10 000 straipsnių
Ant melsvo fono - žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.
Pavasario gėlė tyli
Žolėj geltoną veidą slepia,
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam mėnulio spinduly.
Danguj apalpę žvaigždės guli.
Naktis betikslė ir šviesi.
O, senas, virpantis mėnuli,
O, begalinis liūdesy!
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.
Pro telegrafo temstančius stulpus
Iš vieškelio, kur pilkos krūvos žvyro,
Matau išbėgus vienkiemius trapius
Į foną rudenio netyro.
Už vieškelio, už krentančių beržų
Piemenės balsas pelkėj plakas tarp paparčių.
Lietus lašena pamažu
Arkliams nuo karčių.
Miške genių beldimai nebebyra.
Nukrito vakaras už debesų.
Daiktai išmirę.
Tamsu.
Kas įmetė mane tamson ton?
Nematomus klanus taškydamas einu.
Kažkur toli, už horizonto,
Pasikalbėjimai šunų.
Ties pasenusia, nerege kūdra,
Kur pavasaris linksta beržais,
Rytas juokias akim perlamutro,
Naiviais akvarelės dažais.
Karalystėj naujagimio vėjo
Žaidžia lapais krūmokšniai jauni,
Ir aušrinė mazgoti pradėjo
Aukso kojas aklam vandeny.
Ranka vienodai suko laiko ratą:
Naktis ateina, o diena pražūna.
Naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta
Ir kūną numeta ant kūno.
Viso pasaulio operose groja smuikai.
Meilė, kardai ir dekoracijos.
Žaliam miške, po medžiais, šoka puikiai
Trys nuogos gracijos.
Vienkiemy kvailas, spindinčiom akim šunytis
Loja į drebantį klane mėnulį jauną.
Namo parėjęs, jaunikaitis pradeda rūkyti
Ir užsimerkęs nusišauna.
Pražydo kaime pirmosios purienos.
Pušis ant fono mėnesienos linksta.
Vitrinoj šypsos gelsvas, aklas manekenas,
Visai nepanašus į sfinksą.
Per visą naktį žvaigždės gieda "gloria",
Tik paryčiu ima virpėt ir blykšti.
Numiršta su visom nakties istorijom
Auksinė ir triukšminga vaivorykštė.
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
Krintančių rudenio lapų
paliestas gamtos peizažas...
Pirmos šalnos nutapytas
lango vitražas.
Jame- gražūs raštai,
primenantys vaikystę,
ir pieštus angelus sniege, -
draugus, kurie išlieka.
Tavo gyvenimas, mažyli, prasidėjo,
Kai vienas kitą pamilo žmonės du.
Tėveliai tavo, taip dabar juos tu vadinsi,
O tu mums būsi mylimas sūnus...
Gimei iš meilės, iš aistros didingos -
Norėtas, lauktas jau seniai.
Eilėm, dainom gražiausiom apipintas,
Iš jausmo nuostabaus gimei...
Mes mylime tave be galo,
Tu juk gražiausias mūsų kūrinys.
Ir niekada nebus šiai meilei galo,
Kol plaks pasauly mūsų širdys trys...
Kaip mįslę ją sunku įminti:
Ji į žvaigždynus iškelta,
Vardais gražiausiais išvadinta.
Ji - nuodėminga ir šventa!
O kokios švelnios meilės rankos!
Į saulę iškelia jos mus.
Net ir tada, kai jų netenkam,
Spalvotus siunčia mums sapnus.
Ir kokios geros meilės akys.
Nuo jų ugnies širdy šilčiau.
Net nuo šitos ugnies apakus
Pasauly būna daug šviesiau!
Aš viską, viską užmiršau
Ir viską tau seniai atleidau.
Sugrįžk, sugrįžk! Vardu pašauk!
Tu vėl gyvensi pas mane.
O jeigu ne, o jeigu ne –
Tai susitikime... per klaidą...
Aš viską tau seniai atleidau.
Įsiliepsnojęs ilgesys
Išdegino širdies kartėlį.
Ir ašaros – lyg debesis –
Nuplovė nuoskaudos šešėlį.
Ir to prakeikto išdidumo
Neliko nė mažiausio dūmo.
Ir pykčio nuosėdos pradingo, –
Paliko tik aistra audringa.
Aš taip myliu, aš taip myliu!
Prieš šitą jausmą
Meilė pirmutinė –
Tik menkas aidas
Tolimo griaustinio.
Aš taip myliu, aš taip myliu,
Kad, rodos, ir tavy galiu
Uždegt didžiulę jausmo ugnį...
Tik ta bedugnė, ta bedugnė...
Sugrįžk, sugrįžk!
Vardu pašauk!
Aš viską, viską užmiršau...
Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu.
Mano meilė
Plati
Kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.
Ar mylėjai mane,
Nežinojau.
Ar mylėsi –
Paklausti bijau.
Eisiu, eisiu,
Rugsėjui lašnojant,
Į tave
Kaip lig šiolei ėjau.
Vėlų vakarą,
Rudenį pilką
Tavo balsas
Pro rūką aidės.
Šauks į kelią –
Į tolimą, ilgą,
Pasitiks
Ir per naktį lydės.
Ir mylėsiu
Tave
Tau nežinant.
Meilė švies man
Visu tuo keliu – – –
Amžina ir šviesi
Kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidelis dar švyti kaip saulė,
Kai miegodama šypsais sapne...
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, nei klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai dar ilgai...