Atsiverskime katekizmą: kas yra vyskupas?

Vyskupai, dieviškąja valia tapę Apaštalų įpėdiniais, veikiant jiems suteiktai Šventajai Dvasiai, yra paskirti Bažnyčios ganytojais, kad būtų tikėjimo mokytojai, šventojo kulto kunigai bei valdytojai.

Vyskupai, kuriems pavesta rūpintis daline Bažnyčia, paklusdami popiežiaus valdžiai, kaip tikri paprastieji ir tiesioginiai savo avių ganytojai gano jas Viešpaties vardu, vykdydami jiems pavestą mokymo, šventinimo ir valdymo uždavinį. Tačiau jie tepripažįsta įstatymų numatytas patriarchų arba kitos hierarchinės vadovybės teises.

„Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ansktyviausių laikų, kaip liudija Tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn, yra apaštališkosios sėklos perteikėjai.“

Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“.

Vatikano II Susirinkimas „moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama Šventimų sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų tėvų balsai tiesiai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma (summa)“.

Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigą. […] Kaip aiškiai liudija Tradicija, […] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo – vietą ir veikia atstovaudami Jo asmeniui (in Eius persona agant).“ „Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais.“

„Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.“Kolegialią vyskupų luomo prigimtį bei savitumą dar rodo ir senas Bažnyčios paprotys, kai naujo vyskupo šventimuose kartu veikia daugiau vyskupų. Kad vyskupo šventimai būtų teisėti, dabar reikalingas specialus Romos vyskupo potvarkis, kadangi popiežius yra aukščiausia regimoji dalinių Bažnyčių vienybės vienoje Bažnyčioje jungtis ir jų laisvės laidas.

Kiekvienam vyskupui, kaip Kristaus vietininkui, tenka jam pavedamos dalinės Bažnyčios ganytojo pareigos, bet tuo pat metu jis kolegialiai drauge su visais vyskupų luomo broliais rūpinasi visomis Bažnyčiomis: „Nors kiekvienas vyskupas yra tik jo globai patikėtos kaimenės dalies tikrasis ganytojas, bet, Dievo nustatymu būdamas teisėtas apaštalų įpėdinis, drauge su kitais vyskupais yra atsakingas už apaštališkąją Bažnyčios misiją.“

Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.

Vyskupas augziliaras (pagalbininkas)

Vyskupas augziliaras arba (arki)vyskupijos ordinaro pagalbininkas talkina (arki)vyskupui Ganytojo darbe. Vyskupus pagalbininkus įprasta skirti į diecezijas, kuriose platus sielovados ir administracinės veiklos laukas.

Pagal Kanonų teisę kiekvienam konsekruojamam dvasininkui turi būti pavesta vyskupija, todėl vyskupai augziliarai skiriami į vadinamuosius titulinius vyskupų sostus.

Tai istorinės vyskupijos, kurių išlikęs tik vardas (titulas), nes įkurtos pirmaisiais krikščionybės amžiais jos vėliau nunyko tapusios kitų tikėjimų išpažinėjų teritorija. Tokiu būdu norima Bažnyčios atmintyje išsaugoti istorines jos šaknis.

Daugiausia tokių vyskupijų yra dabartinėje Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Kad asmuo būtų tinkamas kandidatas vyskupystei, reikia:

1) kad išsiskirtų tvirtu tikėjimu, dora, pamaldumu, uolumu, išmintimi, protu bei žmogiškomis dorybėmis ir turėtų visas kitas savybes, leidžiančias tinkamai atlikti minimas pareigas;

2) turėtų gerą reputaciją;

3) būtų sulaukęs bent trisdešimt penkerių metų amžiaus;

4) būtų buvęs kunigu bent penkerius metus;

5) būtų įgijęs Šventojo Rašto, teologijos arba kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį Apaštalų Sosto patvirtintame aukštųjų studijų institute arba tikrai būtų patyręs šiose disciplinose.

Parengta pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą, „Dekretą dėl Vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje CHRISTUS DOMINUS” ir http://iteadjmj.com/LIBROSP/cickodeksas.pdf