Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie tris virsmus
Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui – į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė.
Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių.
O kas yra sunku? – dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų.
O kas yra sunkiausia, jūs herojai? – dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe savo.
Gal tai yra, ką pasakysiu: save nužemint tam, kad išdidumui būt skaudu? Kvailybei duoti laisvę, kad savo išmintį išjuokčiau?
O gal yra tai štai kas: nutolt nuo savo siekių, kuomet jų pergalė triumfuoja? Pakilt į kalnus aukštus ir gundytoją gundyt?
O gal yra tai toks dalykas: maitintis gilėm ir žolelėm pažinimo ir sielą dėl tiesos alkiu marinti?
Gal tai ir taip suprast reikėtų: ligoniui būti ir slauges namo varyti ir su kurčiaisiais imt draugauti, nes niekad jie tavųjų norų neišgirsta?
Gal gali kam ir taip atrodyt: įbrist į vandenį nešvarų, jei tai tiesos vanduo yra, ir nebaidyti nuo savęs šaltų varlių ir rupūžių karštųjų?
O gal galop tai taip įvertint: mylėti tuos, kas neapkenčia mūsų, ir ranką tiest vaiduokliui, kuris mums baimę įvaryti nori?
Ir visa tai, sunkiausią naštą šitą, dvasia sau ištverminga užsikrauna: kaip tas kupranugaris, kurs nešuliais sunkiais apdėtas į dykumą vis skuba, taip ir dvasia į savo dykumą skubiai keliauja.
Bet čia toj dykumoj tarp tyrų įvyksta antras virsmas: liūtu dvasia čia pasidaro, ji laisvę sau susimedžioti nori ir būti viešpačiu toj dykumoj savojoj.
Čionai ji viešpačio sau paskutinio ieško, taip pat ir Dievo savo paskutinio: ji priešu jį pasidaryti nori, dėl pergalės ji kautis trokšta su slibinu didžiuoju.
Tad kas yra tas slibinas didysis, kurio dvasia nei viešpačiu ir nei Dievu daugiau nenori pripažinti? “Tu privalai” vadinas slibinas tas didis. O liūto štai dvasia atsako: “Aš noriu.”
“Tu privalai” prie dvasios kelio tyso, žvilgėdamas kibirkštėm aukso, tas slibinas žvyniuotis, ir ant kiekvieno žvyno auksu tviska: “Tu privalai!”
Vertybės tūkstantmetės žvilga ant žvynų jojo, ir šitaip kalba slibinas tas visagalis: “Visa vertė, kas egzistuoja – ji ant manęs štai žėri.”
“Vertybės visos jau sukurtos, o tos sukurtosios vertybės – esu aš vienas. Taigi jokių “aš noriu” būt daugiau negali!” – taip slibinas pareiškia.
O broliai mano mieli, kam liūtas reikalingas dvasiai? Ko trūksta gyvuliui, kurs naštą velka, kurs paklusnus ir pagarbus yra kaip reikiant?
Naujas vertybes kurti – to dar ir liūtas neįstengia: bet laisvę gaut naujai kūrybai – tam liūtas galios nestokoja.
Sau laisvę iškovoti ir šventą žodį “Ne” taip pat ir pareigai pareikšti: štai kam, o broliai mano, liūto reikia.
Įgyti teisę sau naujoms vertybėms kurti – štai kas baisiausia dvasiai, kuri yra ir pagarbi, ir ištverminga. Išties ne kuo kitu, o plėšimu jai tai atrodo, klaikiu plėšrūno darbu.
Kaip šventenybę ji kadaise “Tu privalai” mylėjo: dabar toj šventenybėj savo jinai chimerą, savivalę regėti turi – kad laisvės ji iš savo meilės pasigrobtų: tokiam, plėšimui liūto reikia.
Tad, broliai mano, pasakykit, ar gali vaikas padaryti, ko net ir liūtas neįstengė? Kam liūtui, žvėriui tam plėšriajam, dar ir vaiku pavirsti?
O vaikas juk – tai nekaltybė, tai užmarštis, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, pats riedąs savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas pritarimas.
Taip taip, o broliai mano, kūrimo žaismui reikia pritarimo švento: dvasia nūnai s a v o s i o s valios geidžia, atgauna s a v ą j į pasaulį toji, kuri praradusi jį buvo.
Aš dvasios tris virsmus jums suminėjau: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui į liūtą virto ir kaip iš liūto vaikas pasidarė.
Štai taip Zaratustra kalbėjo. Tuomet jis lankėsi mieste, kuris vadinosi Žalmargė karvė.
