Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie kūno niekintojus

Aš žodį savo tart norėčiau visiems, kas kūną niekint linkę. Ne mokytis iš naujo ir ne iš naujo mokyt jie man išties privalo, o tik su kūnu savo jie atsisveikint turi – ir šitaip nebyliais pasidaryti.

“Esu aš kūnas ir siela”,- taip kalba vaikas. Kodėl ir žmonės neturėtų kaip tie vaikai kalbėti?

Bet tas, kas jau yra pabudęs, kas jau žinoti geba, tas tokią mintį teigia: esu aš kūnas vien ir tiek, ir niekas aš daugiau nesu; siela yra tik žodis kažkam tokiam prie kūno.

O kūnas – tai didžiulis protas, daugumas su pradu vienumo tai karas ir taika, banda tai ir piemuo.

Taip pat, o, broli mano, ir tavo mažas protas, kurį “dvasia” tu vadini, yra vien įnagis to kūno tavo – tik mažas įnagis ir žaislas tavo proto didžio.

Sakai tu “Aš” ir tuo žodžiu didžiuojies. Tačiau dalykas daug didesnis – tiktai tikėti tuo nenori – yra tavasis kūnas ir tavo didis protas: o šis nesako Aš, bet daro Aš.

Ir tai, ką juslės jaučia, ką patiria dvasia, savy neturi niekad galo. Bet juslės ir dvasia įtikinti tave norėtų, jog jie esą visų dalykų tikslas: nors ir pilni tuštybės būtų.

O įnagis ir žaislas – tai juslės ir dvasia: tačiau už jų dviejų yra dar Pats, kuris taip pat juslių akim temato, kuris taip pat tik dvasios ausimis tegirdi.

Ir šitas Pats vis klauso, ieško: jis lygina ir prievartauja, užvaldo jis ir griauna. Jisai ir viešpatauja, yra taip pat ir Aš valdovas.

Taigi, o, broli mano, už minčių, jausmų tavųjų galingas stovi viešpats, nežinomas išminčius – vardu jis Pats vadinas. Tavajam kūne jis gyvena, jis – kūnas tavo.

Daugiau juk proto tavo kūne nei tavo išminty geriausioj. Kas žino tad, kuriems galams ta tavo išmintis geriausia taip kūnui tavo reikalinga?

Ir juokias tas tavasis Pats iš tavo Aš ir jojo šuolių išdidžiųjų. “Kas man tie šuoliai ir minties tie skrydžiai? – jis postringauja.- Tai kelias tik aplink mano tikslą. Aš pavadys esu to Aš ir jo idėjų įkvėpėjas.

Tuomet šis Pats tam Aš ir sako: “Pajausk čia skausmą!” Ir ima kęsti jis ir sukti galvą, kaip tos kančios nusikratyti – ir būtent taip p r i v a l o jis galvoti.

Tada šis Pats tam Aš vėl sako: “Pajausk čia džiaugsmą!” Ir ima džiaugtis jis ir sukti galvą, kaip dar dažniau patirt šią laimę – ir būtent taip p r i v a l o jis galvoti.

Visiems, kas kūną niekint linkę, aš žodį tarti noriu. Kad niekint geba jie, tai pagarbos jiems teikia. O kas yra tasai, kas gerbt ir niekint mokė, kas vertę ir kas valią kūrė?

Tas kuriantysis buvo Pats, kurs pagarbą ir panieką, ir džiaugsmą, taip pat ir skausmą sau sukūrė. Tas kuriantysis kūnas – jis dvasią sau sukūrė kaip savo valios ranką.

Kvailybe jūs ir panieka dar savo – visi, kas kūną esat niekint linkę,- tarnaujat vien savajam Pats. Todėl sakau jums aiškiai: tas jūsų Pats pats mirti nori ir nuo gyvenimo jis gręžias.

Jau niekaip jis ir to nebepajėgia, ko iš visų labiausiai geidžia,- pralenkt save kūryba. Tai būtų jam mieliausia, tai būtų visas jo troškimas.

Tačiau dabar jisai jau pavėlavęs,- todėl ir nori jis išnykti, jūs niekintojai kūno savo.

Išnykti nori jūsų Pats, todėl ir ėmėt savo kūną niekint! Nes jūs jau neįstengiat pralenkt savęs kūryba.

Dėl to dabar jūs nirštat, gyvenimo ir žemės neapkenčiat. Nežinomas pavydas dega šnairam tam jūsų žvilgsny, kurs visą jūsų neapykantą atskleidžia.

Keliu aš jūsų neisiu, jūs niekintojai kūno savo! Jūs nesat man tie tiltai, kurie prie antžmogio nuvesti gali! –

Štai taip Zaratustra kalbėjo.