Jonas Bretkūnas – pirmos lietuviškos Biblijos vertėjas

Šių metų spalio 1 d. sukako lygiai 400 metų nuo pirmos lietuviškos Biblijos vertėjo Jono Bretkūno mirties. Ši sukaktis tapatinama ir su lietuviškos Biblijos, kurios vertimą Bretkūnas taisė iki pat savo mirties, 400 metų jubiliejumi. Šia proga Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a), lapkričio 27 d. – gruodžio 18 d. eksponuojama unikali knygų paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“. Jos unikalumą atspindi tai, jog pirmą kartą Lietuvoje žmonėms bus sudaryta galimybė pamatyti originalų Bretkūno Biblijos rankraštį. Šis unikumas parodos organizatorių įkainotas 10 mln. litų, tačiau nesuklystume pasakydami, jog į Lietuvą iš Vokietijos atkeliavo neįkainojamas protestantiškosios kultūros paveldo perlas. Šia proga kviečiame ne tik apsilankyti parodoje ir išvysti pirmą lietuvišką rašytą Dievo žodį, bet ir arčiau susipažinti su paties Jono Bretkūno asmenybe.

Biografija

Jonas Bretkūnas (vok. Johannes Bretke) gimė 1536 m. Bambliuose (arba Bamboliuose), netoli Frydlando. Jo motina buvo prūsė, Frydlando miestietė iš Borgau giminės, o tėvas Valteris – vokietis, kailiadirbys ir aludaris. 1555 m. Bretkūnas įstojo į Karaliaučiaus universitetą ir studijavo teologiją. Karaliaučiaus Steindammo bažnyčioje, kurioje vėliau tarnavo ir pats, galėjo klausytis lietuvių pastoriaus Baltramiejaus Vilento pamokslų. 1556 m. išvyko į Vitenbergą ir nuo 1557 m. sausio tęsė studijas garsiajame šio miesto universitete – Vokietijos protestantiškosios teologijos tvirtovėje. Baigęs studijas, 1562 m. paties Prūsijos kunigaikščio Albrechto pavedimu buvo paskirtas evangelikų-liuteronų pastoriumi į neturtingą Labguvos parapiją. Labguva, kurioje jis gyveno 25 metus, buvo nedidelis prekybinis miestelis, maždaug už 4 km nuo Kuršių marių su akmenine XIII a. pabaigos pilimi ir akmenine to paties laikotarpio bažnyčia. Labguvoje, kur 1563 m. vedė vokietę Werthen, Bretkūno materialinė padėtis buvo nepaprastai sunki. Kaip įprasta liuteroniškai aplinkai, jis buvo ūkininkaujantis pastorius, t. y. finansiškai didžia dalimi turėjo išsilaikyti ne iš bendruomenės paaukojimų, bet iš jam skirtos žemės administravimo pajamų. Tyrinėtojai pastebi, kad Bretkūnas buvo žymiai geresnis pastorius ir rašytojas, nei ūkininkas. Jis atkakliai mėgino atsisakyti 60 ha jam suteiktos žemės ir gauti valstybinį1 išlaikymą. Ypatingas Bretkūno charakterio bruožas buvo tas, kad net ir slegiamas skurdo, dėl kurio kentėjo ir jo žmona bei vaikai, jis neatidėjo ir nenutraukė sumanyto Biblijos vertimo, kad daugiau laiko galėtų skirti žemės ūkio darbams. Kai 1587 m. mirė Pilupėnų kunigas Nikolajus Blotnas, Bretkūnas atsisakė pareigų Labguvoje ir paprašė Prūsijos kunigaikščio skirti jį į Pilupėnus. Bet tuo metu Karaliaučiuje, mirus Baltramiejui Vilentui, atsirado neužimta pastoriaus vieta, į kurią ir buvo paskirtas Bretkūnas. Nuo 1587 m. iki 1602 m. jis tarnavo kaip lietuvių pastorius Karaliaučiuje. Neabejotina, jog čia Bretkūnui susiklostė žymiai geresnės sąlygos pastoraciniam ir literatūriniam darbui. Jonas Bretkūnas mirė nuo maro Karaliaučiuje 1602 m. spalio 1 d. Nors vokiškajame Bažnyčios biografiniame-bibliografiniame žodyne (1990, T. I) Fridrichas Vilhelmas Bautzas apibrėžia jį kaip Reformacijos laikų pastorių Rytų Prūsijoje, Bretkūnas labiau žinomas ne savo pastoracine, bet rašytine veikla. Dar jaunystėje, be prūsų ir vokiečių kalbų, išmoko lietuvių kalbą. Tiek, kiek jis, nenuveikė nė vienas XVI a. lietuvių protestantų rašytojas ir vertėjas. Deja, ne viską jam pavyko išspausdinti. Daugiau kaip pusė Bretkūno darbų – tai rankraščiai ir spėjami leidiniai. Iš viso Bretkūno autorystei priskiriama 12 leidinių.

Veikalai

Parašė veikalą vokiečių kalba iš Prūsijos istorijos – Prūsų krašto kronika (prieš 1588 m.), kurio išliko tik keli fragmentai. Parengė ir 1589 m. išleido giesmyną Giesmės duchaunos (76 giesmės), didžiosioms šventėms skirtų giesmių su gaidomis rinkinį Kancionalas ir maldų rinkinį Kolektas. Beje, tai pirmoji maldaknygė lietuvių kalba. Jos išliko tik vienas egzempliorius, saugomas Upsalos (Švedija) universiteto bibliotekoje. Ten pat saugomas ir vienintelis Giesmės duchaunos egzempliorius. Daugiausiai šio giesmyno giesmių buvo paimta iš Martyno Mažvydo giesmyno. Reikšmingiausias Bretkūno veikalas tarp publikuotųjų – pamokslų rinkinys Postilė (Postilla, tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas euangeliu), išspausdintas dviem dalimis Karaliaučiuje 1591 m. Tai buvo Bretkūno pamokslų, sakytų Labguvoje ir Karaliaučiuje, publikacija. Ši Postilė buvo didžiausias (apie 1000 psl.) iki tol Prūsijoje pasirodęs leidinys lietuvių kalba ir pirmasis spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys, chronologiškai ankstesnis už katalikiškus M. Daukšos, K. Sirvydo pamokslų rinkinius, turėjęs didžiulę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi. Bretkūno Postilės išliko 17 žinomų egzempliorių (6 Lietuvoje). Knygotyrininkų manymu, Postilė buvo išleista milžinišku tiems laikams tiražu – apie 1000 egz. Spėjama, kad Bretkūnas taip pat galėjo prisidėti prie vadinamosios Volfenbiutelio postilės (1573 m.) parengimo kaip vienas redaktorių ir sudarytojų. Neabejotina, jog Bretkūnas savo darbais pratęsė Mažvydo originalių protestantiškų lietuviškų tekstų kūrimo pradmenis.

Biblijos vertimas

Tai pats monumentaliausias Bretkūno darbas, nors ir likęs neišspausdintas. Aštuonių dalių, 1908 lapų rankraštis prasideda tokia antrašte: Biblija, tatai esti visas Šventas Raštas, lietuviškai perguldytas per Joną Bretkūną Lietuvos kleboną Karaliaučiuje. Jis išvertė visą Bibliją, remdamasis vokišku Liuterio Šventojo Rašto vertimu, lotyniškąja Vulgata ir graikišku tekstu. Nežiūrint to, jog darbas taip ir liko tik rankraštyje (1625 m. Jonas Rėza išleido žymiai pakoreguotas Bretkūno verstas Dovydo psalmes – tai vienintelis publikuotas Bretkūno Biblijos vertimo fragmentas), jis ilgai buvo vertinamas, juo rėmėsi nemaža dalis vėlesnių Biblijos vertėjų ir redaktorių iki pat XIX a. vidurio.

Vertimo darbą Bretkūnas pradėjo 1579 m. – iš lotynų kalbos išvertė Evangeliją pagal Luką. Kitas Biblijos dalis vertė 1580-1590 m. Rankraštinis vertimas ilgą laiką saugotas Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje nuo tada, kai 1599 m. rankraštį iš Bretkūno Prūsijos kunigaikštis Georgas Friedrichas nupirko minėtai bibliotekai. Šiandien Bretkūno Biblija saugoma Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve. Išsamiausiai Bretkūno gyvenimą ir literatūrinę veiklą tyrinėjo vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhanas, 1941 m. parašęs disertaciją tema Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo padėjėjai. Senosios Prūsijos kultūros ir bažnyčios istorijos klausimai, bei Jochenas Rangė, 1992 m. išleidęs komentarus Bretkūno Naujojo Testamento vertimo publikacijai. Beje, nuo 1982 m. F. Šolcas ir J. Rangė pradėjo leisti mokslines Bretkūno Biblijos publikacijas. Jau pasirodė trys faksimilių tomai – Naujasis Testamentas (1991), Psalmės (1991), Senojo Testamento I dalis (1996). Minėtas darbas vykdomas toliau kaip atskiras mokslinių tyrinėjimų projektas Ernsto-Moritzo-Arndto vardo Greifsvaldo universiteto, filosofijos fakulteto Baltistikos institute. Tarp lietuvių tyrinėtojų išskirtume kalbininką Joną Palionį ir istorikę Ingę Lukšaitę, kurie daugiausiai dėmesio skyrė Bretkūno palikimo kalbotyrinei bei istorinei analizei.

Bretkūnas Bibliją vertė su pertraukomis apie dešimt metų, tačiau taisė iki pat mirties. Dirbo labai stropiai, atsakingai, paraštėse prirašė kitokių frazių vertimo variantų, kitų žodžių atitikmenų. Dera pastebėti, kad Liuterio Bibliją versti į lietuvių kalbą buvo gana sunku. Kadangi lietuvių kalba kaip rašto kalba dar tik formavosi, stigo lietuviškų žodžių bei posakių specifinėms originalo sąvokoms nusakyti, nebuvo nei lietuvių gramatikos, nei žodyno, kuriais jis būtų galėjęs pasiremti. Be to, pats Biblijos tekstas buvo sudėtingas, įvairiažanris. Bretkūnas šiuos sunkumus įveikė ir ano meto sąlygomis išvertė Bibliją į lietuvių kalbą pakankamai gerai. Jis ne tik labai tiksliai perteikė Šventojo Rašto originalo turinį, bet ir išlaikė ano meto lietuvių kalbos struktūros ypatybes. Bretkūnas itin rūpinosi lietuvių protestantiškos raštijos reikalais. Savo lietuviškiems raštams aptarti net rengdavo konferencijas. Neabejotina ir tai, kad savo Biblijos vertimą orientavo ne tik į Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos skaitytoją. 1595 m. liepos 17 d. laiške Prūsijos kunigaikščiui Bretkūnas aiškiai nusakė, kam galėtų būti vertingas Biblijos vertimas: Maniau, ar kartais Jūsų Šviesybė nepageidautų tą labai reikalingą šiai Jūsų kunigaikštystei ir visai Lietuvai bei Žemaitijai veikalą įsigyti <…>. Kai kurie bretkūnianos klausimai tebelieka neaiškūs, pvz., kaip jis, sugebėjęs per 16 savaičių išversti Naująjį Testamentą, per kitus 22 metus nesugebėjo parengti rankraščio taip, kad šis tiktų spaudai. Apie 1600 m. vėrėsi galimybė išleisti bent Naująjį Testamentą, tačiau rankraštyje nematyti jokių tekstą tvarkiusios rankos žymių. Iki pat mirties Bretkūnas neįrašė net visų verčiant Bibliją praleistų fragmentų. Tokio neįprasto elgesio priežastys mums nežinomos. Vis tik, nors ir galima kalbėti apie spaudai tinkamai neparengtą Naujojo Testamento rankraštį, tačiau tai nereiškia, kad jo vertimas yra prastas. Bretkūnas lietuvių kalbą mokėjo puikiai. Tiesiog vertimo tekstas nebuvo iki galo patikrintas ir nuosekliai sutvarkytas.

Deimantas Karvelis