Kolumbas. Ne šventasis, bet tikėjimo gynėjas

Per pastaruosius 40 metų ypatingai susidomėta Amerikos atradėjo Kolumbo religinėmis pažiūromis. Prieš keletą metų į anglų kalbą išversta jo knyga „Pranašystės“. Kolumbo krikščioniškasis tikėjimas tebekelia nesutarimų akademinėje aplinkoje. Kai kas jo atgamtinius patyrimus, „dangiškųjų balsų girdėjimą“ laiko protinio nestabilumo, ligos ar streso požymiais, kiti priekaištauja, jog Kolumbo biografai aprašė jį kaip labiau religingą, nei jis buvo iš tikrųjų. Dar kiti teigia, kad Kolumbas buvo gobšus ir nepaprastai ambicingas. Kaip ten būta iš tiesų?

Uolus katalikas

Kristoferis Kolumbas, kilęs iš Genujos, Italijoje, išsiskyrė iš kitų savo ūgiu. Buvo toks aukštas, kad netilpo stačias savo kajutėje „Santa Marijos“ laive. Jaunystėje jo plaukai buvo ryškiai rausvi, po 40-ies visiškai pabalo. Veidą „puošė“ didelė nosis.

Kolumbas buvo „išskirtinai dievobaimingas žmogus“ – rašė istorikas Delno C. Westas. „Iš laiškų ir dienoraščių matome jį visuomet besimeldžiantį, besišaukiantį Kristaus, Marijos, šventųjų ir garbinantį Dievą“. Sūnus Ferdinandas prisimena tėvą: „Religiniuose reikaluose – maldoje ir pasninke – jis buvo labai griežtas. Galėjai pamanyti, kad jis – religinis tarnautojas“.

„Ramus, rimtas, draugiškas nepažįstamiems, švelnus ir malonus savo šeimai… Visa, ką bedarytų, vadovaudavosi šiuo principu: „Šventosios Trejybės vardu darysiu tai ar ieškosiu to…“. Jis pasninkaudavo visomis bažnyčios nustatytomis dienomis, dažnai eidavo išpažinties, dalyvaudavo Komunijoje; melsdavosi kiekvieną nustatytą valandą, kaip tai darydavo kunigai ar vienuoliai. Kolumbas buvo nepaprastai uolus dėl Dievo šlovės ir garbės, troško, kad visur žmonėse augtų tikėjimas Jėzumi Kristumi“.

Jūrininkas – novatorius

Keturių kelionių (1492-1493; 1493-1496; 1498-1500 ir 1502-1504 m.) metu „už žemės krašto“ (taip tuo metu buvo vadinama Ispanijos-Portugalijos vakarinė pakrantė) Kolumbas ne tik atrado Ameriką, bet ir jūros kelią, vedantį iš Europos į Meksikos įlanką. Netgi šiandien kertantys Atlantą plaukia keliu, Kolumbo atrastu antrosios kelionės metu – iš Kanarų salų į Gvadelupę.

Kolumbas buvo pirmasis, įsitikinęs Golfo srovės buvimu. Dar daugiau, jis buvo navigacijos atviroje jūroje iniciatorius – pirmasis, turėjęs pakankamai drąsos plaukti nematydamas krantų. Nuo pat jaunystės jis plaukiojo Viduržemio jūra, buvo pasiekęs Afriką, Airiją ir galbūt netgi Islandiją. Vėliau jis gyrėsi: „Buvau nuvykęs visur, kur iki tol buvo nuplaukta“. Atlanto vandenyną jis pažinojo geriau nei bet kuris kitas ir, ko gero, geriau nei šiandieniniai jūreiviai mokėjo pažinti sroves, vėjus, jūros paviršių ir pačią jūrą.

Kolumbas pats išmoko geografijos. Augdamas Genujoje jis susipažino su navigacinėmis problemomis ir išmoko jas spręsti. Iš jo vėlesnių raštų matosi, kaip tos žinios jam pagelbėjo. Kolumbas su didžiuliu susidomėjimu ir išmintimi stebėjo naujojo pasaulio augmeniją, gyvūnų elgesį, temperatūrų kaitą, žemės magnetizmą. Jo žurnalai pilni mokslinių tyrinėjimų, kurie buvo paskelbti XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje.

Kristaus nešėjas

Kristoferis Kolumbas buvo ne tik jūrininkas iš prigimties, geografas bei tyrinėtojas, bet ir žmogus, turėjęs nepaprastą tikėjimą. Jo atmintis buvo labai gera – mokėjo mintinai visą Naująjį Testamentą ir ilgas ištraukas iš Senojo. Jo įsitikinimu, raktas į sėkmę buvo pažinimo dovana, suteikta jam per Šventąją Dvasią. „Patyriau, jog Viešpats buvo palankus mano troškimui ir dovanojo man išminties dovaną jūrininkystėje. Astrologijoje, geometrijoje ir aritmetikoje atskleidė tai, kas reikalinga, suteikė atvirumo Dvasiai ir davė rankas, kad nupieščiau žemę“.

Iš kur kilo tas troškimas, kuriam savo palankumą rodė Viešpats? Vadovėliai mums sako, jog Kolumbas norėjo atrasti prekybos kelius. Tai tiesa, bet toli gražu ne visa. Kolumbas matė didesnį savo kelionės tikslą. „Kas gali paneigti, jog ugnis, deganti manyje, buvo ne tik mano, bet taip pat Šventosios Dvasios, kuri padrąsino mane spinduliuojančiais Šventojo Rašto žodžiais ragindama eiti pirmyn“.

Savo knygoje „Pranašystės“ Kolumbas citavo Šventojo Rašto vietas, įgalinusias jį keliauti: Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas (Jn 10 ,16).

Salos laukia manęs, Tarsio laivai skuba, kad tavo vaikus atgabentų iš toli; sidabrą ir auksą drauge su jais Viešpaties, tavo Dievo, vardui ir Izraelio Šventajam, nes Jis tave pašlovino (Iz 60, 9).

„Dievas padarė mane naujojo dangaus ir žemės, apie kurią Jis kalba Apreiškimo 21 skyriaus 1 eilutėje, pasiuntiniu. Ir parodė man, kur ją rasti“.

Kolumbas jautė, kad Visagalis Dievas nukreipė jį šiai kelionei: „Jaučiama ranka Viešpats atvėrė mano protą ir leido suprasti, jog tai įmanoma <….>, ir įkvėpė troškimą tai vykdyti. <…> Viešpats apreiškė, kad toje kelionėje į Indiją bus kažkas stebuklingo“.

Kolumbas manė, kad jo likimas pranašiškas. Tomsios jūros paslaptys admirolui Dievo noru dui ir Izabelei – tuometiniams Ispanijos ir Portugalijos valdytojams – duoti 50 000 karių ir 4000 žirgų Šventojo Kristaus kapo Jeruzalėje išlaisvinimui. Tačiau dideliam jo nusivylimui taip trokštamas karo žygis į Jeruzalę niekad nebuvo surengtas.

Apvaizdos globoje

Keliaujant būta visokiausių nutikimų, kuriuos Kolumbas įvardino kaip Dievo rankos ženklą. Vienos kelionės metu įsivyravo visiškas štilis. Jūrininkai pradėjo murmėti, jog niekad nesugrįš į Ispaniją. Kiek vėliau jūra pasišiaušė be jokio vėjo. Kolumbas tai prilygino stebuklams, lydėjusiems Mozę. Kitos kelionės metu laivai „Nina“ ir „Pinta“ pasuko namų link. Juos užklupo audra. Bangos daužėsi į laivą, vėjas neleido plaukti pagal kursą, galiausiai jie pasiklydo. „Žinojau, kad mano gyvenimas rankose to, kuris mane sukūrė, – rašė Kolumbas. – O aš taip dažnai žvelgiau mirčiai į akis. Šį kartą mane slėgė mintis: „Nejaugi po to, kai Viešpats savo malone uždegė mane tikėjimu ir vainikavo pergale… nejaugi Jo Dieviška Didenybė leis viską sužlugdyti mano mirtimi?“ Stengiausi įtikinti save, jog mūsų Viešpats neleis nebaigti mano darbo, skirto Jo bažnyčios išaukštinimui“. Audra šėlo toliau. Po dviejų dienų Kolumbas surinko įgulą ant besisupančio ir girgždančio denio maldai ir įžadams. Tą pačią baisią dieną Kolumbas girdėjo dangišką balsą. Dievas jam pasakė, jog kelionė baigsis saugiai ir kad Jis leis užbaigti pradėtą darbą. Kitą dieną įgula atsidūrė prie Azoro salų. Po trijų savaičių triumfuodami prisišvartavo Iberijos įlankoj.

„Esu tik labiausiai nevertas nusidėjėlis. Bet nuo to laiko, kai šaukiausi Viešpaties malonės ir gailestingumo, esu visiškai saugus. Atradau didžiausią pasitenkinimą per visą savo gyvenimą nuolat trokšti Viešpaties ir mėgautis Jo nuostabiu artumu“.

Edita Klimavičiūtė

Paruošta pagal žrn. „Christian History“. Issue 35