Kun. Julius Sasnauskas: “Aš ramiai žiūriu į visus žmonių klaidžiojimus”

Čikagoje lankėsi kun. Julius Sasnauskas, žinomas ne tik savo pašaukimu būti kunigu ir jaunimo subūrimu, bet ir kitokia savo veikla. Kunigas apsilankė ,,Draugo” redakcijoje ir maloniai pasidalino mintimis apie savo veiklą.

Amerikoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie šio atvažiavimo tikslai?

Dažniausiai mano kelionės į lietuviškas bendruomenes būna kunigiškos. Tad ir šį kartą buvau pakviestas Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Gavėnios proga. Atsiradus galimybei po 2 metų pertraukos atvykau pas savo gerą bičiulį, mokytoją kun. Antaną Saulaitį. Tai dvigubas malonumas – susitikti su žmonėmis, kuriuos aš pažįstu dar iš Dainavos stovyklos laikų, kai gyvendamas Kanadoje toje stovykloje buvau dvasios vadovu. Jaučiuosi tarsi namuose, tarsi gimtojoje aplinkoje.

Ar neskauda matant, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos?

Tai sunki tema. Ji dabar visur svarstoma. Tačiau kas gali uždrausti ieškoti žmogui laimės? Aš mačiau daug lietuviškų bendruomenių – ir Anglijoje, ir Kanadoje, ir Australijoje. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad visi išvažiuoja ieškoti vien geresnio gyvenimo, geresnio kąsnio ar uždarbio. Gal ir keistai nuskambės, tačiau kartais žmones iš Lietuvos išveja ir patriotizmas, kai jų idealai neišsipildo, žlunga. Manau, kad atsiranda ir  tokių, kurie išvažiuoja iš tos aplinkos, kuri kitą sykį tiesiog žlugdo žmogų.

Jau lankėtės kai kuriose lietuviškose apylinkėse. Kokie įspūdžiai?

Aš ten daugiausia klausiausi išpažinčių, tai ką aš galiu pasakyti (juokiasi)? Visur lietuviškos bendruomenės šiek tiek panašios. Lemonto apylinkės bendruomenė man kažkuo primena Toronto lietuvius.  Matau labai daug panašumų – ir veikla, ir žmonių santykiais, ir pasauliečių įsijungimu į visus bažnyčios darbus. Aišku, labai daug priklauso ir nuo kunigo – kaip jis vadovauja, kaip jis moka apie save suburti žmones.

Esu skaičiusi daug Jūsų straipsnių. Man patinka jūsų straipsnių nepamoksliškas to-nas. Kas Jums yra rašymas? Kodėl Jūs tai darote? Atrodo, esate toks užsiėmęs žmogus, kas Jus ,,spiria” rašyti?

Ką aš bedaryčiau – pirmiausia  aš vis tiek esu kunigas ir pamokslininkas. Pamokslai kunigui yra ne pramoga ar koks pomėgis, bet duona kasdieninė. Mes juridiškai esame bažnyčios įpareigoti per šv. Mišias, kai susirenka daugiau žmonių, skelbti Dievo žodį, sakyti pamokslą. Čia yra mano pagrindinis uždavinys. O rašymas – taip pat dalis evangelijos skelbimo. Truputį rašinėjau dar besimokydamas kunigų seminarijoje, bet rimtesnis rašymas prasidėjo gyvenant Toronte, kai ,,Šiaurės Atėnų” redakcija paprašė rašyti į rubriką ,,Sekmadienio evangelijos”. Pradėjau ir ,,užsikabinau”. Iš tų rašinėlių susidarė viena knygelė. Grįžus į Lietuvą keletas redakcijų prašė parašyti ir joms. Tada tie rašinėliai ėmė ilgėti, atsirado daugiau eseistikos. Bet kaip sakiau – man rašymas nėra pirmenybė. Aš pirmiausia esu kunigas ir čia matau savo didžiausią prasmę. Gal kada nors rašysiu daugiau.

Jūsų straipsniuose yra novelių užuomazgų. Ar Jums nekyla mintis kada nors parašyti romaną?

Ne. Kartais atsiranda kokios novelės ar apsakymo apmatai, tačiau kol kas aš viską dedu į šalį ir einu kitų darbų dirbti.

Atidedate vėlesniam laikui?

 Gal? Nežinau, niekada to dalyko nesvarsčiau. Turiu kitų rūpesčių. Darbas radijuje, redagavimas, pamokslų rašymas kažkuo siejasi su tekstų rašymais, taip kad apie romano rašymą kol kas tikrai negalvoju.

Tačiau vis dėlto yra išėjusios trys Jūsų knygos. Savo pas-kutinę knygą pavadinote ,,Malonės akrobatika”. Ką norėjote skaitytojams pasakyti šiuo pavadinimu?

– Visos tos knygos sudėtos iš mano spaudoje skelbtų straipsnių. Tai jokie romanai ar apsakymų rinkiniai. 

Man žodis ,,malonė” yra be galo svarbus krikščionio tikėjime, apaštalo Pauliaus laiškuose. Tai netikėta, nenumatyta Dievo dovana, kurios net nelauki arba jos jau nebesitiki, kuri ateina netikėtai. O akrobatika  – tai Dievo keliai, kuriuos jis nueina, kad mus pasiektų. Man atrodo, kad toje knygoje tai ir atsispindi. Aš pats savo gyvenime ne kartą esu patyręs tą netikėtą Dievo veikimą, kai staiga negatyvūs dalykai tampa pozityviais, kai kažkokie tavo trūkumai, netgi nuodėmės pavirsta keliu malonėms atsirasti. Tad man pačiam tai buvo gražu, brangu. To aš ieškau ir kitų žmonių gyvenime, politiniuose procesuose, kur kartais visai netikėtai juoda tampa balta. Mane tas malonės jausmas stumia pirmyn.  Dievo malonė, atėjusi kažkokiais keistais akrobatiniais keliais, nugalėdama daugybę kliūčių, yra labai svarbi.

Ar Jums neatrodo, kad da-bar žmonių tikėjimas yra atslūgęs?

Jeigu mes kalbame apie tikėjimą kaip Dievo dovaną, aš gana ramiai žiūriu į visus  žmonių klaidžiojimus, ieškojimus. Žinau, kad vienu ar kitu metu tie žmonės (žinoma, gali to ir nebūti) ateina ir prisišlieja prie tikėjimo. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Tik pasižiūrėkime, kas dabar darosi Rusijoje. Atrodo, tiek metų buvo griaunamas tikėjimas, jau nėra net žmonių, kurie būtų gavę normalų religinį auklėjimą, tačiau jų cerkvės nesutalpina žmonių.

Tai, Jūsų nuomone, visi jie gavo tą malonę?

Visi ne visi, čia daug veiksnių – amžius, kai tu pradedi svarstyti apie savo gyvenimą, savęs įtvirtinimas, karjera – viskas nueina į antrą planą.

Aš tikiu, kad Dievas žmogaus ieško. Jis geriau nei bet koks kunigas gali surasti žmogų ir parodyti jam tikrąjį kelią. Mano paties gyvenime tai įvyko. Tai mačiau ir daugybės kitų žmonių gyvenimuose.

Užsiminėte, kad rašote pamokslus. Mes visi tų pamokslų esame girdėję visokiausių – gerų ir blogų, piktų ir nuoširdžių. Kaip Jūs ruošiatės pamokslui?

Nesutikau kunigo, kuris galėtų pasakyti pamokslą prieš tai nesiruošęs. Jau antri metai dėstau kunigų seminarijoje ir visą laiką sakau savo  studentams, kad pamokslui būtina pasiruošti nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Vėliau, kai po keleto kunigavimo metų įgyji tam tikrų įgūdžių, atsiranda drąsos, sukaupi tam tikrą bagažą žinių, jautiesi laisviau. Kartais, permetęs evangeliją akimis, gal gali pasakyti kokį neblogą pamokslą ir nepasiruošęs, bet šiaip tas kelias į bažnyčią, rytinė kava ar arbata ir yra skirtos tam, kad galėtum ramiai apmąstyti, pasiruošti. Turi žinoti, ką reiškia tas ar kitas žodis, ir turi žinoti, ką žmonėms pasakysi. Nors aš po tiek kunigavimo metų galiu pasakyti kokį pamokslą ekspromtu, tačiau džiaugiuosi, kai sekmadienį galiu atsisėsti ir ramiai pasirašyti tekstą. Aišku, paskui gali net nežiūrėti į pasirašytą tekstą, tačiau tavo mintys jau yra sudėliotos, žinai, kuo pradėsi, kuo baigsi. Daug kalbantis kunigas dar nereiškia, kad jis turi daug ką pasakyti. Kartais būna  atvirkščiai – neturi ką pasakyti, tai daug šneka. Iš kitos pusės suprantu, kad pamokslų sakymas nuo daug ko priklauso – nuo namų aplinkos, nuo žmogaus apsiskaitymo, nuo imlumo. Mūsų namuose visada būdavo filologinė aplinka.  Mama buvo lituanistė, namuose visada buvo daug knygų, buvau visada skatinamas skaityti. Mokykloje turėjau neblogus literatūros mokytojus. Skaitymas turi didelę įtaką žodyno formavimuisi ir teksto interpretavimui. Ir, aišku, reikalinga vaizduotė. Reikia mokėti Dievo žodį susieti su bendruomenės išgyvenimais. Tačiau kartais tiems kunigams, kurie galbūt nėra tokie gabūs literatai, atperka nuoširdumas, paprastumas. Ir ko jau nereikėtų kunigams daryti pamokslų metu – tai gąsdinti žmonių.

Jūs labai jaunas įsijungėte į disidentinę veiklą. Jums teko ir slapstytis, ir kalėjime sėdėti, ir Sibire pabuvoti. Kokia Jūsų šei-ma, kaip Jūs išaugote, kaip įsijungėte į disidentinę veiklą?

Kaip dabar prisimenu mokyklos metus, tos antitarybinės nuotaikos visur sklandė. Kartais gal žmonės bijodavo garsiai tai pasakyti, bet tas priešiškumas buvo jaučiamas. Ir aš nebuvau jokia išimtis. Daug ką atsinešame iš namų. Mūsų namuose visada buvo kalbama apie sovietizacijos blogybes. Mano močiutė buvo literatūros mokytoja dar Smetonos laikais. Ji nuolat pasakodavo apie tuos laikus, apie tų laikų mokyklą, apie Lietuvą. Žinoma, gal tie pasakojimai buvo šiek tiek idealizuoti, bet tas vis  tiek ugdė mumyse nusiteikimą, kad Lietuva kažkada buvo laisva, laiminga, turtinga, o mes esame okupuoti. Giliai širdyje tikėjome, kad  gal kada nors tai baigsis. Mama dirbo radijo ir televizijos komitete redaktore. Prisimenu, kai 1968 metais Čekijoje vyko kruvinieji įvykiai, mama per trumpą laiką išmoko čekų kalbą, kad galėtų tuos įvykius sekti, klausytis čekų radijo. Namuose visada būdavo lenkiški žurnalai, kurie jau tada parašydavo daug daugiau nei mūsų spauda. Tad tokia nuotaika buvo tikrai gyva – kad su priespauda nesutikti, kad reikia ieškoti tos tiesos. Didesnė kibirkštėlė įsiplieskė susipažinus su buvusiais ir to meto disidentais Antanu Terlecku, Petkumi ir kt. Per juos sužinojau, kad egzistuoja pogrindis, kad yra nelegali spauda, kad leidžiama ,,Katalikų kronika”, rašomi antitarybiniai pareiškimai. Sužinojau, kad žmonės ne tik pasakoja antitarybinius anekdotus uždarę langus, bet užsiima ir rimtesne veikla, kad aktyviai kovoja.

Kai tau 16–17 metų, esi imlus, pakankamai romantiškas, tad tos revoliucinės idėjos mane labai greitai pasigavo.

O kada Jūs nutarėte pasukti kunigystės keliu?

Čia buvo dalis protesto. Norėjosi per bažnyčią palaikyti tą lietuviškumą, tapti jos dalimi. Net mano tikėjimas atėjo būtent iš tos pusės – norėjosi paremti bažnyčią. Kunigo pašaukimą supratau susipažinęs būtent su kunigų A. Svarinsko, M. Petkevičiaus veikla. Man kunigas buvo kovotojas, kuris meta iššūkį pavergėjams. Tada rimčiau susipažinau su kunigų redaguojama ir leidžiama ,,Katalikų kronika”. Tai čia buvo pradžia, o paskui viskas po truputį  augo. Kai pirmą kartą stojau į kunigų seminariją, manęs nepriėmė, kadangi jau buvau žinomas kaip disidentinės kovos dalyvis, buvau ,,pasižymėjęs”, Tuo metu namuose buvo padarytos kelios kratos, tad saugumas, kuris kontroliavo tuo metu seminarijos veiklą, mano kandidatūrą atmetė. Paskui – suėmimas, teismas, kalėjimas, tremtis. Kai grįžau, Lietuvoje jau buvo prasidėjusi ,,perestroika”, ir viskas tapo daug paprasčiau.

Be visų kitų darbų Jūs dar dirbate ir radijuje.

Galima sakyti, kad aš iš radijo ,,valgau duoną”. Dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Pradėjau iš reikalo, kadangi baigęs seminariją kurį laiką nebuvau gavęs kunigo įšventinimo. Tuometinis ,,Mažosios sudijos” vadovas Vaidotas Žukas, kažkur perskaitęs mano rašnį, sakyčiau, gana drąsiai mane pakvietė bendradarbiauti. Pamažu, pamažu  – darbas patiko. Paskui buvo pertrauka. Išvykau į Kanadą, kur buvau įšventintas į kunigus. Grįžęs vėl tęsiau darbą radijuje. Atradau save šiame darbe kaip radijo žurnalistas. Ir man tas darbas patinka.

Kažkada esate pasakęs, kad mūsų ateitis yra Kūrėjo rankose ir valioje.  Kokią Jūs matote Lietuvos ateitį?

Esu įsitikinęs – ji bus puiki. Man Lietuvoje niekada nebuvo baisu. Man nebuvo baisu tarybiniais metais. Mes nebuvome pajėgūs nuversti sovietinę sistemą, bet nesėdėjome sudėję rankų – buvo pogrindis, buvo leidžiami laikraščiai. Supratau, kad žmogus, nepaisant jokių aplinkybių, tam tikruose rėmuose gali daryti tai, ką jis nori. Ir tos visos šnekos, kad Lietuvoje nežinia kas darosi, kaip ten baisu – man nepriimtinos, aš negaliu su tuo sutikti. Jei tu matai kažkokius net ir didelius trūkumus – eik ir daryk, keisk, o ne dejuok ir šnekėk. Aš tiek Lietuvoje, tiek čia Amerikoje matau tiek daug pasyvumo, neveiklumo, tuščio plepėjimo, kritikavimo, piktinimosi. Žinoma, yra visokių blogybių, tačiau nereikia sakyti, kad Lietuvoje vien blogybės, kad jaunimas nenusiteikęs patriotiškai, kad mokytojai neauklėja jaunimo. Prieš išvažiuojant teko pabuvoti Šv. Kristoforo gimnazijoje. Jaunimo akys žiba. Jie net man prieštaravo, kai aš pasakiau, kad jie tik dėl mados myli Lietuvą.

Aišku, yra blogybių, bet verta pamatyti ir gerąsias puses, kurių yra tikrai nemažai. Yra daug pasimetimo ir tarp suaugusių, ir tarp jaunimo, bet visada reikia ieškoti kelių. Man nuo pat jaunystės buvo aišku ir nekilo abejonių, kas yra tiesa ir kas melas, tačiau šiomis dienomis sunku susigaudyti. Tėvai užimti, daug dirba, vaikai dažnai būna palikti vieni sau. Tad yra ką veikti ir mokyklai, ir tėvams, ir, be jokios abejonės, bažnyčiai. Ir tai nėra vien mūsų bėdos Lietuvoje. Tos pačios bėdos yra visame pasaulyje.

Įdomu, kad šiuo metu  ,,Caritas” organizacijoje dirba labai daug jaunimo. Žmonės dirba už idėjas, ne už pinigus. Ir tai labai gražu.

– Ačiū Jums už pokalbį ir geros kelionės lankant lietuviškas bendruomenes Kanadoje.

Kalbino Laima Apanavičienė