Prisimenu megztinį juodą
Ir irstančią rankovę
Kiauraraščio mezgimo stilių
Ir ranką
Ir pirštus
Lanksčius
Tik tam, kad groti moterim
Arba auksiniu saksofonu.

Prisimenu paveikslą
Nežinomo žmogaus tapytą
Čiurlionis lyg vadinos
Tik nieko nežinojęs
Apie mus jis buvo
Ir tu sakei
Paveikslas šitas sieja mus…

Tu girtas juk buvai
Nesąmones kliedėjai
Šitom nesąmonėm žavėjaus
Ir kritome abu
Ant salės grindinio
Ir budo senstantis fortepijonas
Nuo triukšmo, kad megztinis
Juodas užkliuvo
Už instrumento kojos.

Ir krito nusirito
Čiurlioniška melodija
Paveikslas žudėsi ir nuo vinies
Nušoko
Bangas išleidęs
Nuplauti ir paguosti
Pakelti dulkes nuo grindų
Ir vėl nuleisti.

Tik tu kažkur prapuolei
Pauzė
Duris pravėrus rytui
Aš pabudau viena
Ant irstančio megztinio
Juodo ir iš apykaklės
Kyšojo
Auksinis kaklas saksofono.

2011-02-05