Zaratustros įžanginė prakalba – Frydrichas NYČĖ – Apie antžmogį ir paskutinįjį žmogų

Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo:

“Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo!

Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano.

Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siųsdavom už tai palaiminimo ženklą.

Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.

Dalyt ir dovanot norėčiau, pakol visiems išminčiams kvailystės jų patiems pasidarys juokingos, o vargšų širdis vėlei pradės pačių jų turtas džiugint.

Todėl turiu žemyn aš leistis, kaip tu kas vakarą darai, kai nueini už jūrų vandenų ir dar į požemio pasaulį šviesos savos nugabeni – tu šviesuly dosnusis!

Ir aš turiu, kaip žmonės sako, n u ž e n g t pas tuos, kurių taip trokštu.

Palaimink tad mane, akie ramybės, kuri ir laimę didžią gali regėti be pavydo!

Palaiminki tu taurę, kuri jau liejas per kraštus, kad auksu vandenys iš jos tekėtų ir atspindį tavos aistros po platųjį pasaulį išnešiotų!

Žiūrėki štai Taurė šitoji jau ištuštėti pasirengus, o pats Zaratustra pasidaryt žmogum vėl žada.” –

Ir šitaip prasidėjo nusileidimas Zaratustros.

2

Ir leidosi jisai pakalnėn vienas: nė dvasios pakeliui gyvos sutikti jam nepasitaikė. Bet vos į girią koją tik įkėlė, staiga prieš jį išdygo senis, kurs iš šventos trobelės savo šaknelių girioj pasirinkt išėjęs buvo. Ir senis žodžiais šiais į Zaratustrą kreipės:

“Pažįstamas yra man šis keleivis: prieš metų daugelį pro vietą šią jisai praėjo. Zaratustra jo vardas buvo, tačiau dabar jis pasikeitęs.

Tada tu savo pelenus nešei į kalnus: o šiandien gal jau ugnį savo į slėnius nešti ketini? Ar nebijai bausmės tu susilaukti, tokios, kurią vien kurstytojai gauna?

Taip, atpažįstu Zaratustrą. Jo žvilgsnis tyras, o šypsny šlykštumo nematyti. Ar jis negrįžta iš tenai kaip akrobatas?

Kitoks yra Zaratustra, vaiku jis virtęs, atbudęs jis dabar: ką veiksi ten pas tuos, kurie mieguos paskendę?

Lyg vandeny žuvis tu gyvenai vienatvėj, ir jūros bangos nešė tavo kūną. O varge mano, nejau į sausumą žadi išlipti? Nejaugi vėl tu pats tampysi kūną savo?”

Zaratustra jam taip atsakė: “Aš myliu žmones.”

“O aš kodėl,- šventasis tarė,- į girią šitą išėjau, į šitą nykumą klaikiausią? Ar ne todėl, kad žmones aš taip pat per daug mylėjau?

Dabar aš Dievą myliu: žmonių jau ne. Žmogus man pernelyg netobula būtybė. Ir meilė žmogui pražūtį man reikštų.”

Zaratustra į tai atsakė: “Kam apie meilę čia kalbėti! Aš dovaną žmonėms nešu!”

“Neduok jiems nieko,- patarė šventasis.- Verčiau nuo jų pečių nuimk ką nors ir nešk drauge su jais tą naštą – tai jiems patiks labiausiai: jei tau iš to bus malonumo kokio!

Ir jei tu duot jiems pasiryžęs, tai duoki ne daugiau kaip išmaldą eilinę, ir dar priversk, kad patys jos prašytų!”

“O ne,- Zaratustra atkirto,- man išmaldų dalinti neišeina. Tam aš nesu dar tiek nusigyvenęs.”

Šventasis tik nusijuokė iš Zaratustros ir taip toliau kalbėjo: “Žiūrėki tad, kad tuos lobius jie iš tavęs priimtų! Įtartini jiems atsiskyrėliai atrodo, ir jie negali patikėti, kad mes jiems dovanot ateinam.

Jiems netgi žingsniai mūsų per daug jau vienišai gatve nuaidi. Ir kai nakčia savajam guoly nugirsta jie žingsnius praeivio, pakilusio anksti prieš saulę, tuoj klausia jie savęs: kur trenkiasi plėšikas šitas?

Tad neik, sakau, pas žmones, verčiau jau girioj pasiliki! Su žvėrimis verčiau gyvenki! Kodėl nebūti tau tokiam kaip aš – lokiu, sakykim, tarp lokių, paukščiu tarp paukščių?”

“O ką, šventasai, pats veiki čia girioj?”- Zaratustra paklausė.

Šventasis jam atsakė: “Kuriu čionai dainas ir jas dainuoju, o kurdamas juokiuos, verkiu, niūniuoju: taip garbinu aš Dievą.

Daina, verksmu, juoku, niūniavimu savuoju aš garbinu tą Dievą, kuris yra tik mano Dievas. Tačiau ką tu rengies mums dovanoti?”

Šituos žodžius išgirdęs, Zaratustra nusilenkė šventajam ir šitaip tarė: “O ką gi duoti jums galėčiau! Verčiau skubiai paleiskite mane, kad aš iš jūsų nepaimčiau nieko!” – Taip jie abu, Zaratustra ir senis, savais keliais pasuko su šypsenom veide, lyg du jauni berniukai.

Bet vienas pasilikęs, Zaratustra štai šitaip mintyse sau tarė: “Ar gali būt! Nejaugi tas šventasis senis toj savo girioj negirdėjo, kad D i e v o n e b ė r a, kad jis jau m i r ę s!”

3

Ir kai Zaratustra atėjo į miestą artimiausią, kuris čia netoli nuo girių buvo, jis rado turgaus aikštėje žmonių daugybę susirinkus: mat pagarsinta buvo, kad lyno akrobatas čia pasirodyti žada. Tada Zaratustra į minią šitaip kreipės:

“A š a n t ž m o g į j u m s s k e l b t i n o r i u. Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. Ką esat jūs padarę, kad įveiktas jis būtų?

Būtybės visos ligi šiolei stengės sukurt ką nors vis tobulesnio: o jūs gi norit nuoslūgiu šio didžio pakilimo būti ir grįžt mieliau į gyvulių pasaulį, nei žmogų pergalėti ryžtis?

O kas yra beždžionė žmogui? Vieni juokai ir gėda begalinė. Tad lygiai tuo pačiu žmogus ir antžmogiui privalo būti: vieni juokai ir gėda begalinė.

Jūs kelią juk nuėję esat nuo kirmėlės iki žmogaus, bet daug ko jumyse dar kirmėliška likę. Kadaise buvot jūs beždžionės, bet ir dabar žmogus dar tebėra beždžionė, tik už kitas didesnė.

Ir net kas išminties iš jūs daugiausia turi, ir tas yra dvilypis, hermafroditas – iš augalo ir šmėklos. Bet argi aš kviečiu pasidaryt jus augalais ir šmėklom?

Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu!

O antžmogis – prasmė tai mūsų žemės. Te jūs valia pati jums sako: “T e b ū n a antžmogis prasmė pasaulio!”

Meldžiu aš jus, o broliai mano, š i a i ž e m e i l i k i t e i š t i k i m i, ir niekad netikėkit tais, kurie apie viltis nežemiškas jums šneka! Nuodų ruošėjai jie yra, ir nesvarbu, ar patys tai suvokia.

Kas panieką gyvenimui mūs skleidžia, yra jau mirštantys palengva ir patys nuodo paragavę – pavargus žemė mūs nuo jų: tegul tad jie anapus ir keliauja!

Kadaise Dievui nusižengti – tai buvo nuodėmė didžiausia, bet Dievas mirė, ir tada visi tie nusižengėliai pranyko. Tačiau dabar baisiausia – žemei nusikalsti ir vertinti labiau negu pasaulio prasmę žarnyną to, kurio ištirt negali niekas!

Seniau siela su panieka į kūną žvelgė: ir toji panieka tuomet vertybė buvo, vertybė iš visų didžiausia,- siela norėjo kūną savo matyti liesą, baisų, bado iškankintą. Taip manė ji ištrūkt iš jo ir žemės mūsų.

O, ši siela pati dar tebebuvo liesa, baisi ir išbadėjus: žiaurumas teikė jai didžiulį malonumą!

Bet jus taip pat, o broliai mano, sakyti prašom: ką jūsų kūnas žino apie tą sielą savo? Ar jūsų ta siela nėra tik skurdas, purvas, malonumas menkas?

Iš tikro juk žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad vandenis tos upės nešvarios priimt galėtum neprarasdamas tyrumo.

Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, kuri šią panieką didžiulę jūsų į gelmę paskandinti geba.

O kas yra viršūnė visko, ką jūs patirti galit? Tai paniekos didžiosios valanda.

Tai valanda, kada ir jūsų laimė jums šleikštulį ims kelti – taip pat ir protas, ir dorybės jūsų.

Tai valanda, kai jūs sakysit: “Kas iš tos laimės mano! Tai – skurdas, purvas, malonumas menkas. Tačiau juk laimė mano turėtų pačią būtį teigti!”

Tai valanda, kai jūs kalbėsit: “Kas iš to proto mano! Ar trokšta jis žinių, kaip liūtas geidžia maisto? Tai – skurdas, purvas, malonumas menkas!”

Tai valanda, kai jūs kartosit: “Kas iš dorybių mano! Dar įtūžio širdy jos nesukėlė. Kaip pavargau nuo gėrio ir nuo blogio savo! Ir visa tai – vien skurdas purvas, malonumas menkas!”

Tai valanda, kai jūs paklausit: “Ką reiškia teisingumas mano? Aš nemanau, kad aš anglis ir žaizdras būčiau. O teisingieji ir yra anglis ir žaizdras!”

Tai valanda, kai jūs sušuksit: “Kas iš užuojautos manosios! Ar ji nėra tas kryžius, kur kala tuos, kas žmones myli? Tačiau užuojauta manoji – tai ne kalimas joks prie kryžiaus.”

Ar esat šitaip jau kalbėję? Ar nors kada jau šitaip šaukėt? O, kad aš jus taip šaukiančius girdėjęs būčiau!

Ne jūsų nuodėmės – o jūsų nereiklumas štai šaukiasi dangaus, jo šaukiasi šykštumas jūsų nuodėmingas!

Kur žaibas tas, kurs liežuviu savuoju jus lyžtelti turėtų? Kur toji beprotystė, kuria paskiepyt jus reikėtų?

Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: tai jis tas žaibas, jis ta beprotystė!”-

Kai kalbą šią Zaratustra sakyti baigė, kažkas sušuko iš minios: “Pakankamai girdėjom kalbant akrobatą, tegul dabar jis savo meną rodo!” Iškart visa minia juokais pratrūko – ji juokėsi iš Zaratustros. O lyno akrobatas, pamanęs, jog šituos žodžius ne kam kitam, tik jam suprasti reikia, tuoj ėmės darbo savo.

4

Patsai Zaratustra, labai nustebęs, į minią žvelgė. Paskui jis taip į ją vėl kreipės:

“Žmogus – tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, tai lynas virš bedugnės.

Tai kelias į anapus pavojingas: ir eiti juomi pavojinga, atgal pažvelgti pavojinga, drebėti ir sustoti pavojinga.

Žmogus – jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas, kad verta žmoguje mylėti ė j i m ą jo per tiltą, o ne ž l u g i m ą paiką.

Aš myliu tuos, kurie nežino, kaip čia gyventi reikia: jie jaučias tarsi žlungantieji, o iš tikrųjų jie per tiltą eina.

Aš myliu tuos, kas niekint moka, nes jie ir gerbti geba, ir kito kranto trokšta.

Aš myliu tuos, kurie žlugimo, taip pat aukos motyvą ne už žvaigždžių sau ieško, ir tuos, kurie save aukoja žemei, kad ateity ji priklausyti antžmogiui galėtų.

Aš myliu tą, kuris gyvena, kad pažinimo siektų, kuriam pažinti maga, kad kada nors čia antžmogis gyventų. Taip jis žlugimo savo geidžia.

Aš myliu tą, kurs dirba, kuria, kad antžmogiui namus statytų ir žemės jam, ir gyvulių bei augalų paruoštų: nes taip mirties jis savo geidžia.

Aš myliu tą, kuris dorybę savo myli: nes ji yra žlugimo noras, taip pat strėlė troškimo.

Aš myliu tą, kuris nė lašo dvasios pats sau nepasilieka, o nori pats dvasia savos dorybės būti: nes taip jis kaip dvasia per tiltą žengia.

Aš myliu tą, kurs iš dorybės savo ne vien tik siekį, bet ir lemtį daro: jis šitaip dėl dorybės tos gyventi dar ir jau nebegyventi nori.

Aš myliu tą, kuris ne per daugiausiai turėt dorybių trokšta. Viena dorybė gali daugiau nei dvi dorybes reikšti, nes ji yra tas mazgas, kurs pririštą likimą laiko.

Aš myliu tą, kurio siela savęs negaili, kurs padėkos nei laukia iš kitų, nei pats dėkoti linkęs: jis visados tik dovanoja, savęs nepaiso.

Aš myliu tą, kurį užplūsta gėdos jausmas, kai mestas žaidime kauliukas jam laimę rodo, ir kurs tada nustebęs klausia: bene žaidėjas aš esu nedoras? – nes savo pražūties jis nori.

Aš myliu tą, kuris pirma darbų savųjų žodžius vertingus žeria ir visuomet daugiau padaro, negu yra žadėjęs: nes geidžia jis žlugimo savo.

Aš myliu tą, kuris pateisint būsimuosius ir išganyti buvusiuosius gali: nes nuo dabar gyvenančiųjų jis žūti pasirengęs.

Aš myliu tą, kurs Dievą savo tramdo, nes jis tą savo Dievą myli: juk nuo rūstybės Dievo šito jam teks į nebūtį nueiti.

Aš myliu tą, kas turi sielą, kuri net sužeista tauri išlieka, kuris gyvenimą aukot sutinka nors ir dėl menko jaudulio krūtinės: taip žengia drąsiai jis per tiltą.

Aš myliu tą, kurio siela taip perpildyta, kad net ir pats save užmiršta, ir viskas joj sutilpti gali: taip lobiai tie jo žlugimu pavirsta.

Aš myliu tą, kuris laisva dvasia gyvena, ir tą, kas laisvas širdimi yra: taip jo galva – tiktai širdies žarnynas, o jo širdis į pražūtį jį stumia.

Aš myliu tuos, kurie yra nelyginant lietaus lašai sunkieji, pavieniui krintantys iš juodo debesies, kurs virš žmogaus pakibęs tvyro: lašai tie žaibo blyksnį pranašauja, ir jie kaip pranašai išnyksta.

Žiūrėkit, aš esu to žaibo pranašas ir ženklas ir tas iš debesies sunkusis lašas: o žaibas šitas a n t ž m o g i u vadinas.”

5

Pasakęs šiuos žodžius ir vėl apžvelgęs minią, Zaratustra kalbėti liovės. “Štai stovi jie,- galvojo mintyse jisai,- ir juokias: manęs jie nesupranta, ne toms ausims šie žodžiai mano.

O gal pirma ausis išmalti jiems derėtų, kad jie girdėti akimis išmoktų? Gal tarsi būgnais mušti imti arba lyg pastoriui pamokslą atgailos sakyti? O gal jie tik lementoju tesugeba tikėti?

Bet turi jie kažką, kuo taip didžiuojas. Kaip jie vadina tai, kas išdidžius juos daro? Kultūros vardą tam yra suteikę, ir tuo jie nuo ožkaganių truputį skirias.

Todėl nemiela jiems girdėti, kai apie juos kalbėdamas kas žodį “panieka” vartoja. Tad kreipsiuos aš į išdidumą jųjų.

Verčiau jau apie tą aš jiems kalbėsiu, kuris paniekintas labiausiai: o tai yra ž m o g u s p a s k u t i n y s i s .”

Ir šitaip kreipėsi Zaratustra į minią:

“Atėjo metas, kad žmogus sau tikslą keltų. Atėjo metas, kad jisai vilties didžiausios daigą pasodintų.

Dirva jo dar ganėtinai našumo turi. Bet laikui bėgant ir jinai pasidarys skurdi ir nederlinga, ir medžio aukšto neįstengs jau išauginti.

O varge! Jau artėja dienos, kuomet žmogus savųjų ilgesio strėlių nebeiššaus aukščiau už žmogų, ir lanko jo templė dūzgėti liausis!

Aš jums sakau: chaoso dar savy turėti reikia, kad žvaigždę šokančią įžiebt galėtum. Aš jums sakau, chaoso to dar jumyse nemaža.

O varge! Jau laikai ateina, kada žmogus žvaigždės jokios daugiau nepagimdys. O varge! Artinasi metas, kada žmogus, paniekintas labiausiai, patsai savęs nebepajėgs jau niekint.

Žiūrėkite! Štai rodau jums aš ž m o g ų p a s k u t i n į.

“Tad kas ta meilė? Kas kūryba? Kas mūs troškimas? Kas žvaigždė?”- tai klausimai žmogaus to paskutinio, kurs klausdamas akim vis mirksi.

Maža tuomet mūs žemė pasidarė, ir šokinėja čia ant jos žmogus paskutinysis, tasai, kuris į maža viską verčia. Nėra vilčių jo padermę išnaikint, kaip spragės kad įveikt negali niekas; žmogus tas paskutinis gyvena juk ilgiausiai.

“Bet laimę mes išradę esam” – tuoj sako žmonės paskutiniai ir vėl akim tik mirksi.

Paliko jie kraštus ir tas vietoves, kur buvo jiems gyvent nelengva: nes žmogui reikia šilumos. Dar myli jie kaimyną savo ir be vaidų neišsiverčia: nes žmogui juk įkaisti reikia.

Bet užsikrėst idėja ir abejot pradėti jiems nuodėmė didžiausia: tad ir kiekvienas jųjų žingsnis toks apdairus be galo. Kvailys juk tas, kuris dar už akmens arba žmogaus suklumpa!

Truputį svaigalo ar šiaip kitokio nuodo – ir žmogų štai sapnai malonūs greit aplanko. O jeigu nuodo to daugiau, tai ir mirtis gan maloni gyvybę jam nutraukia.

Jisai dar darbą dirba, nes darbas pramogą jam teikia. Bet žiūrima kaip reikiant, kad toji pramoga neimtų varginti per daug jo.

Negundo jo daugiau nei skurdas ir nei turtas: sunku tai pernelyg. O ir valdyt ar kas dar nori? Paklusti kas gi teiksis? Abu labu perdėm nelengva.

Piemens nėra jau jokio, yra tiktai banda! Kiekvienas nori to paties, visi čia lygiateisiai: o jei kam kyla kitas jausmas, tas savo noru į beprotnamį keliauja.

“Kadais pasaulis juk iškvaišęs buvo”,- taip teigia patys įžvalgiausi ir vėl akim tik mirksi.

Nūnai visi be galo gudrūs ir viską puikiai žino, kas praeity yra įvykę, todėl patyčioms galo nematyti. Vaidai vis nesiliauja, bet susitaikoma netrukus – mat dėl šitų dalykų skrandis genda.

O šiaip jau smagumėlį mažą kiekvienas turi: tik vieną – dienai, kitą – nakčiai; bet sveikata užvis brangiausia.

“Mes laimę esame išradę”,- kartoja žmonės paskutiniai ir akimis tik mirksi.”

Čia baigės prakalba pirmoji Zaratustros,- o ją tik “įžanga” vadinti reikia,- nes sulig žodžiais tais minia džiaugsmu pratrūko.

Tad duok mums šitą žmogų paskutinį, o Zaratustra,- minia pradėjo šaukti,- tu mus žmonėm tais paskutiniais padaryki! Ir mes tau antžmogį sutinkam dovanoti!” Ir ėmė džiūgauti minia, liežuviais pliauškint. Tačiau Zaratustra nuliūdo ir mintyse save štai šitaip guodė:

“Manęs jie nesupranta: ne toms ausims tie žodžiai mano.

Matyt, perdėm ilgai tenai kalnuos gyventa; per daug klausiaus upelių aš ošimo ir medžių šnaresio žavingo: todėl dabar kalbu jiems tarytum bandai piemenaičių.

Rami yra siela manoji, šviesi kaip rytmečio kalnynas. Tačiau šie žmonės mano, jog šaltas aš esu ir niekint vien, ir tyčiotis temoku.

Ir žiūri jie štai į mane, ir juokias: o juokdamiesi neapkenčia. Šalčiu man juokas šis jų dvelkia.”

6

Ir štai staiga kažkas nutiko, nes stojo visiška tyla – minia įbedusi akis sustingo. Dabar pradėjo darbą akrobatas: durelės mažos atsidarė, ir žengė jis pirmyn ant lyno, kurs buvo ištemptas tarp bokštų viršum minios prekyvietėj didžiulėj. Nespėjo lyno akrobatas ir virvės vidurį prieiti, kai vėl durelės atsidarė, ir toks vyrukas jaunas, margais drabužiais apsivilkęs, į juokdarį taip panašus, pro jas iššoko ir tuoj jam iš paskos nubėgo. “Pirmyn, greičiau, tu klišiau,- sušuko jis balsu siaubingu,- į priekį marš, tu kuine, spekuliante, prakeiktas blyškiaveidi! Žiūrėki tik, kad tau sėdynėn neįspirčiau! Ką tu darai čionai tarp bokštų? Tenai, bokšte, vieta tavoji, tave už grotų pasodinti reikia! Tu geresniam, nei pats esi, pastoji kelią!”- Ir su žodžiu kiekvienu vyrukas tas prie jo artyn vis ėjo: ir kai dar žingsnį paskutinį jam žengti buvo likę,- užgniaužė siaubas miniai žadą ir akyse sustingdė žvilgsnį: – mat jis sustaugė tarsi velnias ir drąsiai šoko per tą žmogų, kurs kelią jam pastojęs buvo. O šis, pamatęs, kad varžovas laimi, pajuto svaigulį galvos ir tuoj pusiausvyros neteko; tad sviedė kartį jis į šalį ir krito pats žemyn greičiau už ją, plačiai rankas išskleidęs. Minia aikštėj atrodė tartum jūra, kuomet į ją įsiveržia audra: nes metės strimgalviais visi į šoną, kiti vėl virto atgalios, o ypač ten, kur kūnas krist turėjo.

Tačiau Zaratustra – nė krust iš vietos, ir kūnas akrobato prie kojų jam nukrito, sutrupintas ir sužalotas, bet dar gyvybės nepraradęs. Kai vargšui sąmonė ir juslės grįžo, jisai išvydo Zaratustrą, beklūpantį prie jo ant kelių. “Ką tu darai čionai? – jis sunkiai pralemeno.- Aš jau seniai žinojau, kad velnias koją man pakišti taikos. Dabar jis pragaran mane jau tempia: gal tu gali jam darbą šitą sukliudyti?”

“Prisiekiu tau, drauguži,- Zaratustra atsakė,- nėra šitų dalykų, kuriuos dabar minėjai: nėra nei velnio jokio, taip pat ir pragaro nėra. Siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo: gali jau nieko nebijoti!”

Žmogus akis atmerkė, bet žvilgsnis jo pasitikėjimo nerodė. “Jei tiesą tu sakai,- tada jis tarė,- tai, kai užges gyvybė mano, aš nieko neprarasiu. Išeina, kad nedaug nuo gyvulio skiriuosi, kurs šokti mušamas išmoko, dažnai negaudamas ir maisto.

“Ne ne,- Zaratustra jam tarė,- pavojus tapo amatu tavuoju, ir nieko čia nėra niekinga. Dabar nuo savo amato ir žūsti: todėl palaidosiu tave aš rankom savo.”

Kai šiuos žodžius Zaratustra sakyti baigė, jam mirštantysis nieko neatsakė; jis dar tik ranką Zaratustros paspausti pamėgino, tarytum padėkot norėtų.

7

Tuo tarpu temti jau pradėjo ir tuoj visa aikštė tamsoj paskendo: minia greit išsiskirstė, nes juk ir siaubas, ir smalsumas – ir tie pavargsta. Tiktai Zaratustra ant žemės prie lavono dar sėdėjo, giliai paskendęs mintyse: taip laiką jis užmiršo. Bet štai jau ir naktis atėjo, ir vėjas papūtė žvarbus per aikštę. Zaratustra iškart pakilo ir šitaip mintyse sau tarė:

“Išties žūklė man šiandien puikiai sekės! Žmogaus pagauti nepavyko, tiktai lavoną štai va kokį.

Klaiki žmogaus būtis be galo ir vis dar be prasmės: net juokdarys, ir tas likimą jo nulemti gali.

Aš žmones mokysiu suvokt būties savosios prasmę; o ta prasmė – tai antžmogis, tai žaibas tas iš juodo debesies, kurs žmogumi vadinas.

Bet dar toli aš tebesu nuo jųjų, mana mintis jų sąmonėn nesminga. Aš dar žmonėms esu tas vidurys tarp kvailio ir lavono.

Kaip ši naktis tamsioji, taip daug tamsių kelių dar Zaratustros laukia. Eime, tu šaltas ir sustingęs drauge! Nunešiu aš tave tenai, kur pats palaidosiu kaip reikiant.”

8

Širdy taip savo pasiguodęs, Zaratustra pakėlė mirusį nuo žemės, užsivertė ant nugaros ir leidosi kelionėn. Dar šimtą žingsnių jis nueit nespėjo, kai prisiartino žmogus kažkoks ir jam ausin šnibždėti ėmė – gi žiū! Žmogus tasai, kuris dabar kalbėjo, tai buvo juokdarys nuo bokšto. “Išeik, o Zaratustra, iš miesto šito,- pasakė jam jisai.- Per daug žmonių tavęs čia neapkenčia. Čia nusistatę prieš tave gerieji ir teisieji – tave jie savo priešu ir niekintoju laiko; taip pat ir tie yra įniršę, tikėjimą kas tikrą išpažįsta,- pavojumi minios tave vadina. Gali dėkot likimui savo, kad miniai tu juokingas pasirodei: ir iš tiesų – kalbėjai tartum juokdarys. Pasisekė dar tau, kad prie to stipusio šunies nagus tu prikišai; kai nusižeminai taip smarkiai, kudašių išnešei šį kartą. Tad dink dabar iš šito miesto – o jeigu ne, tai jau rytoj ir per tave aš stryktelt drįsiu kaip gyvas per negyvą.” Pasakęs visa tai, žmogus kaipmat išnyko: Zaratustra iš lėto siaurom tamsiom nuslinko gatvėm.

Prie miesto vartų jis sutiko du duobkasius beeinant: apšvietę fakelu jam veidą ir atpažinę Zaratustrą, jie ėmė tyčiotis iš jo baisiausiai. “Zaratustra štai išneša negyvą šunį: puiku, kad duobkasiu jis tapo! Per švarios mūsų rankos tą maitą čiupinėti. O gal Zaratustra pavogt iš velnio jojo kepsnį nori? Na ką gi! Gero apetito! Tik velnias ar nėra vagis gudresnis ir už Zaratustrą! – Jis juk abu pavogs, abu sau suvarys į gerklę!” Nusikvatojo duobkasiai, artyn suglaudę galvas.

Nė vieno žodžio nepasakęs, Zaratustra savais keliais nuėjo. Keliavęs valandą ar dvi miškais ir pelkėm, vilkų išalkusių staugimo prisiklausęs, jis pats pajuto alkį smarkų. Išvydęs vienišą namelį, kuriam spingsulė degė, artyn prislinko ir sustojo.

“Mane užpuola alkis lyg plėšikas,- kalbėjo sau Zaratustra.- Ir puola jis mane tiek giriose, tiek liūnuos, taip pat ir naktį gūdžią.

Nuostabios nuotaikos to alkio mano. Dažnai ateina jis iškart pavalgius, o šiandien jo nebuvo visą dieną: kur buvo jis pradingęs?”

Tokių minčių prislėgtas, jis pasibeldė į vartus. Netrukus senis pasirodė, atkišęs žiburį į priekį. “Kas pas mane nakčia ateina ir man neramų miegą drumsčia?” – paklausė jis keleivį.

“Ir gyvas, ir negyvas,- atsakė jam Zaratustra.- Gal duosit ką užvalgyt ir atsigert truputį, nes dieną užmiršau aš pasistiprint. Kas duonos kąsnio alkanam negaili, tas sielą savo atgaivina: taip išmintis juk sako.”

Nuėjo senis tuoj į vidų, bet greitai vėl sugrįžo, paėmęs duonos Zaratustrai ir vyno taurę pilną. “Nekoks čia kraštas vargšams, kas dėt pilvan neturi nieko,- kalbėjo senis Zaratustrai, – todėl čionai ir įsikūriau. Ir esti taip, kad ir žvėris, ir šiaip žmogus čia pas mane užklysta. Bet duok ir savo draugui užkąst ir atsigerti, jis už tave labiau pavargęs. -“Negyvas tas draugužis mano,- Zaratustra atsakė, – vargu pavyks jį įkalbėti.” – “Tai man visai nerūpi,- niūriai atšovė senis.- Kas į namus manuosius beldžias, tas turi imti tai, ką duodu. Tad valgykit abudu į sveikatą!”

Ir vėl Zaratustra dvi valandas keliavo – kur kelias vedė ir kaip žvaigždės rodė: nes jis patyręs buvo, kaip naktimis žygiuoti reikia, ir mėgo žvelgt į veidus tų, kuriuos yra aplankęs miegas. Bet kai apyaušriu rytuos dangus paraudo, Zaratustra pamatė, jog girioje gūdžioj jis atsidūrė ir jokio kelio jau nebematyti. Tada lavoną jis įspraudė drevėn galvūgaly prie guolio, nes šitaip nuo vilkų norėjo jį apsaugot, ir pats atsigulė ant žemės samanotos. Iškart akis užmerkė, pavargęs kūnu, tačiau ramia, nesudrumsta siela.

9

Ilgai Zaratustra miegojo, ir ne tiktai rausva aušra, bet jau ir priešpiečių saulutė jo veidą glamonėjo. Ir kai jo akys atsimerkė, nustebęs žvelgė jis į girią tylią, taip pat ir sau į širdį. Ir šoko jis iškart iš vietos, lyg jūrų keliauninkas būtų, kuris staiga pamatė žemę; ir džiaugsmui jo nebuvo galo, nes tiesą jis išvydo naują. Tuomet jis širdžiai savo taip prakalbo:

“Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų – ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka.

Gyvų man reikia pasekėjų, kad su manim jie eitų, kad patys sau paklust norėtų – ir eitų vien tenai, kur liepia eit valia manoji.

Nušvito protas mano: ne miniai tu kalbėki, Zaratustra, o savo bendražygiams! Ne piemeniu bandos ir ne šunim Zaratustra pasidaryti turi!

Aš juk dėl to esu atėjęs, kad daugelį nuo kaimenės man nuvilioti reikia. Teniršta ir minia, te ir banda sau širsta: plėšikais piemenis vadinsiu.

Sakau aš piemenys, tai aišku, bet jie save gerais, teisingais laiko. Sakau aš piemenys, bet jie save tikratikiais vadina.

Pažvelki štai į tuos geruosius, į teisinguosius tuos pažvelki! Ko neapkenčia jie labiausiai? O to, kurs jų vertybių skalę laužo, kurs grioviku, kurs nusikaltėliu jiems tapęs; bet juk jis ir yra kūrėjas.

Pažvelk į tuos tikratikius visų tikybų! Ko neapkenčia jie labiausiai? O to, kurs jų vertybių skalę laužo, kurs grioviku, kurs nusikaltėliu jiems tapęs; bet juk jis ir yra kūrėjas.

Kūrėjas ieško pasekėjų bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų. Bendrakūrėjų ieško sau kūrėjas, tokių, kurie naujų vertybių naują skalę renčia.

Kūrėjas ieško pasekėjų, jis derliui imti talkininkų ieško: nes visą derlių jis jau prinokino. Bet trūksta pjautuvų jam šimto kito: tad rauna varpas jis ir pyksta.

Kūrėjas ieško, pasekėjų, bet vien tokių, kas savo pjautuvą išaštrint moka. Naikintojų turės jie vardą, vadins juos gėrio priešais ir menkintojais blogio. Bet jie yra pjovėjai ir šventę švenčiantieji.

Zaratustra bendrakūrėjų ieško, jis derliui imti talkininkų ieško ir tų, kas šventę bendrą švęsti nori: ir ką su bandomis jam veikti, su piemenim, lavonais!

O tu, pirmasis mano pasekėjau, lik sveikas čia! Neblogą kapą tau drevėj aš įtaisiau ir nuo vilkų gerai paslėpęs būsiu.

Tad mūs keliai dabar jau skirias, nes baigėsi jau laikas. Man tarp dviejų aušrų tiesa nauja nušvito.

Ne piemeniu man būti reikia, ir duobkasiu nebūsiu. Ir nesikreipsiu aš daugiau į minią: tebus tai paskutinis kartas, kuomet negyvėliui kalbėjau.

Su tais aš susidėt geidauju, kas kuria, derlių ima, švenčia: vaivorykštę aš jiems parodyt noriu, taip pat visas pakopas, kuriom prie antžmogio pakilti reikia.

Aš atsiskyrėliams dainuosiu savo dainą ir tiems, kas dviese tik gyventi žada; kas dar išgirsti gali negirdėta, tiems aš širdin įdėsiu laimės savo.

Aš tikslo savo siekti pasiryžęs, ir aš einu keliu savuoju; o kas dar delsia ir dvejoja, tuos peršoksiu aš paprasčiausiai. Tad kelias šitas mano tebus jiems pražūtis lemtinga!”

10

Kol širdžiai savo taip Zaratustra kalbėjo, vidurdienį jau saulė rodė: bet štai staiga nustebęs jisai aukštyn sužiuro – mat virš savęs išgirdo paukščio kryksmą čaižų. Gi žiū! Ore erelis didžiuliais ratais sklandė, po juo gyvatė maskatavo, bet neatrodė, jog tatai pagautas grobis būtų – į draugę jo labiau ji panėšėjo, nes kaklą jam apsivyniojus buvo.

“Tai mano gyvulėliai!” – Zaratustra balsu pasakė ir iš visos širdies jis džiaugės.

“Visam pasauly išdidžiausias ir visame pasaulyje gudriausia: abu jie į žvalgybą išsirengė.

Jie nori sužinoti, ar gyvas dar Zaratustra. Išties, ar aš tikrai dar gyvas?

Man tarp žmonių, kaip patyrimas rodo, pavojingiau nei su žvėrim gyventi; grėsmingas tavo kelias, Zaratustra. Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!”

Šituos žodžius pasakęs, Zaratustra prisiminė staiga, ką girioje šventasis jam kalbėjo, ir atsidusęs savo širdžiai šitaip tarė:

“O, kad gudresnis būčiau! Kad būčiau toks gudrus, kaip ta gyvatė mano!

Bet aš juk neįmanomo geidauju: todėl kreipiuos į savo išdidumą, kad niekad jis su išmintim manąja nesiskirtų!

O jei ateis kada toks laikas, kai išmintis mane apleis,- beje, ji mėgsta tai daryti! – tada ir mano išdidumas teišskrenda drauge su kvailumu manuoju!”-

Tad taip nusileidimas Zaratustros prasidėjo.