Kas įvyko Edene?

Pr 3:4-5: “O žaltys tarė moteriškei: Visai judu nenumirsite; nes Dievas žino, kad tą dieną, kurioje judu iš jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai, ir žinosite, kas gera ir kas pikta”.
POPULIARI INTERPRETACIJA: Klaidingai manoma, jog žaltys čia – tai nusidėjęs angelas, vadinamas “Šėtonu”. Dėl nuodėmių išmestas iš dangaus, jis atėjo į žemę ir gundė Ievą nusidėti.

KOMENTARAI:

1. Šiose eilutėse minimas “žaltys”. Žodžiai “šėtonas” ir “velnias” nesutinkami visoje Pradžios knygoje.

2. Žaltys niekuomet neaprašomas kaip angelas.

3. Todėl nenuostabu, kad Pradžios knygoje neužsimenama apie kokį nors išmetimą iš dangaus.

4. Atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6:23). Angelai negali mirti (Lk 20:35-36), taigi angelai negali ir nusidėti. Teisieji bus apdovanoti padarant juos lygius angelams, ir tada jie nemirs (Lk 20:35-36). Jei angelai gali nusidėti, tada teisieji taip pat galės nusidėti ir todėl turės mirti, o tai reiškia, jog iš tikrųjų jie neturės amžinojo gyvenimo.

5. Nuopuolio aprašyme Pradžios knygoje dalyvauja Dievas, Adomas, Ieva ir žaltys. Niekas daugiau neminimas. Nėra jokių įrodymų, jog kažkas prasiskverbė į žaltį ir privertė jį padaryti ką šis padarė. Anot Pauliaus, žaltys “savo (paties) gudrumu suvedžiojo Ievą” (2 Kor 11:3). Dievas tarė žalčiui: “Kadangi tu tai padarei…” (Pr 3:14). Jei žalčiu pasinaudojo “šėtonas”, tai kodėl jis neminimas ir kodės jis taip pat nenubaudžiamas?

6. Adomas dėl savo nuodėmės apkaltino Ievą: “Moteriškė… davo man ir medžio” (Pr 3:12). Ieva apkaltino žaltį: “Žaltys mane apgavo, ir aš valgiau” (Pr 3:13). Žaltys neapkaltino velnio – jis niekaip nepasiteisino.

7. Jei kas įrodinėtų, kad šiais laikais žalčiai nekalba ir neprotauja, kaip darė žaltys Edene, tai reikėtų prisiminti štai ką:
(a) kartą asilas buvo priverstas kalbėti ir įtikinėti žmogų (Balaamą): “Darbinis nebylys gyvulys prabilo žmogaus balsu ir sutrikdė pranašo beprotystę” (2 Pt 2:16) ir
(b) “Žaltys buvo gudresnis už visus žemės gyvulius” (Pr 3:1). Prakeikiant iš jo buvo atimtas sugebėjimas, kurio dėka jis kalbėjo su Adomu ir Ieva.

8. Žaltį sutvėrė Dievas (Pr 3:1); jokia kita būtybė, vadinama “šėtonu”, nepavirto žalčiu; jei tuo tikime, tai faktiškai pripažįstame, jog vienas asmuo galį įeiti į kažką kitą ir valdyti jį. Tai pagoniška idėja, o ne biblinė. Jei kas įrodinėtų, jog Dievas nesutvertų žalčio, nes šis sugundė Adomą ir Ievą padaryti didžiulę nuodėmę, tai reikėtų prisiminti, kad nuodėmė įėjo į pasaulį per žmogų (Rom 5:12); taigi žaltys neturėjo moralės, bet kalbėjo remdamasis savo paties stebėjimais, būdingais jam, ir kaipo toks nebuvo atsakingas prieš Dievą, todėl nuodėmės jis nepadarė.

Kai kas Pr 3 aprašytą žaltį tapatina su serafimu. Bet Pr 3 pavartotas hebrajiškas žodis “žalčiui” pavadinti yra yra visiškai nesusijęs su žodžiu “serafimas”. Hebrajiškas žodis, verčiamas kaip “serafimas”, iš esmės reiškia “ugningasis”. Sk 21:8 jis verčiamas žodžiais “ugninis žaltis”, bet tai ne tas žodis, kuris Pr 3 išverstas kaip “žaltys”. Varis simbolizuoja nuodėmę, taigi žaltis gali būti susijęs su nuodėmės idėja, bet ne su nuodėmingu angelu.

SIŪLOMI IŠAIŠKINIMAI – ką gi šios eilutės galėtų reikšti iš tikrųjų:

1. Atrodo, nėra reikalo abejoti, jog tai, kas papasakota apie sutvėrimą ir nuopuolį pirmuose Pradžios knygos skyriuose, turėtų būti suprantama tiesiogine, pažodine prasme. “Žaltys” buvo tikras žaltys. Tai įrodo tas faktas, jog šiais laikais žalčiai šliaužioja ant savo pilvų dėl prakeikimo, kuris teko anam pirmajam žalčiui. Lygiai taip pat mes matome kaip vyrai ir moterys kenčia nuo prakeikimų, gautų anuomet. Mes galime suvokti, jog Adomas ir Ieva buvo tikri vyras ir moteris, kaip mes žinome vyrą ir moterį šiais laikais, bet jie turėjo geresnes egzistavimo sąlygas; taigi ir anas žaltys buvo tikras gyvūnas, nors ir daug protingesnis už šių laikų gyvates.

2. Štai dar keletas įrodymų, jog pirmieji Pradžios knygos skyriai turėtų būti suprantami tiesiogine, pažodine prasme:

– Jėzus panaudojo Adomo ir Ievos sutvėrimo aprašymą kaip pagrindą Savo mokymui apie vedybas ir skyrybas (Mt 19:5-6); nėra jokios užuominos, kad Jis suprato tą aprašymą perkeltine prasme.

– “Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui – Ieva. Be to Adomas nesidavė (žalčio) suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė” (1 Tim 2:13-14). Taigi Paulius taip pat suprato Pradžios knygą tiesiogiai, pažodžiui. Ir svarbiausia, jis jau anksčiau rašė, kaip “angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą” (2 Kor 11:3). Atkreipkite dėmesį – Paulius nesako, jog Ievą suvedžiojo “velnias”.

– Ar yra iš viso koks nors pagrindas teigti, jog sutvėrimo ir nuopuolio aprašyme kas nors turėtų būti suprantama simboliškai? Pagal Pradžios knygos 1 skyrių pasaulis buvo sutvertas per šešias dienas. Tai buvo įprastos 24 valandų trukmės dienos. Tą įrodo faktas, jog skirtingomis dienomis sutverti dalykai savo dabartinėje formoje negalėtų efektyviai egzistuoti vieni be kitų ilgiau kaip kelias dienas. Tai nebuvo 1000 metų trukmės ar net ilgesni periodai; tas matyti iš to fakto, jog Adomas buvo sutvertas šeštąją dieną, bet mirė po septintosios dienos turėdamas 930 metų (Pr 5:5). Jei septintoji diena truktų 1000 metų, tada Adomas mirdamas būtų turėjęs daugiau negu 1000 metų.

3. Žaltys buvo prakeiktas šliaužti ant savo pilvo (Pr 3:14); iš to galime numanyti, jog anksčiau jis turėjo kojas; taip pat jis akivaizdžiai galėjo protauti. Taigi, galimas daiktas, žaltys beveik prilygo žmogui, nors jis vis dar tebebuvo gyvūnas – vienas iš žemės gyvulių, “kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs” (Pr 3:1,14).

4. Galbūt žaltys valgė iš žinojimo medžio, ir dėl to įgavo tokį gudrumą. Ieva “pamatė, kad medis gražus buvo ir kad gera būtų nuo jo pavalgyti ir išminties įgauti” (Pr 3:6). Iš kur ji tą galėtų žinoti, jei nebūtų mačiusi vaisiaus valgymo pasekmių kieno nors kito, kas tai jau padarė, gyvenime? Labai galimas dalykas, jog Ievos pokalbis su žalčiu, aprašytas Pradžios knygos 3 skyriuje, nebuvo pirmas. Apie tą pokalbį rašoma: “Ir tas (žaltis) tarė…” (Pr 3:1) – iš žodžio “ir” ko gero galima būtų numanyti, jog tai buvo anstesnio, neaprašyto pokalbio tęsinys.