Kun. Audrius Mikitiukas: Kunigas privalo ieškoti, o ne laukti

Didinga Žeimių bažnyčia matoma iš toli. Raudoni mūrai stiebiasi į dangų ir savo architektūra varžosi su Vilniaus ar Kauno bažnyčiomis. Natūraliai kyla nuostaba – tokia įspūdinga bažnyčia nedideliame miestelyje, apie kurio egzistavimą žino tikrai ne kiekvienas Lietuvos gyventojas. Tačiau į Žeimius užsukti paskatino ne tik noras pasigrožėti bažnyčia, ne mažiau buvo įdomu pasikalbėti su jau porą metų Žeimiuose klebonaujančiu Audriumi Mikitiuku. Apie šį kunigą buvau girdėjęs daug gražių atsiliepimų. Turiu pripažinti, kad pokalbis, kurį siūlau Bernardinai.lt skaitytojams, sugriovė niūraus kaimo klebono, skausmingai stebinčio fiziškai ir dvasiškai nykstantį Lietuvos kaimą, stereotipą.

Žeimiai – nedidelis miestelis, o bažnyčia miesto centre tikrai įspūdinga. Ar ne per didelė tokiam miesteliui – ar kada nors prisipildo, ar visada yra pustuštė?

Tais laikais, kai bažnyčią statė, buvo labiau atsižvelgiama ne į praktiškus dalykus, o į fundatorių galimybes ir pageidavimus. Vietos dvarininkams buvo prestižo reikalas, kad šventovė būtų kuo didingesnė ir gražesnė. Kita vertus, turime nepamiršti ir to, jog Žeimiai anksčiau buvo dekanato centras. Juk Jonava pradėjo plėstis tik po karo, kai buvo pastatytos didžiosios gamyklos ir čia pradėjo plūsti žmonės, ieškantys darbo. Prieš karą Žeimiai buvo net geriau žinomi nei Jonava.

Ar ne per didelė bažnyčia miesteliui? Mano supratimu, Žeimių parapijai šiuo metu negresia finansinis ar dvasinis bankrotas. Nemanau, kad galėtų atsitikti taip, kad tektų tenkintis tik aptarnaujančiu kunigu. Parapija kol kas sugeba išlaikyti kunigą bei patarnaujančius žmones. Tiesa, už surinktas aukas nepadarysi net kosmetinio bažnyčios remonto, reikia ieškoti rėmėjų, nuolat rūpintis, kur rasti geradarių. Tačiau parapijiečiai sugeba užtikrinti parapijos struktūrų minimalų funkcionavimą. Parapija šiandien iš surenkamų lėšų gali gyvuoti.

Kalbėdamas apie dvasinį parapijos gyvenimą, aš vadovaujuosi optimistiniu šūkiu – kad tik būtų taip, kaip dabar yra. Sekmadieniais į Mišias susirenka apie tris šimtus žmonių. Per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas – bažnyčia būna artipilnė. Žinoma, galima dūsauti, jog žmonės nesuvokia sekmadienio šventimo svarbos. Tačiau turime realiai žiūrėti į situaciją. Juk sovietmečiu tokios tradicijos buvo sunaikintos. Taip nebūna, kad kai klebonas pagalvoja, jog reikėtų tikintiesiems sekmadienį bažnyčią lankyti – ir visi subėga. Čia reikalingas ilgas, kantrus darbas. Per kelerius metus neįmanoma pasiekti, kad visi pajustų, jog svarbu sekmadienį švęsti. Jei norime greitų permainų, tai tokioje parapijoje kaip Žeimių turi dirbti mažiausiai keturi kunigai.

Prieš karą žmonės iš tiesų labai vertino sekmadienio pamaldas. Tačiau prisiminkime, kad jiems apsilankymas bažnyčioje buvo kartu ir svarbus kultūrinis įvykis, jie čia susitikdavo su kitais žmonėmis, gaudavo naujausios informacijos. Dabar informaciją jie gauna iš žiniasklaidos, atsirado telefonų, taigi gali dažniau pasikalbėti su pažįstamais. Be to, ir žmonės yra įpratę sekmadienį skirti įvairioms kitoms veikloms. Tokioje situacijoje kunigui tenka labai sudėtingas uždavinys. Reikia siekti, kad tikintieji Mišias atpažintų, kaip tai, kas tikra, kas išsiskiria iš kitų užsiėmimų. Tai labai sudėtingas uždavinys tiek kunigui, tiek parapijos aktyvui.

Žinau, kad buvote vikaru ne vieno parapijoje, dabar jau dvejus metus esate Žeimiuose – ar tai, kaip įsivaizdavote kunigo veiklą, labai skiriasi nuo tikrovės, su kuria susidūrėte? Pažįstu ne vieną kunigą, kuris prisipažino, jog perėjimas nuo teorijos prie praktikos labai sudėtingas. Neretai sakoma, kad seminarijos turėtų permąstyti, ar deramai parengia jauną žmogų dabartinėms sąlygoms.

Vikaru dirbau dešimt metų. Beje, Žeimiai man jau kokia penkiolikta parapija nuo įstojimo į seminariją – buvau kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Tikrai nemanau, kad jaunam kunigui ar vikarui tai blogai. Kai pradėjau klebonauti Žeimiuose, tikrai buvau sukaupęs daug patirties, matęs labai įvairių situacijų.

Šiaip mano padėtis gana dėkinga tuo atžvilgiu, kad nuo pat mažens buvau savarankiškas ir turėjau rūpintis savimi. Augau šeimoje, kur pats turiu žinoti, kiek kojinių turiu, ir pasirūpinti, kad jos būtų švarios. Tokie ūkininkavimo įgūdžiai šiandien labai praverčia.

Parapijoje, žinoma, tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, neretai iškyla daug klausimų. Tačiau juk visada yra draugų kunigų, kurie turi panašios patirties. Vyskupas, skirdamas kunigą į parapiją, išreiškia didžiulį pasitikėjimą. Klebonas yra vyskupo bendradarbis. Vadinasi, jis pats turi viską tvarkyti ir būti atsakingas, o ne dėl kiekvienos smulkmenos kvaršinti galvą vyskupui. Labai svarbu, kad klebonas parapijoje nedarytų visų darbų, bet išmoktų jais dalytis su parapijos aktyvu. Žmonėmis reikia pasitikėti, ir toks pasitikėjimas juos augina. Geriau jau suklysti, pasitinkint žmogumi, nei suklysti, juo nepelnytai nepasitikint.

Žinoma, visko atsitinka klebonaujant. Taip pat ir tamsesnių akimirkų. Tačiau tikrai dar nebuvo taip, kad nusvirtų rankos ir sakyčiau – ai, buvę nebuvę. Kai sunku, apsidairau aplinkui, įvertinu atliktus darbus ir pamatau, kiek daug kartu su parapijos aktyvu yra nuveikta. Tai sugrąžina jėgas veikti toliau.

Kartais žmonės, ypač tie, kurie toliau nuo bažnyčios, sako – nėra lengvesnio gyvenimo nei klebono. Atlaiko Mišias, surenka pinigų – ir laisvas, gali vaikščioti švilpaudamas.

Ir mano mama taip manė, jog kunigas turi tik Mišias aukoti, rinkliavą surinkti, o paskui sukti galvą, kur pinigus išleisti. Dabar, kai ištaikau valandėlę pas ją apsilankyti tik kartą per tris mėnesius, taip nebemano. O lengvo kunigo gyvenimo vaizdinį gali turėti tik tie, kurie jį sutinka geriausiu atveju kartą per metus. Žinoma, yra ir tokių kunigų, kurie sėdi klebonijoje, nudažę skambutį raudonai, ir laukia, kol parapijiečiai kreipsis. Tada iš tiesų galima ir nuobodžiauti, ir nežinoti, ką veikti. Tačiau viskas priklauso nuo entuziazmo ir noro.

Kunigas turi savęs paklausti, kodėl dauguma miestelio gyventojų neina į bažnyčią. Kokį Bažnyčios ir Dievo vaizdinį jie turi? Ką gero jų gyvenime yra padariusi Bažnyčia? Ar kunigas žengė pirmą žingsnį jų linkme? Juk žinome, kad Dievas ne pasyviai laukia savo tautos, žmonių, bet pats mūsų ieško, žengia pirmą žingsnį. Taip ir mes, kunigai, turime ieškoti žmonių, eiti pas juos. Kai pagalvoju apie savo gyvenimą – kiek buvo žmonių, kurie žengė pirmą žingsnį, padėjo man priartėti prie Dievo. Dėstytojai seminarijoje, dvasios tėvai, kurso draugai.

Jei kunigas tik aukoja Mišias, sėdi ir laukia tikinčiųjų – tai pats trumpiausias ir sekliausias evangelizacijos kelias. Kunigas turi eiti pas žmones. Pas močiutes nueik, pakalbink, pasiteirauk, kaip gyvena. Su jaunimu pasikalbėk. Darbų daugybę galima atrasti.

Svarbiausia, kad kunigas nelaikytų savęs aukščiau už kitus žmones, nemanytų, kad jis yra geresnis, protingesnis. Nes visur yra protingų, šaunių, kiekvienas savo srities specialistas, ir niekam nepatinka, kai ateini ir paniekini visa tai, ką jis turi ir mano esant vertinga. Negalima aiškinti, kaip reikia gyventi. Kunigas turi elgtis kitaip: pirmiausia pakalbėti apie žmogaus gyvenimą, darbą, veiklą, paskui pasidalyti tuo, kas tau svarbu. Negali sakyti: kodėl neini į bažnyčią, negi nebijai pragaro? Aš manau, kad viską nulemia žmogiški santykiai. Žeimiuose yra žmonių, su kuriais išgėriau arbatos, ir jie paskui atėjo į bažnyčią dėl bičiulystės. Dar vėliau jie atrado savo santykį su Dievu. Esu tvirtai įsitikinęs, kad liudijimas per tarpasmeninius santykius yra labai svarbus.

Darbų tikrai užtenka ir tinginiauti nėra kada. Žinau, kad šiandien Žeimiams reikėtų antro kunigo, nes yra labai daug veiklos barų. Ir mokykla, ir seneliai, ir inteligentija, ir alkoholikai – visur kunigas gali prisiliesti.

Kaip tapote kunigu? Neretai sakoma – toks jaunas, gražus ir „prapuolė“, tapo kunigu?

Nežinau, iš kur yra tokia nuostata, jog nepritapai, tad eini į seminariją. Arba į seminariją eini dėl nelaimingos meilės. Vieną kartą manęs apie tai klausė, tai atsakiau, kad kunigu tapau veikiausiai dėl to, kad visos mano meilės buvo laimingos. Nebuvau niekuo nusivylęs.

Neseniai mačiau filmą, kuriame yra tokie žodžiai: „Kai tu gyvenime žinai ko nori, tai daug lengviau gyventi“. Mano įsitikinimu, jie labai teisingi. Jeigu trokšti tapti lakūnu, tai būsi kankinys, jei teks dirbti povandeniniame laive. Taip pat ir atvirkščiai. Lygiai tas pat ir su kunigu. Jei širdis veržiasi būti dvasininku, tai būsi nelaimingas, jei teks dirbti kuo kitu. Žinoma, kaip man atrodo, buvo stebuklų, kurie lydėjo mane kelyje į kunigystę, tačiau daugiau nulemia tai, kad Dievas kviečia per žmogiškus santykius.

Man pagrindinis kvietimas į kunigystę buvo širdies nerimas. Pavyzdžiui, kai ėjau į mokyklą, – niekuo nesiskyriau nuo bendraamžių. Padarydavau išdaigų, išdauždavome ir langų, eidavome krėsti kaimyno obuolių, ir svetimos braškės buvo skanesnės nei mamos sodintos. Eidavome ir į šokius, išgerdavome alaus. Tačiau visada buvo taip, kad širdyje kažko tuščia, kažko neramu.

Atsimenu, pareinu aš iš šokių, žiūriu į dangų – Dievo tada tikrai nepažinojau, kaip dabar pažįstu – bet mano širdyje taip ilgu ir galvoju, negi visas gyvenimas tėra tik tiek. Beje, naktinis klubas man iki šiol yra išlikęs kaip pragaro žemėje pavyzdys. Vieną kartą teko į tokį klubą nueiti ir tvirtai žinau, kad tai buvo paskutinis kartas. Nusileidi į rūsį, ten viskas mirguliuoja, muzika plyšauja, tiesiog ausis skauda, visur pilna dūmų, vaikinai ir merginos strakalioja, šūkauja, šėlsta. Tobulas pragaro vaizdinys.

Kai įstojau į seminariją, iš karto pajutau, jog esu savo kelyje. Aišku, buvo visko: abejonių, džiaugsmingų atradimų, keitėsi Dievo ir krikščionybės samprata. Tačiau vėlgi prisimenu, – pasikvietė mane vyskupas ir sako: „Po mėnesio tave šventinsime diakonu“. Aš ir sutrikau. Jau po mėnesio. Kai visą laiką prieš akis matai tik tikslą, tai nėra kada ir aplink apsidairyti, pasvarstyti apie kelią, kuriuo eini. Tačiau kai tikslas jau tampa ranka pasiekiamas, apninka įvairios abejonės. Ar pajėgsiu? Ar tai tikrai man skirtas kelias? Dvasios tėvai tai vadina šėtono gundymais. Piktasis bando įtikinti, kad nesi vertas imtis tarnystės Dievui. Minčių buvo visokių. Galvojau, kur dar galiu eiti? Draugai pasauliečiai siūlė įvairių galimybių. Mąsčiau ir apie tarnybą armijoje, ir apie Karo akademiją. Paskui nuėjau pas kurso draugą, kuris prieš pusmetį buvo pašventintas diakonu, ir sakau jam: „Audriau, tu sąžiningai pasakyk – jei tektų rinktis vėl, ar priimtum šventimus“. Jis man tvirtai atsakė, kad taip, ir mano abejonės ištirpo. Aš tuo žmogumi pasitikėjau studijų metais, jo nuomone pasitikėjau ir per šį svarbiausią apsisprendimą.

Dar kartą kartoju, kad Dievas veikia per žmonių santykius. Mano mama – nepraktikuojanti katalikė, tačiau krikščionybės mokiausi būtent iš jos. Mokiausi pasitikėjimo žmogumi, sugebėjimo atleisti, suprasti, dalytis ir mylėti.

Man regis, didžiulė problema šiandien yra tai, kad daugelis žmonių Dievą įsivaizduoja kaip piktą, kerštingą „dieduką“, kuris įtariai stebi mus iš dangaus…

Būtent. Negerai, jog šiandien Dievas suprantamas kaip žmogaus priešingybė. Pasiklausai žmonių, tai net nustembi – jie kalba apie tolimą, kerštingą Dievą. Tačiau juk tai Dievas, kuris priėmė žmogaus prigimtį, kuris nesibodėjo kančios, kuris surinko mūsų nuodėmes ir užkėlė ant kryžiaus, kurį per kiekvieną atgailos sakramentą mes nukeliame nuo jo. Kai galvojame apie transcendentinį, tolimą Dievą, tai pamirštame, kad Dievas yra čia, jis yra pasiekiamas malda, klausimu, širdies ilgesiu. Jis yra čia. Deja, mes dažnai tikime Dievą ne tą, kuris yra čia, bet tą, kuris yra kažkur. Atsiranda atstumas, Dievas tampa tolimas. Tada ir Dievo meilė, ir tikėjimas nustoja būti tikri.

Sakoma, kad katalikybėje labai akcentuojama kaltė. Tačiau kaltės pripažinimas juk yra ne tam, kad vaikščiotum susigūžęs, bet, priešingai, kad galėtum atsikratyti kaltės. Juk kai įžeidi žmogų, vengi jį susitikti, o kai atsiprašai, tai labai mielai gali vėl su juo bendrauti.

Kartais sakoma, kad kunigas yra labai vienišas žmogus?

Labai priklauso nuo žmogaus charakterio. Kiek pažįstu kunigų, tai visi jie skirtingi, su skirtingais charakteriais. Aš pats tikrai nevengiu vienatvės, ir šiandien man jos netgi trūksta. Labai norisi atrasti daugiau laiko pabūti su savimi, susitvarkyti per darbus kiek sujauktą vidinį gyvenimą. Juk mūsų vidinis gyvenimas – tarsi darbo stalas. Kai ką nors darome, tai tarsi padedame ant jo vieną knygą, ją atverčiame, vėl užverčiame. Po to – kitą. Paskui – kažkokius kontekstus. Ir vakare ant to stalo jau būna tikra netvarka. Būdamas su pačiu savimi gali ją sutvarkyti. Įdėti išimtas knygas į vietas – ir vėl darbo stalas švarus. O juk visi žinome, kaip gera pradėti dieną prie švaraus, o ne prie apversto stalo.

Kita vertus, kunigas tikrai daug bendrauja su žmonėmis. Per išpažintį jam sutuoktiniai sako tokių dalykų, kurių nedrįsta sakyti savo sutuoktiniui, vaikai – tėvams. Kunigas apgaubiamas pasitikėjimu, ir tai labai svarbu. Kartais stebimasi, koks kunigas gali būti patarėjas, ypač šeimos klausimais, jei jis pats neturi šeimos. Tačiau, mano galva, tikrai gali. Juk jis išklauso daugybę istorijų, susiduria su daugybę situacijų ir dar gali į jas pažvelgti iš šalies, o ne iš vidaus, kai viena problema atrodo pati svarbiausia ir užgožia visa kita.

Dabarties problema – kad žmonės labai mažai bendrauja tarpusavyje. Taip pat ir šeimose. Dirba savo darbus, kažkur skuba, o paskui supranta, kad gyvena kartu, bet yra visiškai svetimi vienas kitam. Bendrauti yra nepaprastai svarbu. Todėl labai stengiuosi kuo daugiau kalbėtis su parapijiečiais, palaikyti su jais ryšį.

Juk su vaikščiojimu į bažnyčią irgi dažnai taip yra. Kai žmogus meldžiasi kasdien, vaikšto sekmadieniais į bažnyčią, tai jis atėjęs į Mišias jaučiasi gerai. Tačiau kai šios praktikos nutrūksta, žmogus, atėjęs į bažnyčią, sutrinka. Jis nebežino, kada persižegnoti, bijo ką nors padaryti ne taip. Jaučiasi įsitempęs ir nori kuo greičiau bėgti lauk. Žmogus tampa drungnas, ir jam tikrai sunku. Neatsitiktinai sakoma, kad geriau būti šaltam ar karštam. Juk šaltam žmogui neretai pakanka postūmio, ir jis tampa karštu tikinčiuoju. O drungnas žmogus save graužia – jis tarsi ir tiki, ir bijo kartu. Jam sunkiausia padėti.

Ką gi, linkiu sėkmės ir toliau liudyti Kristų kasdieniuose darbuose.

Ačiū. Suprantu, jog kunigui turi būti keliami ypatingi reikalavimai. Be Dievo malonės jų išpildyti neįmanoma. Dėkui, kad prisiminėte ir nedidelę Žeimių parapiją.

Kalbino Andrius Navickas