„Tikėjimo žodis“ visų pirma yra charizminė bendruomenė, bet daugiau nei charizminė. Tai yra evangelinė bendruomenė, nes mes giname Šventojo Rašto neklystamumą ir pripažįstame Bibliją kaip aukščiausiąjį autoritetą, kaip tai daro ir kitos evangelinės bendruomenės. „Tikėjimo žodis“, be abejo, yra protestantiška bendruomenė, ir mes matome reformacijos pavelde labai daug teigiamų dalykų – vertiname reformaciją teigiamai. Bet, drįsčiau sakyti, kad „Tikėjimo žodis“ yra daugiau nei protestantiška bendruomenė. Esame ir katalikiška bendruomenė tuo atžvilgiu, kad pripažįstame visuotinius krikščioniškus išpažinimus, kaip Nikėjos, Atanazo ir apaštališką išpažinimą, mūsų bendrijos išpažinimas išplaukia iš šitų išpažinimų, ir tai daro mus visiškai krikščioniška, katalikiška bendruomene. Ir galiausiai mes esame krikščionys, patys tikriausi krikščionys, nes Kristus yra mūsų pamatas – Naujojo Testamento apaštalų mokymas yra tai, kuo mes remiamės savo tikėjimo praktikoje.

Mirus jaunam Anglijos monarchui Edvardui VI, kuris kaip ir jo tėvas buvo protestantiškų pažiūrų, dviems jo seserims – Merei ir Elžbietai – kelias į sostą buvo užkirstas, baiminantis, kad jos neatiduotų valdžios į popiežiaus rankas. Dar gyvas būdamas karalius paskelbė savo valią, jog po jo mirties Anglijos karūna turėtų atitekti ledi Džeinei Grei, Safolko hercogo dukteriai, kuri buvo ištekėjusi už lordo Gilfordo, Notumberlendo hercogo sūnaus. Ledi Džeinė buvo karaliaus Henriko antrosios sesers anūkė. Šiam karaliaus sprendimui pritarė ir sutikimą pasirašė visa karaliaus taryba, Londono meras ir beveik visi karalystės teisėjai bei teisininkai. Daugelis nenorėjo soste išvysti Merės, mat baiminosi, jog ji galinti ištekėti už užsieniečio, ir taip Anglijos karūna atsidurtų pavojuje. Taip pat buvo žinomas jos palankumas popiežiui. Nebuvo abejonių, jog su jos atėjimu į valdžią būtų vėl atgaivinti popiežiaus interesai, o tas tikėjimas, kuris suklestėjo jos tėvo Henriko ir brolio Edvardo valdymo metu, uždraustas. Tuo niekas neabejojo, mat Merė buvo užsispyrusi ir nepalaužiamos valios moteris, kuri visuomet atkakliai siekdavo savo.

Per pastaruosius 40 metų ypatingai susidomėta Amerikos atradėjo Kolumbo religinėmis pažiūromis. Prieš keletą metų į anglų kalbą išversta jo knyga „Pranašystės“. Kolumbo krikščioniškasis tikėjimas tebekelia nesutarimų akademinėje aplinkoje. Kai kas jo atgamtinius patyrimus, „dangiškųjų balsų girdėjimą“ laiko protinio nestabilumo, ligos ar streso požymiais, kiti priekaištauja, jog Kolumbo biografai aprašė jį kaip labiau religingą, nei jis buvo iš tikrųjų. Dar kiti teigia, kad Kolumbas buvo gobšus ir nepaprastai ambicingas. Kaip ten būta iš tiesų? Kristoferis Kolumbas, kilęs iš Genujos, Italijoje, išsiskyrė iš kitų savo ūgiu. Buvo toks aukštas, kad netilpo stačias savo kajutėje „Santa Marijos“ laive. Jaunystėje jo plaukai buvo ryškiai rausvi, po 40-ies visiškai pabalo. Veidą „puošė“ didelė nosis. Kolumbas buvo „išskirtinai dievobaimingas žmogus“ – rašė istorikas Delno C. Westas. „Iš laiškų ir dienoraščių matome jį visuomet besimeldžiantį, besišaukiantį Kristaus, Marijos, šventųjų ir garbinantį Dievą“.

Džonas Foksas – istorikas, žinomos “Kankinių knygos” autorius. Ši knyga protestantų vyskupų įsakymu, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti. Džonas Foksas (John Fox) gimė 1517 m. Bostone, Linkolnširo grafystėje, Anglijoje. Anksti neteko tėvo. Jį užaugino motina, kuri po pirmojo vyro mirties ištekėjo antrą kartą. Draugai, pastebėję nepaprastus Fokso sugebėjimus ir talentus, pasirūpino, kad Džonas studijuotų Oksforde, kur vėliau buvo išrinktas Magdalenos koledžo garbės nariu. Universitete tai buvo laikoma didele garbe, o šis vardas buvo suteikiamas labai retai ir tik išskirtiniams bei labai pasižymėjusiems asmenims.

Jėzus išsirinko dvylika apaštalų tarnauti žydams ir septyniasdešimt mokinių – pagonims ne iš tautos išminčių ar didžiūnų, bet iš beraščių Galilėjos žvejų. Jis neturėjo namų nei žemiškų turtų, nei jokių pažinčių tarp galingųjų ar turtingųjų. Kelios pamaldžios moterys karts nuo karto papildydavo Jo piniginę, tačiau ir toji buvo vagies ir išdaviko rankose. Jis bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais, siekdamas pakelti juos į aukštesnio ir tauresnio gyvenimo lygmenį. Reformaciją Jis pradėjo nuo žemiausiųjų klasių, kurias išdidieji – anų dienų hierarchai – tik niekino ir ignoravo. Jėzus nesiekė pelnyti didžiūnų palankumo, bet, priešingai, sukeldavo jų neapykantą ir persekojimus.

Bažnyčios istorijos šaltiniai – duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies – žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas – Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė – Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas – Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas – Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, – dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.