Nauji astronominiai Dievo buvimo įrodymai
Ar gali kas nors atsirasti iš niekur? Ką apie tai sako mokslas?
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas. (Jn 1: 1)
Netikėti yra kvaila: ką sako mokslas?
Mokslininkai, tyrinėdami pasaulį, daug amžių jį įsivaizdavo kaip savaime atsiradusį ir savaime besivystantį. Tačiau pastarąjį šimtmetį mokslinio tyrimo metodams greitai tobulėjant ir visoms mokslo sritims sparčiai žengiant į priekį, buvo prieita prie išvados, kad Visata yra mažiausiai 1010,000,000,000 kartų per maža, arba per jauna, kad gyvybė galėtų atsirasti natūralių procesų metu. Šiuos skaičiavimus patvirtina įvairių sričių specialistų tyrimai.
Vienintelis logiškas (moksliškai pagrįstas) paaiškinimas, kaip gyvybė sugebėjo išsivystyti iki tokių sudėtingų formų, kurias mes šiandien regime, yra tai, kad intelektualus transcendentinis Kūrėjas reikiamą informaciją perkėlė kaip gyvybės apraiškas Visatoje.
Visata buvo sukurta
Kad Visata plečiasi, 1915 m. teoriškai įrodė A. Einšteinas savo bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Tiesa, jis ir pats ilgą laiką tuo abejojo. Kiti mokslininkai šią idėją irgi kategoriškai atmetė, nes ji prieštaravo tuometiniam Visatos modelio supratimui. To, žinoma, ir buvo galima tikėtis, nes, vadovaujantis logika, jeigu buvo pradžia, vadinasi, buvo momentas, kada visa dabartinė materija sutilpo į vieną tašką. Bet tokiu atveju, remiantis reliatyvumo teorija, erdvėlaikis irgi turėjo būti apribotas tame taške, vadinasi, „prieš tai“ jo tiesiog nebuvo. Savaime suprantama, kad neegzistuojantis daiktas pats negali atsirasti, juo labiau imti nei iš šio nei iš to plėstis ir didėti, priežastis turėjo egzistuoti už singuliarumo ribų ir pasakyti: „Tebūnie Bum!“
Sprogimo momentu singuliarumo taške nebuvo mums žinomų sąveikos jėgų, nebuvo materijos, nebuvo laiko. Prieš sprogimą ir sekundės dalis po jo egzistavo tokios sąlygos, kurių nepajėgia aprašyti dabartinė fizika, – ten nebuvo jokių mums žinomų jėgų ar materijos. Tas taškas buvo „pakibęs“ amžinybėje ir begalybėje. Remiantis reliatyvumo teorija, laikas neatsiejamas nuo erdvės, laiko linija pradėjo eiti kaip erdvės pasekmė, iškart po to, kai atsirado mums žinomos keturios dimensijos su priežasties ir pasekmės sąryšiu.
Trumpai apie tai, kaip vyko Sprogimas
Pirmoji Visatos vystymosi stadija, vadinamoji Planko era, truko iki 10-43sekundės. Tą sekundės dalelytę Visata kartu su visu tuo, kas ją sudarys vėliau – su galaktikomis, planetomis,– tilpo neįsivaizduojamo mažumo sferoje, kurios skersmuo 10-33 cm, t. y. ji buvo milijardus milijardų kartų mažesnė už atomo branduolio skersmenį. Tai stadija, kai dar nėra dalelių diferenciacijos: jos visos sąveikauja tuo pačiu būdu. Dar nėra keturių pagrindinių tarpusavio sąveikos jėgų (gravitacijos, elektromagnetinės ir abiejų – stipriosios ir silpnosios – branduolinių jėgų). Jos tebėra susiliejusios į vieną universalią jėgą. Prieš pat Sprogimą (jeigu taip galima sakyti) Visata turėjo sukaupusi milžinišką energiją, Planko eros metu jos temperatūra viršijo 1032 laipsnių.
Užteko kelių milijardinių sekundės dalių, kad Visata pereitų į ekstraordinarinę raidos fazę, kurią fizikai vadina „įsiliepsnojimo era“. Tai nepaprastai trumpas laiko tarpas: nuo 10-35 iki 10-32 sekundės dalies. Per tą laiką ji išsiplėtė 1050 kartų. Nuo šio momento iki mūsų dienų Visata išsiplėtė palyginti nedaug – tik 109 kartų.
Kai pasiekiama 10-11 sekundės riba, išsikristalizuoja keturios pagrindinės jėgos. Nuo 10-11 iki 10-5 sekundės dalies kvarkai persigrupavo į neutronus ir protonus, o dauguma antidalelių išnyko, palikdamos erdvę dabartinės Visatos dalelėms.
Praėjus daugiau nei sekundei nuo Sprogimo pradžios ir esant stabiliems protonams bei neutronams pradėjo vykti vadinamoji pirmykštė branduolių sintezė, arba Didžiojo sprogimo nukleosintezė. Ji truko labai trumpai – iki 3 min, kol Visata buvo reikiamos temperatūros ir tankio. Šiuo etapu formavosi sunkesni už vandenilį atomai.
Po pusės miljono metų, kai temperatūra nukrito iki 3 000 K, susiformavo stabilūs vandenilio ir helio atomų branduoliai. Praėjus daugiau nei 250 mln. metų po Sprogimo, dujų temperatūra nukrito iki 200 K. Jos pradėjo telktis į 1011–1013 Saulės masės gniužulus, sudarytus tik iš vandenilio ir helio atomų. Iš šių gniužulų susidarė pirmosios galaktikos. Kiek vėliau progalaktikos suskilo į dar mažesnius gniužulus, iš kurių susidarė pirmosios žvaigždės ir jų spiečiai.
Kaip matome, materija, jėgos ir visa tai, kas aprašoma fizikos dėsniais, atsirado mažiau nei per tris minutes nuo Sprogimo pradžios. Kad atsirado ir kaip atsirado, mes jau žinome, bet iš kur visa tai atsirado? Aš irgi negaliu į tą klausimą atsakyti, bet užtat žinau – viskas yra sukurta būtent taip, kad šiuos kelis milijonus metų Žemėje galėtų egzistuoti gyvybė ir žmogus – mes su Jumis. Vadinasi, turėjo būti planas, kažkieno sukurtas prieš Sprogimą.
Kosmologinės konstantos
Dievo buvimą įrodo tai, kokiu tikslumu ir preciziškumu Visata yra suderinta ir pritaikyta žmogui gyventi. Ši teorija dar vadinama žmogiškosios prigimties principu, arba antropiniu principu (anthropic principle), teigia, kad net menkiausias fizikinių konstantų pakeitimas neleistų Visatos raidoje rastis gyvybei, sąmonei ar net pačiam kosmosui.
Įsivaizduokite Didžiojo sprogimo momentą. Staiga iš vieno taško pasipila milijonai, milijardai dalelių, jeigu norite tiksliai, – apie 1080, neskaitant fotonų ir tamsiosios materijos. Visatos plėtimąsi nulemia tamsiosios energijos santykis su barionine medžiaga. Jeigu ji būtų nors kiek silpnesnė – Visata plėstųsi lėčiau, gravitacijos jėga pradėtų traukti daleles taip stipriai, kad jos vėl suliptų į didelius „lašus“ materijos, kuri galiausiai grįžtų į pradinį tašką arba sudarytų milžinišką juodają skylę. Jeigu Visata plėstųsi truputėlį greičiau, tuomet Sprogimo metu įgijusios pagreitį dalelės imtų taip greitai tolti viena nuo kitos į begalybę, kad jos niekada nebesusitiktų ir niekada nesuformuotų nė vienos žvaigždės ar galaktikos. Truputėlį per greitai – ir turime beprasmį dulkių debesį, truputėlį per lėtai – ir visa Visata virsta viena didele juodąja skyle. Stulbina tai, koks mažas skirtumas yra tarp per greitai ir per lėtai. Pasirodo, tamsiosios energijos balansas (t. y. nežinomos formos energija, sudaranti 73 % Visatos masės ir veikianti kaip stūmos jėga Visatai plečiantis) Visatoje turi būti tikslesnis nei 10-120.
Natūraliai „gimti“ Visatai būtų reikėję mažų mažiausia stebuklo. Tik asmeniškas įsikišimas, valios ir noro jėga galėjo sukurti Visatą tokią, kokia ji yra dabar, su visomis fizikinėmis konstantomis ir dėsniais.
Amerikos astronomo Džordžo Grynsteino (angl. George‘o Greenstein‘o) žodžiais tariant, kai mes tyrinėjame visus mokslinius įrodymus, savaime kyla mintis, kad į visa tai kažkaip turėjo būti įtraukta antgamtinė jėga ar, greičiau, Tarpininkas. Ar gali būti, kad staiga visai to nesitikėdami mes susidūrėme su moksliniais įrodymais, kad egzistuoja „Super Esybė“? Ar gali būti, kad tai buvo Dievas, kuris įsikišo ir stebuklingai sukūrė mums kosmosą?
Yra kelios dešimtys fizikinių konstantų ir kiekvienos iš jų tikslumas turi būti dešimtųjų procento dalių tikslumo. Būtent dėl tos priežasties Džordžas Grynsteinas, kaip ir dauguma kitų fizikų, yra įsitikinę, kad Visata atsirado dievišku būdu ir buvo specialiai suplanuotas įvykis tam, kad atsirastų žmogus.
1. Gravitacijos jėga lemia, kokios žvaigždės gali susiformuoti. Jeigu gravitacijos jėgos konstanta būtų bent truputį didesnės vertės, visos žvaigždės būtų didesnės nei 1,4 Saulės masės. Tokios žvaigždės spinduliuoja labai netolygiai ir stipriai, todėl negali palaikyti tinkamų sąlygų gyvybei atsirasti aplinkinėse planetose.
Ir atvirkščiai – jeigu gravitacijos jėga būtų bent šiek tiek silpnesnė, negalėtų susiformuoti didesnės kaip 0,8 Saulės masės žvaigždės. Nors jos dega tolygiai ir pakankamai ilgai, jose branduolinės sintezės metu negali susidaryti sunkieji elementai (sunkesni už geležį), kurie būtini gyvybei atsirasti.
2. Stiprioji branduolinė sąveika sujungia protonus ir neutronus branduolyje. Jeigu ji būtų nors šiek tiek silpnesnė, sunkiųjų elementų branduoliai negalėtų išsilaikyti stabilios būsenos; vienintelis elementas, galintis egzistuoti Visatoje, būtų vandenilis. Tačiau, jeigu ši jėga būtų nors truputėlį stipresnė, tuomet ne tik kad vandenilis vargiai galėtų egzistuoti, bet taip pat ir sunkiųjų branduolių skilimo metu susidarantys elementai, tokie kaip geležis ar sunkesni elementai, taip pat būtų reti.
3. Silpnoji branduolinė jėga lemia elementariųjų dalelių irimą ir virtimą kitomis (pvz., branduolinėse reakcijose, tokiose kaip gerai žinomoje beta-irimo reakcija). Jeigu ji būtų nors kiek didesnė, Visatos kūrimo pradžioje visas vandenilis būtų pavirtęs heliu ir kitais sunkesniais elmentais; o jeigu būtų silpnesė, nesusidarytų pakankamai sunkiųjų elementų ir helio. Bet kuriuo atveju gyvybė būtų neįmanoma.
4. Elektromagnetinė sąveika lemia daugumą procesų, cheminių ryšių gamtoje. Jeigu ji būtų nors kiek stipresnė arba silpnesnė, cheminiai ryšiai nesusidarytų. Paimkime paprasčiausią elektroną, besisukantį apie branduolį. Jeigu elektromagnetinę jėgą nors kiek sumažintume, elektronas nebesisuktų savo orbita. Aišku, kad jeigu branduolys nepajėgia išlaikyti elektrono, neįmanomas atomų jungimasis į molekules ir junginius. Kita vertus, jeigu elektromagnetinė jėga būtų stipresnė, elektronas būtų taip stipriai traukiamas, kad neįmanomas būtų tarpmolekulinis ryšys ir elektronų keitimasis.
Palyginkime gravitacijos ir elektromagnetinę jėgas. Kad gyvybė galėtų egzistuoti, gravitacijos jėga turi būti daugiau nei 1040 kartų silpnesnė nei elektromagnetizmo jėga. Tačiau nei žvaigždės, nei galaktikos neegzistuotų, jeigu gravitacija nedominuotų. Vadinasi, pasaulis turi būti taip sutvarkytas, kad kitos jėgos tiesiog pasinaikintų, palikdamos gravitaciją – silpniausią iš jėgų – dominuoti. Tai pasiekiama, kai Visata yra elektriškai neutrali – elektronų skaičius turi sutapti su protonų skaičiumi tiksliau nei 10-37 tikslumu.
Tai jokiu būdu nėra galutinis fizikinių konstantų sąrašas. Iš viso yra suskaičiuota daugiau nei kelios dešimtys kritinių Visatos susikūrimui dydžių. Kiekvieno jų atsiradimo tikslumas turi būti didesnis nei 10-40 ar 10-37, ir būtent šis preciziškumas įrodo, kad Dievas yra asmeniška, o ne trancendentinė mūsų pasaulio apribota dvasia, kaip daugelis įsivaizduoja. Be to, Jis yra šimtus trilijonų trilijonų kartų protingesnis už žmogų vien tik remiantis šiomis keliomis charakteristikomis. Visą šį kūrybos mastą vargu ar įmanoma įsivaizduoti. Ir visa tai buvo atlikta vien dėl to, kad Jis, Dievas, norėjo mums, žmonėms, sukurti gerą vietą gyventi.
Visata yra per maža?
Ar Žemė tik nereikšminga dėmelė bekraščiame kosmose? Ar ji viena iš milijono planetų, kurioje atsitiktinai iš „pirmykštės sriubos“ atsirado žmogus?
Jeigu laikytume, kad Visatoje yra šimtai milijardų milijardų žvaigždžių, nesunku patikėti, kad keliose iš jų gali egzistuoti gyvybė. Yra nemaža žmonių, netgi ištisos orgaizacijos, kurios stebi ir tyrinėja ateivius (nors astronomai vieningai tvirtina, kad iki šiol nėra aptikta jokių intelektualių būtybių pėdsakų už Žemės ribų). Įsivaizduokime, kad Kosmosas knibždėte knibžda ateivių, tada natūralu būtų manyti, kad Dievui mažiausiai rūpi žmonija su savo problemomis ir prašymais. Kodėl mes turėtume Jam rūpėti? Bet ar tai įmanoma? Ar galėjo kuriuo nors Visatos gyvavimo momentu per 13.73 mlrd. metų atsirasti gyvybė kitoje planetoje?
Kai Kopernikas nustatė, kad Žemė sukasi apie Saulę, o ne atvirkščiai, jį sudegino ant laužo už šventvagystę, už tai, kad jis netikėjo, jog Dievas mums, žmonėms, specialiai parinko vietą apsigyventi pasaulio centre. Dabar žinoma, kad Dievas, kurdamas pasaulį, rėmėsi fizikos dėsniais ir gerai suprato, kad apgyvendinti žmoniją pasaulio centre būtų tikrai labai neekonomiška ir neprotinga. Netgi arti Paukščių Tako galaktikos centro (netoli juodosios skylės) būtų labai nemiela gyventi. Taigi šis nuošalus kampelis yra ideali vieta mums, biologinėms būtybėms, ir, dabartiniais skaičiavimais, mūsų Žemė gali būti bene vienintelė tokia planeta Visatoje, atsiradusi reikiamoje vietoje, reikiamu metu, esanti reikiamoje geologinėje stadijoje, kad palaikytų gyvybę.
Astronomai nustatė, kad Visatos masė veikia kaip katalizatorius palaikyti branduolinei sintezei, t. y. kuo didesnė Visatos masė, tuo efektyvesnė branduolinė sintezė. Jeigu Visata būtų per sunki, jos tankis per didelis, labai greitai visa materija pavirstų sunkesniais už geležį elementais, gyvybė taptų neįmanoma, nes trūktų tokių elementų, kaip anglis, deguonis, azotas ir kt. Jeigu Visatos masė būtų per maža, branduolinė sintezė būtų tokia neefektyvi, kad vienintelis sukuriamas elementas galėtų būti vandenilis su šiek tiek helio.
Ką tai įrodo? – kad Dievas skyrė neįsivaizduojamai daug pastangų, kad sukurtų nuostabias žvaigždes, ūkus ir galaktikas ne ateiviams, o mums, žmonėms, nes norėjo, kad šį mažą tarpsnį Visatos istorijoje mes turėtume tinkamą plotelį gyventi.
Bet tai dar ne viskas – mūsų galaktika ir net Saulės sistema yra ypatinga. Arti ankstyvosios stadijos žvaigždės gyvybė neįmanoma, nes dar nėra sunkiųjų elementų. Tinkamas žvaigždės amžius atsirasti gyvybei sudaro tik mažytį tarpelį visoje Visatos istorijoje (keli milijonai anksčiau ar vėliau – ir gyvybė neįmanoma).
Jeigu Visata yra per jauna ar per sena, gyvybė neįmanoma, tačiau tik spiralinės galaktikos (kurios sudaro 6 % visų galaktikų) turi pakankamai senų žvaigždžių gyvybės chemijai atsirasti. Tačiau tai nėra taip paprasta. Be to, kad Saulės sistema būtų 2/3 nuotoliu nuo galaktikos centro, šalia turi būti baltoji nykštukė, kurioje branduolinių reakcijų metu susidarytų vienas trūkstamas elementas Žemei – fluoras. Astronominiais skaičiavimais, tik maža dalis galaktikų turi pakankamai baltųjų nykštukių, esančių tinkamoje vietoje ir tinkamu metu, kad sukurtų tinkamas sąlygas gyvybei atsirasti.
Saulė turi būti atitinkamo amžiaus ir dydžio, kad palaikytų pastovų spinduliavimą, reikalingą temperatūrą gyvybei. Tam tikras atstumas nuo žvaigždės irgi yra svarbus. Žemės sukimosi periodas irgi turi kritinę svarbą. Jeigu per greitai – turime per daug uraganų ir kitų stichinių nelaimių. Jeigu per lėtai – susidarytų dideli temperatūrų skirtumai keičiantis paros metui.
Jeigu Žemė būtų didesnė, ji palaikytų atmosferoje nemažą santykį tokių elementų, kaip amoniakas, metanas, vandenilis ar helis. Jeigu ji būtų per lengva, gravitacijos jėga nepajėgtų išlaikyti vandens atmosferoje.
Be Jupiterio atitinkamos pozicijos gyvybė Žemėje būtų neįmanoma. Jis veikia kaip skydas, apsaugantis vidines planetas nuo kometų. Juk nesmagu būtų, jeigu į Žemę kas savaitę atsitrenktų po asteroidą.
Mėnulis stabilizuoja Žemės sukimosi ašies nuokrypius iki 23 ½ laipsnio. Tai idealus poskyrio kampas gyvybei planetoje palaikyti. O Žemėje netgi reikia tam tikro (ne per didelio ir ne per mažo) žemės drebėjimų skaičiaus, nes kitaip gyvybė būtų neįmanoma.
Šitą sąrašą galima dar ilgai tęsti – yra daugiau kaip 41 kritinis gyvybei aspektas. Bet net jeigu Visatoje būtų tiek planetų, kiek yra žvaigždžių (kas yra neįmanoma), vis tiek tikimybė neviršytų vieno iš milijardo trilijono, kad atsiras planeta, galinti palaikyti gyvybę.
Informacijos teorija
Informacijos egzistavimas ir DNR yra nenuginčijami argumentai prieš ateistinį pasaulio suvokimą, nes remiantis fizikos ir chemijos dėsniais iki šiol negalima paaiškinti informacijos atsiradimo kilmės.
Pateiksiu pagrindines tezes:
1) DNR yra ne tik tiesiog molekulė su savita struktūra; tai yra kodas, kalba ir informacijos saugojimo mechanizmas.
2) Visi kodai yra sukuriami sąmoningai veikiant protui; iki šiol mokslui nežinomas būdas, kaip koduota informacija galėtų atsirasti natūralių procesų metu.
Dėl to galima teigti, kad DNR sukūrė protas. Jeigu nurodytumėte bent vieną pavyzdį, kuris patvirtintų, kad kodas ar kalba išsivystė natūraliai, jūs sugriautumėte šiuos teiginius. Bet nemanau, kad jums tai pavyks.
DNR struktūra – tai nėra kažkas panašaus į kodą, pagal savo apibrėžimą tai ir yra kodas. O kodas visada susideda iš informacijos, kurią siuntėjas nori perduoti. Taigi informacija yra, galima sakyti, žinia, kurią kažkas užrašė, kad kiti ją galėtų perskaityti. Informacijai perduoti paprastai reikia tarpininko, pavyzdžiui, popieriaus lapas, oras, elektromagnetinės bangos ar kt. Bet kad ir kaip ilgai lauktumėte, nei popierius, nei kompiuteris pats negali parašyti laiško. Reikalingas žmogus – protinga būtybė.
Izaokas Niutonas tikėjo tuo, kad mokslas iš dalies atskleidžia racionalų kosminį Dievo sumanymą. Tačiau šiandien daugelis linkę tikėti, kad protas gimė iš materijos po ilgo ir komplikuoto save organizuojančio proceso ir kad tai – natūraliosios atrankos nulemtos biologinės evoliucijos rezultatas. Tačiau kažkodėl darvinistai nesivargina ir neskuba pateikti evoliucijos teoriją patvirtinančių argumentų.
Galimybė, kad Visata savaime didintų savo organizacinį laipsnį ir leistų išsivystyti dominuojančioms sudėtingoms sistemoms, tokioms kaip žmogaus protas, gal ir egzistuoja (nors tai nėra įrodyta), bet iš kur galėjo atsirasti tos galimybės įgyvendinimo planas ir pati idėja?
Visatą supaprastintai galima įsivaizduoti kaip kosminį žaidimą. Jis, kaip ir visi žaidimai, turi taisykles, sukurtas dar prieš žaidimo pradžią, – fizikos dėsnius. Jo baigtį lemia atsitiktinumas, tačiau statistiškai žaidimo pabaigos nusakyti negalime. Pagal analogiją su kitais žaidimais net jeigu mes žinome žaidimo taisykles (dėsnius) ir dalyvaujame jame, negalime pasakyti, iš kur jis (žaidimas) atsirado ir kaip atsirado taisyklės. Taip pat negalima tvirtinti, kad Dievas dalyvauja žaidime ar valdo jį, nes mes matome konkrečius faktus, neprieštaraujančius žinomiems dėsniams, o be to, mūsų parinkta sąlyga – žaidimo vyksmą lemia atsitiktinumas – atmeta detalaus plano galimybę. Tačiau yra akivaizdu, kad nei žaidimas, nei taisyklės pačios negalėjo atsirasti.
Žinoma, visa tai, ką pasakiau, irgi tiesiogiai neidentifikuoja, kad būtentDievas yra kūrėjas, – tiesiog argumentai verčia palikti Jį kaip vienintelę logiškai pagrįstą galimybę. Taigi, jūs vis dar turite teisę paneigti Dievo buvimą ir tarti, kad yra kitas viso ko atsiradimo paaiškinimas. Galima netgi daryti prielaidą, kad egzistuoja kažkoks kitas asmuo ar būtybė, viską sugalvojusi, arba paprasčiausiai mes patys neegzistuojame, todėl viskas neturi prasmės. Bet kuo pagrįsti yra tokie alternatyvūs paaiškinimai? Filosofiniais išvedžiojimais? Mokslas pateikia konkrečių, nenuginčijamų faktų. Jeigu negalite įrodyti to, ką neigiate, gal paprasčiau būtų tai tiesiog pripažinti? Kaip kitaip mokslas judėtų pirmyn?
Plačiau galite pasiskaityti:
http://www.reasons.org/
http://www.cosmicfingerprints.com/iidb.htm
http://www.cosmicfingerprints.com/audio/newevidence.htm
http://www.cosmicfingerprints.com/prairiecrossing/
http://www.anthropic-principle.com/
