Archyvai: Poezija

Meilėj užgimusi šviesa –
Tai tarsi rytmečio daina,
Paukštelio trelė nekalta,
Švelni mamytės šypsena.

Rasos lašelio tyruma,
Gležnaus žiedelio grakštuma,
Vėjelio dvelkianti gaiva,
Širdies virpėjimo gama.

Ramybės tai šaltinis šventas,
Kuris palaiko, saugiai neša.
Širdyje spindinti šviesa –
Tai sielos saulė Dieviška.

Tai amžinybė ir tyla,
Rimty ateinanti Tiesa,
Gyvybės spurdanti liepsna…
O meile, meile –tu šviesa.

O Viešpatie, jaučiu Tave
Širdies savosios gelmėje.
Skaisti šviesa – tai palaima,
Šviesos šaltinis – Tavyje.

O meile, meile, o skaisti gėlele,
Pražydai tu širdies manos gelmėj,
O tavo pumpuras, švelnus ir gležnas,
Nedrąsiai skleidžia mylinčias rankas.

Tyrumas šis – tarsi rasos lašelis,
Vis virpantis rytiniuos spinduliuos.
Ar gali žiedas, pakviestas gyventi,
To dieviško šaukimo nepajust?

Dėkoju tau, o Motina Žemele,
Kad syvų savo žiedui šiam davei.
Dėkoju tau, šviesi Saulele,
Už galią, kurią tu mums teiki.

O meile, meile, plazdanti liepsnele,
Skaistusis spindulėli šventas,
Sujunk mane su amžinu šaltiniu,
Tikrosios Meilės skleidžiama šviesa.

Kokia puiki šita diena,
Kai pažinau širdy Tave.
Tu spindulys šviesos auksinis,
Sušildęs širdį ir išgydęs.

O, nuostabus tiesos šaltini,
Skaidrus ir tyras lyg Aušrinė,
Aš pajutau tą gaivų dvelksmą,
Kurį neši tu tarsi aušrą.

Kai išvysti tu šviesą tą –
Tarsi atgimsti vėl joje,
O tos šviesos gelmėj tyra
Štai glūdi meilės skaistuma.

Po užmaršties gilios tamsybių
Aš vėl širdies švieson kylu,
O tai jau skrydis palaimingas
Vieningos savasties darnon.

Gi širdyje randu ramybę
Troškimams, siekiams ir jausmams.
Tai lyg poezija jaunos gyvybės,
Tai tik buvimas meilės šviesoje.

Te sustiprės ir vėl šviesa -
Mūsų būties ji atgaiva.
Žemelės gelmės prasivers,
Šaltinis tyras išsiverš,
Apšvietęs mus tyra gaiva,
Atskleis mums paslaptis senas.

Ne tam čia esam, kad liūdėti,
Verkšlenti, būgštauti, tirtėti.
Jau meilės virpesį pažinę,
Dalinkimės su aplinkiniais.
Pamiršus nuoskaudas visas,
Giliausios žaizdos užsitrauks.

Lemties savosios mes valdovai,
Nes pasirinkom kelią tokį,
Kuriame daug yra kliūčių
Bei patyrimų įvairių.
Nepasimest juose išmokim,
Pažinime tam susivokti.

Prašykim protėvių pagalbos,
Išminties taurėn pasinerkim,
Gyvenimo upe tekėkim,
Darnioj būtyje išsiliekim.
Saviraiškos atradus būdą,
Kūrybinė šviesa vėl srūva.

Pripildykime savo esmę
Tyriausia saulėta šviesa,
Širdis atverkime pasauliui,
Kuris be galo myli mus.

Leiskime Žemei mus mylėti,
Leiskime Dangui mus lytėti,
Ir spindulingoje pilnatvėj
Atrasim savo būties prasmę.

Mylėti, laimę aplink skleisti,
Džiaugsmu tyriausiu apsikeisti –
Kas gali būti nuostabesnio
Už palaimą kūrybos vaiskią?

Svajonėse laisvai skrajokim,
Išplėtę sąmonę į tolius,
Kurių anksčiau dar nepatyrėm,
Dabar tai – mūsų realybė.