiškiai tas išdėstoma Job 21:30,32: “Piktasis… bus nuvestas į narso dieną (t.y. prikeltas tą dieną)… Jis (po to) bus nuvestas į kapus”. Viename iš palyginimų apie Kristaus sugrįžimą ir teismą kalbama, jog nusidėjeliai bus “nugalabyti” jo akivaizdoje (Lk 19:27). Vargu, ar tas suderinama su idėja, kad nusidėjėliai amžinai egzistuoja turėdami sąmonę ir yra nepaliaujamai kankinami. Bet kuriuo atveju tai būtų ne visai pagrįsta bausmė – amžinos kančios už 70 metų trukusius darbus. Nusidėjėlių baudimas neteikia Dievui malonumo; todėl reikia manyti, kad jis netaikys jiems tokios bausmės, kuri bus vykdoma amžinai (Ez 18:23,32; 33:11 plg. 2 Pt 3:9).
Nuo tiesos atstraukusiame krikščioniškame pasaulyje “pragaro” idėja dažnai siejama su ugnimi ir kančiomis. Tai visiškai neatitinka Biblijos mokymo apie pragarą (kapą). “Jie guldomi kaip avys mirusiųjų buveinėje (“pragare”); mirtis gano juos” (Ps 49:15). Iš to galime numanyti, jog kapas yra ramaus užsimiršimo vieta. Nors Kristaus siela, kitaip sakant kūnas, išbuvo tris dienas pragare, jis nesuiro (Apd 2:31). Tai būtų neįmanoma, jei pragare degtų ugnis. Ez 32:26-30 vaizduojama, kaip galingi karžygiai iš aplinkinių tautų ramiai guli savo kapuose: “Visi šitie neapipjaustyti ir žuvę (kovoje)… kurie nužengė į mirusiųjų buveinę (pragarą) su savo ginklais ir padėjo savo kalavijus po savo galvomis… jie miega su neapipjaustytais ir su tais, kurie žengia į duobę.” Čia užsimenama apie paprotį laidoti karius kartu su jų ginklais, padedant numirėlio galvą ant jo kardo. Bet juk šitaip aprašoma mirusiųjų buveinė, arba “pragaras”, kitaip sakant kapas. Tie galingi karžygiai ramiai guli pragare (t.y. savo kapuose), o tai vargu, ar yra suderinama su idėja, kad pragare liepsnoja ugnis.
Jonos patirtų dalykų aprašymas taip pat tam prieštarauja. Po to, kai jį gyvą prarijo didelė žuvis, “Jona meldėsi Viešpačiui, savo Dievui, iš žuvies pilvo ir sakė: Savo sielvarte aš šaukiau Viešpačiui… iš po žemių gilumos (originale čia vartojamas žodis “šeol”, t.y. “pragaras”; be to žr. A. Rubšio vertimą, kur naudojamas išsireiškimas “iš Šeolo pilvo”)” (Jon 2:1,2). Taigi čia banginio pilvas sulyginamas su “žemės giluma”, arba “pragaru”. Banginio pilvas tikrai buvo “uždengta vieta”, o tai ir yra pagrindinė žodžio “šeol” reikšmė. Aišku, kad ten neliepsnojo ugnis, ir Jona išsivadavo iš ten, kai žuvis išspjovė jį. Šis įvykis pranašavo apie Kristaus prisikėlimą iš kapo – žr. Mt 12:40.
Ugnis – sunaikinimo simbolis
Tačiau Biblijoje amžinos ugnies įvaizdis yra iš tikrųjų dažnai naudojamas. Taip pavaizduojama nuodėmės sukelta Dievo rūstybė, pasibaigianti visišku nusidėjėlio sunaikinimu kape. Sodoma buvo nubausta “amžinos ugnies” bausme (Jud 7), t.y. ji buvo visiškai sunaikinta dėl gyventojų nuodėmingumo. Šiandien iš miesto yra likę tik griuvėsiai, užsemti Mirties jūros vandenimis; ten jokiu būdu nedega ugnis, o taip turėtų būti, jei mes “amžiną ugnį” suprastume pažodiui, tiesiogine prasme. Taip pat ir Jeruzalei dėl Izraelio nuodėmių grėsė amžina Dievo rūstybės ugnis: “Aš sukursiu ugnį jos vartuose; ji praris Jeruzalės vartus ir neužges” (Jer 17:27). Šių žodžių tikrai negalime suprasti pažodžiui, tiesiogine prasme, nes pagal pranašystes Jeruzalė turi tapti būsimosios Karalystės sostine (Iz 2:2-4; Ps 48:3). Jeruzalės namai buvo sudeginti ugnimi (2 Kar 25:9), bet ta ugnis neliepsnojo per amžius.
Edomo šalį Dievas taip pat nubaudė ugnimi, kuri “naktį ir dieną neužges, per amžius kils jos dūmai, nuo kartos į kartą pasiliks tuščia… ibis ir varnas gyvens tenai… jos namuose dygs erškėčiai ir dilgės” (Iz 34:9-15). Taigi sugriautoje Edomo šalyje egzistuos gyvūnai ir augalai, todėl čia aprašyta amžina ugnis turi reikšti Dievo rūstybę ir visišką tos vietos sunaikinimą, o ne tikrą ugnį tiesiogine prasme.
Labai dažnai Jeruzalės ir Izraelio nuodėmių sukelta Dievo rūstybė lyginama su ugnimi: “Štai mano narsas (rūstybė) ir mano užsidegimas liepsnoja ant šitos vietos (Jeruzalės)… jis degs, ir neužges” (Jer 7:20; kiti pavyzdžiai – Rd 4:11 ir 2 Kar 22:17).
Ugnis taip pat siejasi su nuodėmės pasmerkimu, kurį paskelbs Dievas teismo metu Kristui sugrįžus. “Nes štai ateis diena, įkaitinta kaip krosnis, ir visi puikieji, ir visi, kurie elgiasi bedieviškai, bus pelai; ateinanti diena padegs juos” (Mal 4:1). Kuomet pelai, o taip pat žmogaus kūnas, sudega ugnyje, jie pavirsta dulkėmis. Jokia medžiaga, juolab žmogaus kūnas, negali degti amžinai. Taigi “amžina ugnis” negali reikšti amžinų kančių tiesiogine prasme. Ugnis negali liepsnoti amžinai, jei nėra kam degti. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad “mirusiųjų pasaulis (t.y. “pragaras”)” bus įmestas “į ugnies ežerą” (Apr 20:14). Tai rodo, kad pragaras – tai ne tas pats, kas “ugnies ežeras”; pastarasis simbolizuoja visišką sunaikinimą. Naudojant simbolišką Apreiškimo knygos kalbą, mums pasakoma, kad mirusiųjų buveinė (kapas) bus visiškai sunaikinta, nes pasibaigus Tūkstančio metų viešpatijai nebebus daugiau mirties.
Gehena
Naujajame Testamente žodžiu “pragaras” verčiami du graikiški žodžiai. Vienas iš jų – tai “hades”, atitinkantis hebrajišką žodį “šeol”, kurį jau esame aptarę ankščiau. Kitas -tai žodis “Gehena”. Taip vadinosi sąvartynas visiškai netoli Jeruzalės, kur būdavo deginamos šiukšlės iš miesto. Kadangi tai tikrinis daiktavardis, t.y. konkrečios vietos pavadinimas, jis turėtų būti paliekamas be vertimo (tiesiog “Gehena”), o ne verčiamas žodžiu “pragaras”. “Gehena” – tai aramėjiškas hebrajiško pavadinimo “Ge-ben-Hinom” (t.y. “Hinomo slėnis”) atitkmuo. Ta vieta buvo netoli Jeruzalės, pietiniame jos pakraštyje (Još 15:8), ir Kristaus laikais ten buvo miesto sąvartynas. Nusikaltėlių lavonai būdavo metami į ugnį, kuri visuomet ten liepsnojo, ir šitaip Gehena tapo visiško sunaikinimo ir atmetimo simboliu. Vėlgi būtina aiškiai suprasti, kad tai, kas būdavo įmetama į tą ugnį, nepasilikdavo ten amžinai – kūnai suirdavo į dulkes. “Mūsų Dievas yra (t.y. bus teismo dieną) ryjanti ugnis” (Žyd 12:29); nuodėmių sukelta Jo rūstybės ugnis prarys ir sunaikins nusidėjėlius, o ne paliks juos tokioje būsenoje, kurioje jie degs, bet vis dėlto gyvens. Kuomet ankstesniais laikais Dievas teisė savo tautą Izraelį pasinaudodamas babiloniečių rankomis, Gehena prisipildė Dievo tautoje rastų nusidėjėlių lavonais (Jer 7:32,33).
Naudodamas žodį “Gehena” Viešpats Jėzus meistriškai apjungė visas minėtas Senojo Testamento idėjas. Jis dažnai kartodavo, kad tie, kas jam sugrįžus įvyksiančio teismo metu bus atmesti, pateks “į Geheną (t.y. “pragarą”), į negęstančią ugnį, kur jų kirminas nemiršta” (Mk 9:43,44). Gehena sukeldavo žydams mintis apie atmetimą ir kūno sunaikinimą, ir mes jau esame išsiaiškinę, kad amžina ugnis simbolizuoja nuodėmės sukeltą Dievo pyktį ir amžiną nusidėjėlių sunaikinimą mirtimi.
Aišku, jog vieta, “kur jų kirminas nemiršta” taip pat yra dalis to paties simbolio, vaizduojančio visišką sunaikinimą. Juk neįmanoma, kad kur nors galėtų egzistuoti tikri kirminai, kurie niekada nemirtų. Be to Gehena – tai vieta, susijusi su bausmėmis, kurios ankstesniais laikais buvo tekusios nedorėliams iš Dievo tautos. Tai dar kartą parodo, kad Kristus labai tinkamai naudojo šį Gehenos įvaizdį.
