Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie dorybės tribūnus
Nutiko kartą toks dalykas, kad ėmė Zaratustrai kažkas išminčių vieną girti, jog apie miegą ir dorybes tasai gerai kalbėti moka: labai jau gerbiamas visų esąs ir uždarbį turįs nemažą, būriai jaunų žmonių sėdį prieš jo tribūną. Nuėjo ir Zaratustra pasiklausyti ir atsisėdo su visais prieš tą tribūną. Štai taip išminčius tarė:
“Mums miegą gerbt ir gėdytis jo reikia! Tai pirma, ką jums pasakyti noriu. Be to, visiems iš kelio reikia trauktis, kam naktį miegas neramus ir akys nesimerkia!
Dar gėdos turi ir vagis prieš miegą: jis naktį visad slenka patyliukais. Tačiau yra nakties begėdis sargas, kuris begėdiškai nešiojas savo ragą.
Miegot – ne taip jau mažas menas: kai miego laukiant kiaurą dieną būtina budėti.
Tu dešimtkart per dieną save įveikti privalai: o tai neblogą nuovargį suteikia, tatai – sielos aguonos tikros.
Ir dešimtkart tau reikia vėl susitaikyt su savim, nes juk save įveikti – tai kartėlis didžiulis, o kas nesusitaikęs, sunku ramiai miegoti.
Tu dešimtį tiesų turi atrast per dieną, kitaip tiesos ieškosi naktį, nes liko alkana siela tavoji.
Tau dešimtsyk per dieną linksmam būt, juoktis reikia: jei ne, tau pilvas ims gurgėti naktį, ramybės tas drumstėjas.
O tai tik vienas kitas žino: jei nori gero miego, svarbu turėt visas dorybes. Bene galiu aš liudyt melagingai? Ar laužyt imt ištikimybę?
Ar geisti savo artimo tarnaitės? Visi šitie dalykai ramios nakties neteikia.
Ir net tada, jei kam netrūksta jokios daugiau dorybės, dar reikia jam suprasti viena: laiku ir tas dorybes siųst miegoti.
Kad tarp savęs vaidų nekeltų, neklusnios tos mergelės! Ir dėl tavęs, žmogau tu nelaimingas!
Tvirtos taikos ir su Dievu, ir su kaimynu: to miegas geras reikalauja. Ir dar jis pra?o nepamir?t taikos ir su kaimyno velniu! Kitaip jis naktį tau neduos ramybės.
Dar vyresnybei pagarbos, klusnumo, net tai, kuri sukčiauja! To miegas geras reikalauja. Kuo dėtas aš, kad taip mielai valdžia kreivais keliais keliauja?
Tik tą aš visuomet galiu geriausiu piemeniu vadinti, kurs avį savo į vešliausią pievą veda: ir tai prie gero miego dera.
Netrokštu daug garbės ir turtų: tai blužnį susargdina. Tačiau be gero vardo ir turto šiokio tokio taip pat nekas miegoti.
Maža man draugija mielesnė nei didelė, pikta: bet turi ji žinoti, kada ateit ir išsiskirstyt laikas. Tai gerą miegą teikia.
Labai patinka man ir dvasios skurdžiai: jie miegą stimuliuoja. Laimingi jaučiasi tie žmonės, o ypač jeigu niekas jiems neprieštarauja.
Tokia yra diena žmogaus doringo. O jau kuomet naktis ateina, aš stengiuos būt ramus ir miego nesišaukti. Nenori jis kvietimo jokio, tas miegas, tas dorybių viešpats!
Verčiau mąstau aš atsigulęs, ką dieną šią veikiau ir ką galvojau. Be perstojo savęs vis klausinėju, kantriai lyg karvė ta, kur atrajoja: kaip dešimtkart save aš nugalėjau?
Kaip dešimtsyk aš susitaikiau, kas dešimt tų tiesų ir dešimt tų linksmybių, kurios man širdį taip gaivino?
Galvojant taip ir svarstant, kai supa ir liūliuoja tiek daug ir įvairių minčių, mane apninka miegas, tas nekviestas dorybių viešpats.
Jis į akis man pasibeldžia – ir jos tuojau apsunksta, jisai paliečia mano lūpas – ir jos tuoj prasičiaupia.
Išties atsėlina jis tyliai, vagis tasai mieliausias, pavagia mintis manąsias : apkvaišęs stoviu aš tada, nelyginant tribūna toji.
Tačiau jau neilgai stypsoti tenka: netrukus sau guliu, ištiesęs kojas.”
Išgirdęs taip išminčių kalbant, Zaratustra širdy pradėjo juoktis: nes jam tuomet galvoj šviesa nušvito. Ir taip į savo širdį jis prakalbo:
“Kvailys atrodo šis išminčius ir kvaila tai, ką, postringauja: bet aš manau, kad ką jau ką, o pats jisai miegoti moka.
Laimingas tas, kurs netoli išminčiaus šio gyvena! Nes miegas toks negali neužkrėsti: prilimpa jis net ir per storą sieną.
Kerai šitie ir jo tribūnoje gyvena. Ir ne be reikalo jaunuoliai susėdę klausėsi pamokslų šito pranašo dorybės.
O išmintis jo reikalauja: budėki, kad gerai miegotum. Ir iš tikrųjų, jei prasmės gyvenime nebūtų ir reiktų rinktis beprasmybę, tai ši taip pat man būtų parankiausia.
Dabar aš jau suvokiu aiškiai, ko taip kadais ieškojo žmonės, kai sau dorybės mokytojo dairės. Jie gero miego geidė ir dar svaiginančių dorybių!
Visiems išminčiams išgirtiesiems, tribūnams tiems visiems didžiausia išmintis – besapnio miego siekis: gyvenimo prasmės geresnės jie neįsivaizdavo.
Ir šiandien dar yra ne vienas, kaip šis dorybių trubadūras, ir dar ne visuomet toks sąžiningas: bet laikas jį jau pasibaigęs. Ir neilgai jiems teks stovėti: jau tiesia jie savąsias kojas.
Kokie laimingi šie snaudaliai: nes greit galės akis užmerkti!”-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
