Archyvai: Poezija

Aš tave užauginsiu, dukryte.
Tu - dievaitė manųjų sapnų,
Tu - svajonių manų karalystėj
Nuostabiausios princesės vardu.

Pasakėlėn tave nusivesiu,
Pakylėsiu į pilį aukštyn,
Žvaigždėmis kasytes apibersiu,
Kol sapnų karalystėj miegi.

Į svajonę ant rankų nunešiu
Ir pasupsiu minkščiausiam glėby
Tavo akys spindi lyg perlai,
Mano meilės esi vėrinys.

Mažulėle tave prie krūtinės
Lyg karolius brangiausius glaudžiu.
Tu iš meilės tėveliui juk gimus,-
Atminimas mūs meilės dviejų.

Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai
Iš meilės ir manęs - ant mano rankų
Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai,
Aš tik jaučiu kvėpavimą - lyg paukščio tankų.

Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi.
Jeigu ant šieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikūs.
Jeigu sekundės - mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos.
Ir nebeslinks pro šalį laikas.

Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
Aš tavo pirmas žodis - aš MAMA
Pati pradžia, ir pirmas šuolio taškas.

Trapi, lyg krištolo lašelis,
Lengva, lyg pūkas erdvėje,
Mažutis spurdantis spurgelis
Karštam likimo lopšyje.

Sūpuoja begalinę viltį,
Kad žeme ši - dosni, gera,
Kad ne sušalti, o sušilti
Ji Dievo buvo sutverta.

Mažutis spurdantis spurgelis
Lopšy visus namus talpins,
Kur visos keturios kertelės
Į vieną kupstą susipins.

O laikas bėgs. Tik naktys ilgos
Užtruks lopšinės kelyje,
Dienas sukibusias ant smilgos
Liuliuos birželis savyje.

Sapnus globos mažutės elfės,
Sesutės pasakėlę seks,
O meilėj puoselėtos terpes
Pasaulyje visoms užteks.

Trapi, lengva, švelni, mažutė-
Brangiausia Dievo dovana
Atėjusi į laiko būtį,
Kai vasara tokia lengva.

Tas mielas riksmas šaltoje nakty,
Tu jo dėka ir vėl mama esi.

Kas išmatuot išdrįs tą jaudulį širdy?
Ir kas pasvers vargus, kol vaiką augini?
Stiprybės, laimės ir sveikatos,
Naujos gyvybės susilaukus.

Ant tavo rankų dangaus dovana,
Ji laukia rūpesčio, meilės, globos.
Tu ne bet kas jau, tu – mama.
Tad būki vaikui visada gera.