Archyvai: Poezija

Miško medis nutildo lapus,
Nuramina išdykusią šaką,
Kai vidunakčio balsas trapus
Savo pasaką seka.

Kai po vienkiemius klykia gaidžiais
Ar kaip beprotis žirgas sužvengia,
Meteorų kritimais plačiais
Nukryžiuoja padangę.

Po tamsiausiu medžiu,
Kur nakvoja apuokas apakęs,
Nuo žvaigždžių
Nuriedėjo dvi žėrinčios akys.

Į šviesumą akių,
Kur paparčių žvaigždynai ištryškę,
Iš vidunakčio pelkių klaikių -
Peteliškės.

Nerangiais sūkuriais
Jų skridimai gaisrus užgesina.
Tamsuma susilieja koriais
Nesulaužomo švino.

Už nakties susibėga keliai,
Ir širdy tylumos begalinės
Ima juoktis apuokas aklai,
Kad nebūtų aušrinės.

Spindinčiom ir virpančiom spiralėm
Vaikšto saulė ežero gelmėj,
Kur žalių žolių švelniom rankelėm
Moja kūdikėlių slėpiniai.

Aklos akys mėlyno zenito
Kaba ties virpėjimu gelmės,
Kur spiralės aukso ištirpyto
Liejasi ir spindi be prasmės.

Ajerai, vidudienis ir stirnos
Žiūri nesuprantančiu žvilgsniu,
Kaip iš lėto sukas aukso girnos
Tarp žalių, lengvučių slėpinių.

Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą,
Kaip cypia mirdama akimirka.
Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda,
Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia.

Esu visur: ir baimėj fakelo,
Ir augalų žaliose nekaltybėse.
Aš žvaigždę krentančią kaip vaiką pakeliu
Beribėse platybėse.

Aš jauno mėnesio nulaužiu ragą,
Ir jis per naktį žemėj mėtosi,
O žmonės mano, kad stebuklas dega
Nepaprastose vietose.

O rytmetį žaliais žaibais kvatoju,
Kad apgavau tiek tūkstančių,
Ir rodos elgetoms, kad mato rojų
Tarp debesėlių rūkstančių.

Kas kvepalais nulaistė
Tuos kailius auksaplaukiams gyvuliams?
Kvatoja iš kiekvieno lapo laisvė, -
Vis tiek, kas ateitį nulems.

Einu per molį rausvą, plokščią, platų.
Sijoja vakaras rasas.
Kas dieną nubyrėjusią suprato,
Kas?

Pro miglą miegas man melsvai pamoja
(Per naktį juoksis ir šlamės).
Suskambo varis: mėnuo joja
Iš krentančios gelmės.

Srovena saulė į mane,
Į "žemę nuodėmingą"
Ir šoka vieškelio klane,
Raudona ir aistringa.

Jos šokio vyne ir ugny
Išsiskleidžia Venera, -
Ir štai prasideda many
Širdies ir meilės era.

Čia pasigėrę net apmušalai:
Gėlelės, porom einančios kvailai,
Svyruoja girtos takeliu siauriausiu.
"Kur jos keliauja?" - juokdamasis klausiu.

Girtuoklių galvos ritasi stalu,
Ir aš akis pakelti vos galiu
Tenai, kur lempos suka dūmų gūžtas
Ir patefono ilgesys sudūžta.

Aplink medūzos. Argi vandenin
Aš pakliuvau? Neleiskit žaist ugnim!
Girtuoklis šypsosi, kažką dainuoja
Ir stengiasi padegti stalo koją.

Kvadrato rėmuos, po stiklu, gelmėj,
Kurią auksuoja žiburio dėmė,
Žydėti baltos rožės nesidrovi.
Kažkokia moteris prie stalo stovi.

Melsvai ne akys žydi, - paakiai.
Prie primuso raityti jos plaukai.
Nuvargusi, dažyta padavėja.
Gėlelės girtos sienom griuvinėja.

Pirmutiniais sidabro peiliais
Ant klanų ruduo pasipjovė.
Išbarstytos briliantų eilės
Lyg sultono naujai gulovei.

Tarp dangaus ir tolio mėlynės
Pakabino beržyno tinklą.
Spindi upės akys ledinės,
Ir tyla vidudieniui tinka.

Nepasilenkiu ir nepakeliu
Briliantų nuo plono stiklo.
Nematys vagių nei auksakalių
Šitos brangakmenių kasyklos.

Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė/