Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie tikinčiuosius gyvenimu anapus
Zaratustra taip Pat nusprendė kartą užmesti akį į žmogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu anuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrodė sukurtas kenčiančio ir nukankinto Dievo.
Sapnu man rodės tas pasaulis ir meno kūriniu kažkokio Dievo; migla spalvinga prieš akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe.
Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir džiaugsmas, ir Aš, ir Tu taipogi – spalvinga rodės man migla, tvyrojus prieš akis kūrėjo. Nukreipti žvilgsnį nuo savęs kūrėjas geidė,- tada pasaulį jis sukūrė.
Svaigus troškimas to, kas kenčia,- akis nukreipti nuo kančių savųjų ir pats save užmiršti. Svaigus troškimas ir paties savęs užsimiršimas – toksai atrodė man kadais pasaulis.
Ši amžinai netobula mūs žemė, tas atvaizdas priešybių amžinųjų ir atvaizdas be tobulumo, tas džiugesys svaigus netobulo kūrėjo – toksai atrodė man kadais pasaulis.
Taigi ir aš esu seniau mėginęs pažvelgti į žmogaus anapus, kaip tie visi, kurie gyvenimu anuoju naiviai tiki. Bet argi iš tiesų aš pažvelgiau į tą žmogaus anapus?
Deja, o, broliai mieli, tas Dievas mano sukurtasis žmogaus tik rankų buvo darbas ir žmogiškoji beprotybė, kaip ir visi dievai pasauly!
Žmogus jis man išėjo, žmogaus ir mano Aš tiktai menka dalelė: iš pelenų manųjų ir iš karščio išėjo tas vaiduoklis iš tikrųjų! Ne iš anapus jis atėjo!
Tad kas įvyko, broliai mano? Aš įveikiau save, tą kenčiantįjį, ir pelenus savus aš nunešiau į kalną, o sau skaidresnę liepsną išgalvojau. Gi žiū, staiga vaiduoklis p a s i t r a u k ė!
Dabar kankintis aš turėčiau, kankintis tas, kuris pasveiko, kad reiktų štai tikėt tokiais vaiduokliais: kančia man būtų tai nūnai, savęs pažeminimas didis. Štai taip kalbu aš tiems, kas dar, naivybės kupini, gyvenimu anapus tiki.
Kančia, bejėgiškumas – štai kas sukūrė tuos visus anuos pasaulius; ir ta trumputė laimės beprotybė, kurią patirti lemta tiktai labiausiai kenčiančiajam.
Ir nuovargis, kurs nori vienu šuoliu, tuo šuoliu mirtinuoju, nušokti prie ribos paskutiniosios, tas vargšas aklas pavargimas, kuris net ir norėti nebenori,- jisai visus dievus sukūrė ir tuos visus anuos pasaulius.
Ir patikėkit jūs, o, broliai mano! Tai buvo kūnas tas, kurs kūnu nusivylė,- jisai apkvailintosios dvasios pirštais už sienos paskutinės graibės.
Tikėkit manimi, o, broliai mano! Tai buvo kūnas taip – tasai, žeme kurs nusivylė,- ir jis girdėjo, ką būties jam pilvas sakė.
Tada mėgino jis su galva pramušt paskutiniąsias sienas, ir ne tiktai su galva,- įlįst “anan pasaulin”.
Tačiau “anas pasaulis” gerai paslėptas nuo žmogaus, anas nužmogintas nežmogiškas pasaulis, kuris yra tik niekas dangiškasis; ir pilvas tas būties – jisai nesako nieko žmogui, net jei dar jis žmogaus pavidalą turėtų.
Išties sunku įrodyt būtį, sunku ir ją prakalbint. Bet pasakykit man, jūs broliai, ar dar nėra įrodytas geriausiai tas įstabiausias iš visų dalykų?
Taip taip! Tas Aš ir prieštaravimai bei tas chaosas jojo dar nuoširdžiausiai apie būtį savo kalba – tas AŠ, kurs kuria, nori, vertę teikia, kurs matas ir vertė yra visų dalykų.
Ir ta būtis, ta teisingiausia, tas Aš – jis apie kūną kalba, ir jis dar kūno nori, net jeigu jį kūryba ir svaja pagauna ir jeigu jis net palaužtais sparnais plasnoja.
Ir vis kilniau išmoksta jis kalbėti, tas Aš: ir juo geriau jam tai pavyksta, tuo randa žodžių jis daugiau ir būdų pagarbai išreikšti tiek kūnui, tiek ir žemei.
Mane išmokė išdidumo naujo tasai manasis Aš, o jo dabar aš mokau žmones: daugiau nekišt galvos į smėlį dangiškų dalykų, bet nešti ją aukštai iškėlus, tą žemiškąją galvą mūsų, kuri šiai žemei prasmę kuria!
Teigiu žmonėms aš naują valią: norėti kelio to, kuriuo žmogus aklai žingsniavo; jam gero žodžio nešykštėti ir nebesukt iš jo į šalį, tarytum sergantys ir mirštantieji!
Kaip tik sergą ir mirštantieji, paniekinę mūs kūną, žemę, išrado dangiškuosius dalykus ir kraujo tuos lašus išganinguosius: bet ir šituos nuodus saldžius, neaiškius – ir juos jie paėmė iš kūno ir iš žemės!
Nuo vargo savo jie pabėgt norėjo, bet žvaigždės jiems per daug iš tolo švietė. Tuomet jie šitaip dūsaut ėmė: “O kad taip būtų dangiškų kelių įslinkt į būtį ir į laimę kitą!”- ir štai tada jie prasimanė savų gudrybių ir tų kraujo gėrimėlių!
Dabar visi jie pasijuto esą nuo kūno savo ir nuo žemės šios pabėgę, šitie nedėkingieji. Bet kas gi kaltas liko dėl traukulių ir džiaugsmo to bėgimo? Jų kūnas ir šita štai žemė.
Švelnus yra Zaratustra ligoniams. Išties nepyksta jis dėl to, kad guodžia jie save ir nedėkingi būna. Te sveikstančiais jie pasidaro, tevirsta jie įveikiančiaisiais ir kūną sau įgyja tobulesnį!
Neniršta ir danties negriežia Zaratustra ant to, kas sveiksta, jei švelniai dairos jis į svają savo apgaulingą ir vidury nakties aplinkui savo Dievo kapą slampinėja: tačiau liga ir kūnas be sveikatos, taip pat ir ašaros dar jo man lieka.
Ligonių juk visais laikais tarp tų netrūko, kas kurti geba ir kas Dievo trokšta; įtūžę jie apkęst negali, kas pažinimo šaknį kremta, ir tos jauniausios iš dorybių, kuri vadinas teisingumas.
Atgal akis jie kreipia, tamsių laikų vis dairos: išties tada juk kitokia svajonė, kitoks tikėjimas ir juk buvo – anuo laiku šėlimas proto į Dievą panėšėjo, o abejojimas tik nuodėmei prilygo.
Per daug gerai pažįstu aš tuos į Dievą panašius: jie trokšta, kad kas jais tikėtų, kad abejojimas vien nuodėmei prilygtų. Taip pat žinau aš puikiai, kuo patys jie labiausiai tiki.
Tiktai jau ne anais pasauliais ir ne lašais tais kraujo išganingais: labiausiai iš visų jie kūnu tiki, ir savo kūną laiko daiktu jie savaime.
Bet daiktas šitas jų yra nesveikas: mielai norėtų jie iš kailio išsinerti, todėl mirties pamokslininkų klauso ir patys skelbia jie anuos pasaulius.
Verčiau klausykit, broliai mano, ne jų, o sveiko kūno balso: tai teisingesnis ir grynesnis balsas.
Juk daug aiškiau ir teisingiau tik sveikas, tobulas ir taisyklingas kūnas kalba: jis šneka apie žemės prasmę.
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
