Apsėdimas

Šis žodis nusako žmogaus būklę, kai dvasinė būtybė jį užvaldo taip, kad ima veikti apsėstojo kalbą ir poelgius. Apsėdimo fenomenas žinomas visoms religijoms ir kultūroms, tačiau jo aiškinimas ir vertinimas labai skiriasi. Skiriami spontaniškas ir kultinis apsėdimas. Kultinio apsėdimo pavyzdžių randame animizme, šamanizme ir genčių religijose: klausydamasis ritminės muzikos, šokdamas, apsisvaiginęs narkotikais arba giliai kvėpuodamas žmogus (dažnai šventikas) pasiekia transą ir greitai pasijunta apsėstas dvasios, kurios šaukėsi. Ceremonijos metu apsėstasis pamėgdžioja atitinkamos dvasios elgesį, o kulto grupė priima arba garbina jį kaip tos dvasios įsikūnijimą. Kultinis apsėdimas, kuris egzistuoja vudu (voodoo) kulte, yra ten pageidautinas ir pozityviai vertinamas. Kultinio apsėdimo dažnai pasitaiko magijoje: invokacijos metu, pasitelkiant ritualus ir užkeikimus, iššaukiama dvasia, kuri trumpam laikui užvaldo magą. Magas tiki, kad tuo metu dvasią bei jos veikimą, taigi ir savo apsėdimo, jis kontroliuoja.

Spiritizme bei mediumizme esama ir tokios kultinės apsėdimo formos, kai mediumas pasiekia transą ir atsiveria dvasiai (dažnai neva mirusiojo). Tuomet pasikeičia mediumo balsas, tarsena, žodžių pasirinkimas. Pasitaiko ir automatizmų (automatiškas skiemenavimas, rašymas, piešimas, grojimas).

Spontaniško apsėdimo pavyzdžių esama visose kultūrose bei religijose. Islamo įkūrėjas Mahometas išgirdęs kažką jam diktavusį balsą ir pirmiausia pagalvojęs, kad jį apsėdę demonai. Tik po kurio laiko jam paaiškėję, kad tai buvęs arkangelas Gabrielius.

Psichologijoje apsėdimas aiškinamas primityviomis psichinėmis problemomis. Neurasteninių, isterinių, šizofreninių sutrikimų, dažnai traktuojamų kaip apsėdimas, priežastimis nurodomas stiprus kaltės jausmas arba paramos troškimas (pavyzdžiui, kunigo ar psichologo).

Parapsichologija taip pat nagrinėja apsėdimo fenomenus: viena, todėl, kad daugelis žmonių parapsichologinius regėjimus (pavyzdžiui, vaiduoklių fenomenus) gretina su apsėdimu, antra – kai kurie žmonės, laikomi apsėstaisiais, pasižymi antgamtiniais sugebėjimais (levitacija [1], aiškiaregystė, kalbėjimas kitomis kalbomis), kuriuos ir tyrinėja parapsichologai.

Krikščionybei apsėdimas – žinomas fenomenas. 1614 metais Romos katalikų Bažnyčios išleistas „Rituale Romanum” be kitų dalykų, pateikia ir tikslius nurodymus, kaip iš apsėstojo išvaryti demonus (egzorcizmas). Išvardijami tokie apsėdimo požymiai: Dievo šmeižimas, nepadorūs išsireiškimai ir veiksmai, aiškiaregystė, kalbėjimas svetimomis kalbomis ir jų supratimas bei kiti paranormalūs sugebėjimai. Evangelikų Bažnyčiose apsėdimo problema taip pat buvo nagrinėjama. Vokietijoje yra pagarsėjęs atvejis, kai po ilgametės kovos pietistas pastorius Johannas Christofas Blumhardtas (1805–1880) neva išgydęs apsėstąją Ditę.

Senajame Testamente pasakojama apie tai, kaip kartais piktoji dvasia, siųsta Dievo, užvaldydavo karalių Saulių (1 Sam 16,14; 18,10; 19,9). Naujajame Testamente dažnai kalbama apie apsėstuosius ir jų gydymą (Mt 8,28; 17,14; Mk 1,23; 3, 11; Lk 13,10). Iš čia paaiškėja, kad anuomet labai gerai sugebėta atskirti ligą ir apsėdimą, o ligos nebuvo skelbiamos apsėdimu (Mt 4,24; 8,16; 10,18; Mk 1,32 ir kt.). Kartais manoma, kad Jėzus tik prisitaikęs prie anuomet paplitusių įsivaizdavimų, todėl nesą reikalo tikėti, jog demonai gali užvaldyti žmogų. Tačiau pats Jėzus vienareikšmiškai pritaria apsėdimo galimybei. Jis tvirtina, jog piktoji dvasia siekia užvaldyti žmogų ir kad apsėdimas gali turėti blogų pasekmių (Mt 12,43). Matydami Jėzaus daromus stebuklus, fariziejai patį Jėzų apkaltino kaip apsėstąjį, išvarantį demonus Belzebubui padedant (Mt 12,22).

Iš Naujojo Testamento aprašymų apie apsėdimą paaiškėja: žmogus gali būti apsėstas vieno ar daugiau demonų; jis taip pat gali įgyti tokių antgamtinių sugebėjimų, kaip aiškiaregystė (Apd 16,16); be to, priepuoliais ir ligomis demonai bando žmogų nukamuoti ir galiausiai sunaikinti (Mk 9,22). Pagal biblinį mokymą, išlaisvinti iš apsėdimo negalima nei magiškomis, nei „krikščioniškomis” apeigomis (egzorcizmu), kurios jau pačios savaime yra magiško pobūdžio, o vien tik Jėzaus galia, kuris įveikė Dievui priešiškas jėgas (1 Jn 3,8; Kol 2,15). Kiekvienas, kuris jį priima kaip Viešpatį ir išpažįsta savo nuodėmes, išsilaisvina iš demoniškų jėgų įtakos. Svarbi priemonė kovojant su demonais yra malda „Mk 9,29″ ir „Dievo ginklai” (Ef 6,10).

Krikščionys privalo saugotis dviejų klaidingų kraštutinumų: visai atmesti apsėdimo galimybę arba bet kokį neįprastą elgesį ar bet kokią nuodėmingą ydą suversti apsėdimui. Šiaip ar taip, Biblijoje nėra aprašyto nė vieno atvejo, kad būtų apsėstas krikščionis. Todėl krikščionių sielovadinėje praktikoje reiktų kai ką permąstyti.

Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas

Vertė Rima Mykolaitytė