Vladas Žulkus: „ Palangiškiai pagonys“

Birutės alkas – paleoastronominė observatorija

Kuršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė. Archeologai žino nemažai pavyzdžių iš baltų žemių kai alkvietės buvo įrengiamos pačiuose piliakalniuose. Atskirai įrengti alkai dažniausiai būdavo kalvų, ežerų ar upių pakrančių kyšuliuose, pusiasaliuose, nuošalesnės prie vandens esančiose vietose. Šalia Eketės piliakalnio (Klaipėdos apylinkės) , gyvenvietės pakraštyje, yra buvęs alkas, įrengtas didelėje apskritoje kalvoje. Šventvietės būdavo ir šalia labai nedidelių pilaičių bei gyvenviečių. Purmaliuose prie Klaipėdos, Purmalio ir Dangės upių santakoje, yra išlikęs alkas, kuriame tebeguli apdirbti akmenys. Jie stovėjo taip, kad būtų galima stebėti Saulę rytiniame Dangaus skliaute. Alkvietė buvo naudota vikingų laikais. Suardyto alko pastatyto iš didelių akmenų pėdsakai buvo aptikti Kretingos miesto centre. Labai įdomi šventvietė yra buvusi šalia Imbarės piliakalnio, išliko žinių apie akmenų įrenginį buvusį ant Gondingos alkos kalno.

Alkai, šventvietės buvo vietos, kur žmonės derindavo savo būtį su kosmosu, bendraudavo su dievais, susisiekdavo su mirusiųjų pasauliu. Bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių, visų pirma šviesulių – Saulės ir Mėnulio stebėjimų ir kalendorinio pobūdžio pranašysčių.

Birutės kalne pilis ir alkas yra buvę dar X-XIII amžiais. Sprendžiant iš tyrinėtų liekanų, jis buvo panašus į iškasinėtą vėlesnį. Nedidelę aikštelę juosė pylimų, atvirų į vakarus, puslankis. Ant jų irgi turėjo būti stulpai, kurių pėdsakus palaidojo laikas. Daug daugiau žinome apie XIV a. – XV a. pradžios Birutės šventvietę, kurioje kaip pasakojama žmonėse ir senovės istorikų raštuose, šventą ugnį kūrenusi vaidilutė Birutė, kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto motina. Birutės vardu kalnas buvo vadinamas jau XVI amžiuje. Apie tai ,kad šventąja Birutę laikė vietiniai žmonės dar prieš ją paimant Kęstučiui į žmonas, rašoma įvairiose kronikose. Kronikininkas M. Strijkovskis prieš 1582 m. išleisdamas savo kroniką, pats lankėsi Palangoje ir patyrė, jog žemaičiai ir kuršiai tą kalną vadino šventos Birutės kalnu. Vėlyvesniuose šaltiniuose šis kalnas ne visada vadintas Birutės vardu. Apie 1641 m. sudarytame plane Birutės kalnas yra užrašytas “Palangos kalno” (Polangscher Berg) vardu.

Kalno aikštelėje virš XIII – XIV a. sutvirtinimų vėjas jau spėjo sunešti nuo 30 cm iki 1 m storio smėlio sluoksnio klodą, kai senieji pylimai buvo dar kartą pertvarkyti ir panaudoti paskutinį sykį. Įvairiame gylyje buvo rastas tamsus sluoksniukas su angliukais ir perpuvusia mediena. Jis rodė, kad senaji kalno aikštelė buvo sumažinta ir pietiniame jos krašte supiltas naujas smėlio pylimas. Iš šiaurės ir rytų aikštelę juosę pylimai išliko mažai pasikeitę. Jie buvo iki 2 m aukščio ir pasaga juosė ovalią 16 x 13m dydžio aikštelę, atvirą į jūros pusę. Pietrytiniame krašte yra buvęs takas, kuris nuo kalno leidosi šlaitu žemyn. Kaip ir pirma, rytuose pylimas buvo aukščiausias. Visu jo perimetru vidinėje pusėje, arčiau viršaus, buvo iki 1 m gylio smėlin sukasti lapuočių ir spygliuočių medžių stulpai – jų rasta vienuolika. Devyni stulpai buvo netašyti, 16 – 28 cm skersmens, o du kraštiniai, stovėję pietiniame ir šiauriniame rage, buvo tašyti, stačiakampio pjūvio. Visi stulpai, išskyrus vieną, buvo įkasti apvaliose 0,6 – 0,7 m skersmens duobėse, tik vienas buvęs pylimo šiauriniame rage, buvęs įkastas ne duobėje, bet griovelyje. Stulpai stovėjo ne pačiame pylimų viršuje, bet šiek tiek žemiau jo šlaite į vidaus pusę. Jie buvo sukasti nevienodais tarpais. Rytiniame pylimo šlaite keturi stulpai buvo sukasti poromis, spėjama, kad dar viena stulpų pora turėtų būti po koplyčios pamatais. Suporuoti stulpai sudarė 1,75 x 8,5 m dydžio statinį be sienų. Ant sluoksnio viršaus tarp ir šalia stulpų, išilgai šio statinio, gulėjo sudegusių rąstelių ir tašų liekanos. Ta rodė, jog šis statinys turėjo arba stogą, arba aukščiau nuo žemės pakeltą platformą. Vienas stulpas rastas išvirtęs nuslenkant pietvakariniam aikštelės kraštui – išliko 1,4 m ilgio jo dalis.

Pylimais apsuptoje aikštelėje, dalinai ir pylimėlių šlaituose, buvo 0,3 – 1 m skersmerns laužaviečių. Aiškiai matėsi, jos jos sluoksnio paviršiuje buvo kūrentos trumpai ir įvairiose vietose, skirtingu metu. Laužavietėse buvo ir lapuočių ir spygliuočių medžių anglių. Dauguma laužaviečių telkėsi arčiau rytinio aikštelės krašto. Buvo keista, jog sluoksnyje nepasisekė rasti jokių radinių. Įrenginys XIV a. pabaiga – XV a. pradžia buvo datuotas pagal sluoksnius, pagal medinių stulpų išlikimą – jie dar nebuvo sunykę smėlyje, o tik pavirtę į raudonus pūzrus. Šventykla galėjo būti sunaikinta netrukus po 1413 metų žemaičių krikšto*. Legendinį šio fakto variantą pateikia J. Basanavičius: “Dar ant Birutos kalno pas Palangą paliko lig trejų metų altorių Praurimės, ugnies deivės, neišgriautą dėl to, jog Biruta, moteris kunigaikščio Kęstučio, o motina Vytauto, tuokart senatvėj čia gyveno ir lig pat smerčio dievaičių garbinti nesiliovė. Lygiai dėl to, kad žemdirbiams parodytų ir senąjį tikėjimą bent kiek gerbiąs, arba šienavojąs”.

Pasirodė, kad šis iš pirmo žvilgsnio primityvus, įrenginys buvo fantastiškas senųjų palangiškių atradimas. Už tariamai paprastų smėlio pylimų ir medžio stulpų slėpėsi šimtametė palangiškių astronominė patirtis. Nevienodais tarpais sukasti stulpai sudarė labai sudėtingą įrenginų skirtą Dangaus šviesuliams stebėti.

Birutės kalno statinio iki šiol nežinota paskirtis – astronominiai stebėjimai- abejonių nekelia dėl labai tiksliai sutampančių azimutų, rodančių atitinkamas Saulės ir Mėnulio padėtis – paklaida yra vos apie 10 – ir todėl, kad stulpų ratas sudaro vientisą abiejų šviesulių stebėjimo sistemą. Tyrinėjimų metu buvo gautas dar vienas šios stulpų sistemos darnos įrodymas. Pirmaisiais tyrimų metais buvo rasta tik 10 stulpų pėdsakų. Tikrinant astronominio statinio hipotezę trūko svarbiausio vasaros saulėgrįžos azimuto. Išskaičiavus kur turėtų būti trūkstamas stulpas, jis buvo atkastas po taku kaip tik tiksliai spėjamoje vietoje.

Devyni stulpai sudaro 16 m skersmens ratą, kurio centras yra aikštelės viduryje. Šis centras vietoje nebuvo niekaip neišskirtas – jis nustatomas tik matuojant. Du ratui priklausantys ir dar du kiti stulpai sudaro minėto statinio konstrukcijas rytinio pylimo šlaite. Dar vienas stulpas yra į rytus nuo statinio vidurinių stulpų, aukštesnėje ir platesnėje pylimo dalyje. Trys pastarieji stulpai ir žymi per menamą centrą einančią šventyklos ašį. Du stulpeliai, iš esačių rate, yra orientuoti tiksliai šiaurės – pietų kryptimi. Tai patikrinta kompasu, tačiau šventyklos statytojai šiaurės – pietų krypčiai nustatyti žinojo kitą, taip vadinamą gnomono metodą. Šventyklos geometrinės ašies ir šiaurės – pietų linijos kertasi beveik rato centre. Ašies azimutas išmatuotas nuo pietų krypties, yra 112,50. Apie tai, kad stulpai buvo sukasami atitinkamose, iš anksto nustatytose vietose ir kad juos statant buvo siekiama tikslumo, rodo ovalios stulpų duobės ir vienas griovelyje įkastas stulpas – jie prieš užkasant, buvo stumdomi.

Tiriant stulpų sistemos paskirtį, stulpavietės brėžinyje buvo sujungtos po dvi tiesėmis ir jų azimutai palyginti su Mėnulio ir Saulės laidos padėtimis horizonte Palangos platumoje (550 55’). Pylimo, juosusio aikštelę, forma yra idealiai paranki kaip tik laidos stebėjimams. Tekančius šviesulius matyti trukdytų pylimai ir miškingas rytų horizontas.

Kaip buvo atliekami stebėjimai Birutės kalno šventykloje? Pradžioje manyta, kad stebima turėjo būti per atitinkamų stulpų nusmailintas viršūnes, atsistojus vienoje ar kitoje vietoje už stulpų. Toks stebėjimo būdas atrodė visai tikėtinas, nors ir nevisada patogus. Architekto Sauliaus Manomaičio didelis ant pajūrio kopos pastatytas Birutės kalno alkvietės maketas parodė, jog galėjo būti dar ir kitaip. Pasirodė, jog stebėti šviesulių laidą atitinkamame taške ir nustatyti tuo būdu atėjus atitinkamą kalendorinių švenčių ar apeigų dieną, buvo galima iš bet kurios šventyklos vietos. Eksperimentai parodė,kad svarbiausius dangaus šviesulių kelio per metus taškus labai aiškiai ir tiksliai atžymi stulpų šešėliai. Saulei leidžiantis jūron, ilgi stulpų šešėliai nutįsta per šventyklos aikštelę ir pylimus ir tokiu būdu sujungia atitinkamus stulpus. Stebima, matyti, buvo abiem būdais, priklausomai nuo oro sąlygų. Šventyklos maketas netikėtai atskleidė dar vieną paslaptį. Pasirodė, kad žmogaus balsas, sklindantis iš vietos aikštelės centre, smėlio pylimų yra labai sustiprinamas. Viduryje aikštelės, kitiems nepažymėtoje, bet jam gerai žinomoje vietoje stovėdavo ir bylodavo pats žynys. Jis galėjo kalbėti ir nuo pakylos, kuri buvo pylimų rytiniame pakraštyje.

Mėnuliui ir Saulei stebėti ne visuomet tarnavo tie patys stulpai. Pagrindinis stulpas į kurį susibėgdavo šešėliai metami Mėnulio, kai jis atsdidurdavo Metono ciklo kraštiniuose azimutuose buvo stulpas pagrindiniame rate ir šventyklos ašyje. Mėnulis per gana trumpą laiką, per 29,5 paros, pakartoja savo kelią dangaus skliaute, todėl patogiau jį buvo sekti iš vienos vietos. Pagrindines Saulės laidos vietas nustatant jis mažai tarnavo. Pagrindiniams šventykloje stebėtiems azimutams, o būtent “ašinei” krypčiai (112,50) ir Saulės laidos per vasaros saulėgrįžą (1370) buvo naudojamas atskirai aukščiau ant rytinio pylimėlio stovėjęs stulpas. Įdomu, kad Birutės kalne nėra stulpų, kuriais galima būtų nustatyti Saulės laidą lygiadieniais, kuomet ji leidžiasi tiksliai vakaruose.

Smalsesniam skaitytojui turbūt, norėtusi paklausti, kaip senieji palangiškiai pastatė tokią astronominę observatoriją? Atrodytų, jog tam reikia šioje vietoje stebėti šviesulius visus metus ir atitinkamomis dienomis ir žymėti jų padėtį stulpais. S. Manomaitis dar kartą patyrinėjęs šventyklos proporcijas ir atstumus tarp stulpų, nusprendė, jog šią, ar kitą panašią šventyklą baltai senovėje galėjo pasistatyti per vieną dieną. Pasirodė, jog atstumai tarp stulpų ir laikotarpiai, kuriuos sudaro per gretimus stulpus fiksuojamos datos tarpusavyje rišasi. Aproksimavęs tuos laiko intervalus tyrinėtojas pasiūlė proporcingą jiems skaičių seką, kurią pavadino Alkos kodu * Žinant tokią “magiškų” skaičių eilę, stulpus šventykloje galima tiksliai sukasti per vieną dieną. Tą dieną reikia žinoti iš anksto – tai birželio 22 , lygiadienis, švenčiamas kaip Joninės.

Datos nustatomos Birutės kalno žynių buvo susijusios su atitinkamomis kalendorinėmis šventėmis, per kurias būdavo garbinami atitinkami dievai ar dievybės. Tiesa, pasirodė, kad yra datos kelių dienų intervale, kurias galėjo nustatyti stebint ne vieną , o keletą porų stulpų – kurie stulpai buvo iš tikro tam panaudoti, atsakyti sunku. Stebėtas datas, jų ryšį su stulpais ir su tomis kalendorinėmis šventėmis susijusius dievus ar dievybes vaizdžiai parodo brėžinys.

Kas pastatė Birutės šventyklą?
Ką garbino ir į ką tikėjo palangiškiai?

Kiekvienoje bent kiek žymesnėje šventykloje galėjo būti garbinami įvairūs dievai, tačiau jų tarpe vienas turėjo būti viršiausias. Svarbiausio dievo garbinimo dienos turėjo būti ir visos žemės ir net kelių žemių šventės. Tai ką žinome apie Palangą, įrodo Birutės kalno šventyklą buvus labai svarbia. Kieno tai buvo šventykla, kuršių ar žemaičių, o gal ir vienų, ir kitų? Koks dievas čia buvo svarbiausias? Mano nuomone, atsakius į antrą klausimą, rasime atsaką ir į pirmąjį.

Istorinėje raštijoje dažnai nurodoma Birutės šventykloje garbinus ugnies deivę Praurimę , tačiau ši deivė yra tariama, greičiausiai Teodoro Narbuto išgalvota.

Dabar bandykime šias kuklias žinias sutikrinti su tuomi, ką byloja patys stulpai Birutės kalnelyje. Praurimės garbinimo žymių paieškas turime atmesti. Su Perkūnu, svarbiausiu daugelio baltų genčių dievu, gali būti siejamos net kelios datos fiksuotos Birutės kalno šventykloje: gegužės 8, birželio 22, rugsėjo 22, spalio 1-5. Nė viena iš šių datų alkvietėje nėra kaip nors išryškinta, išskyrus birželio 22 d., tačiau Perkūno garbinimas tą dieną yra tik antraeilių ritualų tarpe. Perkūno kultas Birutės kalno sistemoje, tuo būdu, neturėtų aiškesnės išraiškos.

Kitaip yra su balandžio 23 data, kurią ryškiai brėžia pagrindinė šventyklos ašis. Jai simetriška diena yra rugpjūčio 22. Lietuvių papročiuose balandžio 23 yra žinoma kaip Jorės, krikščioniškų Jurginių plačiai pažymima šventė. Pagoniškasis Jurgis tai Ganyklis – gyvulių ir jų augintojų globėjas. Kadangi šv. Jurgiui priklausė ir audros debesis tvarkyti, jį garbinę ir žvejai. Latviai tą dieną minėdavo ne tik šv. Jurgį, bet ir Ūsinį (Ūsinš) – Saulės žirgų važiuotoją. Du dievo Ūsinio žirgai yra įkinkyti į Saulės ratus.

Mums, betgi, svarbiausiu yra šv. Jurgio – Jorės personažas. A. J. Greimas šv. Jurgį yra linkęs retrospektyviai identifikuoti su pagoniškuoju Perkūnu ir Pergrubiu, tačiau vakarų baltų mitologijoje Jorė yra labai dažnai siejamas su Patrimpu, Natrimpu, Antrimpu arba Trimpu. Patrimpas, žinia, yra vienu iš trijų svarbiausių vakarų baltų dievų, siejamas su gamtos atgimimu, pavasariu. Jam yra priskiriama žemės ir vandens sfera. Antrimpas jau laikomas grynai jūros vandenų dievu. Be abejo, Antrimpas turėjo būti garbinamas ne žemaičių, bet kuršių. Šis dievų, garbintų vienu ir tuo pačiu metu, vardų panašumas ir jų funkcijų daugialypumas yra atsiradęs dėl skirtinguose regionuose dievams priskiriamų skirtingų bruožų ir vaidmens. Kaip tik dėl to Birutės kalno šventykla buvo artima ir Palangos kuršiams – jūreiviams ir žvejams, ir žemdirbiams, ir atėjusiems žemaičiams. Vieniems tai buvo jūrų dievo Antrimpo, kitiems – Patrimpo – Jorės, kaip gyvulių augintojų, ganiavos dievo šventykla. Tokiu būdu Palangoje susiderino dvi pasaulėžiūros, viena vakarų baltų, orientuotų labiau į jūrą ir žemaitiška, orientuota į žemdirbystę. Šios dvi pasaulėžiūros sukasi apie pagrindinę Birutės šventyklos ašį, orientuotą į Saulės laidą balandžio 23 dieną. Palangos šventyklą, svarbia visiems baltams galėjo padaryti ir Birutės vardas. Birutės šventyklos vaidmens transformacijos finalu gali būti laikytina legendinė žinia apie tai, jog: “ Garsingą stabą, pas Palangą ant kalno kada kuomet buvusį, didis kunigaikštis Gediminas nuveždino į Lietuvą ir parioglino visų vyriausioj Vilniaus žinyčioj”. Kaip žinoma, Vilniaus šventykla yra siejama su Perkūno kultu. Perkūno kultas vakariniams baltams nebuvo būdingas, bet šis dievas plačiai buvo garbintas tarp rytų baltų. N. Vėliaus nuomone, apskritai, suklestėjus Lietuvos valdovų svarbiausiems centrams, atsirado tendencija perkelti svarbiausius baltų kulto centrus, tradiciškai buvusius prie jūros, į sostapilius. Vėliau jau ir Palangos šventykla siejama su Perkūnu. XVI a. žemaičiams atkritus nuo krikščionybės, “ … ant Birutės kalno pas Palangą apent pradėjo aukas, arba apieras, dievui Perkūnui deginti…”.

Įdomi yra žinia apie Birutės kalne buvusį stabą. Jos apskritai patikrinti negalime, nerasta jokio stabo pėdsakų ir kasinėjant, tiesa sakant, tų stabų buvo keliolika. Jei to stabo Birutės kalno šventykloje būta, tai jis galėjo įkūnyti Antrimpą – Patrimpą – Pergrubį(?). Šių dievų pavidalu personifikuotas stulpas galėjo stovėti pagrindinėje šventyklos ašyje, rytinio pylimo šlaite.

Pajūrio baltai turėjo ir kitų dievų: Bardoaitį (arba Gardoaetas) ir Bangpūtį. Šis pastarasis dar buvo vadintas Vėjopačiu, Banguliu, Bangų dievaičiu. Seniausi pasakojimai jį identifikuoja su milžinu, gyvenusiu jūros dugne. Pavasarį, atrodo gegužės 8 dieną, buvo pagerbiamas Žvaigždikis . Su Žvaigždikiu siejasi Šiaurinė žvaigždė, dar vadinta Marių žvaigžde, Jūreivių žvaigžde, Jūražvaigžde. Atskirai paminėtinas Dievaitis Mėnulis. Pajūryje jis buvo garbintas Deuoičio vardu. Jis, kaip ir Saulė, išplaukia iš vandenų. Dievaitis Mėnulis gimęs rago (sausio) mėnesyje ir apreiškia metų pradžią, jis vaizduotas dviveide arba keturveide būtybe. Archaiškas Mėnulio vaizdinys yra Lela Menelia – moteriškasis Mėnulis- valdžiusi naktį ir matavusi laiką. Jūroje gyvenusi Mėnulio permainų deivė Varūna (?), kuri buvusi ir Bangpūčio motina. Mėnulio kultas Birutės kalno šventykloje yra labai ryškus matyti dėl jo, kaip laiko matuotojo, funkcijų. Pajūrio kuršiams Mėnulis turėjo būti svarbus ir kaip oro bei vėjų permainų pranašautojas.

Kuršiai plaukiodami jūromis sutikdavo jūrų dvasią, kuri būdavo įsivaizduojama moterimi su žuvies uodega, su anties ar žąsies kojomis. Birutės kalno gyvenvietės pastate buvo rastas amuletas – iš plokščio smiltainio padaryta anties galvutė. Šis radinys gali sietis su su jūros dvasiomis, galbūt ir su vandens paukščio, kaip pasaulio kūrėjo įvaizdžiu* .. Gintaro rūmuose jūros dugne yra gyvenusi ne tik Jūratė, pikta jūros deivė, bet ir kita, žmones skandinanti, dievybė su moters veidu, vadinta Grauduše.

Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis senųjų baltų pasaulėžiūroje yra panašūs, ir kuo giliau grimstame į laiko gelmes, tuo šis skirtumas yra mažesnis. Tokio gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio suvokimo atspindžiai yra ir senųjų palangiškių kultūroje. Tai yra žymu vietos gyvenvietėms ir kapams parinkime – ir vierni ir kiti yra kalvelėse prie vandens, arba apsupti vandeniu. Gyvųjų ir mirusiųjų vietas Palangoje, kaip ir kitur, skiria vanduo – nemažos pelkės. Palangoje kuršių kapinynui vieta buvo parinkta pailgoje, pelkių apsuptoje kalvoje. Kapų ryšys su vandeniu, atspindintis požiūrį į mirusiųjų buveinę, yra čia labai aiškus. Seniausi griautiniai VIII – amžių kapai yra ne kalvelės viršuje, o jos pakraščiuose, prie vandens. Tokie dalykai pastebėti ir kituose Mėguvos kapinynuose: Lazdininkuose, Kašučiuose. Rasta nemažai įrodymų, teigiančių, kad pajūrio baltų genčių orientavimasis į vandenis, kaip galimas pomirtinio pasaulio vietas, buvo labai stiprus. Kitos vietos, kur vakarų baltai ptalpino mirusiųjų pasaulį, buvo dykros skyrusios gentis ir atskiras žemes. Šios dykros, vėlių buveinės, buvo apgaubtos prietaringa pagarba, sakralizuotos, čia randama daug alkviečių su mitolologiniais akmenimis, šiose vietose yra šventieji miškeliai, šaltiniai ir net iki šių dienų garbinamos “šventos ir stebuklingos vietos”. Pajūrio kuršių pasaulėžiūroje jūra buvo susijusi su vėlių buveine, arba keliu į ją. Laivu į mirusiųjų karalystę nuplaukdavo Saulė, kai kurios upės (tokia galėjo būti Šventoji) nešdavo į jūrą mirusiųjų vėles, “jūrų” dugne buvo įsivaizduojamas pomirtinis pasaulis.

Pajūrio kuršių pasaulėžiūroje sakralizuotas jūros vaizdinys nenublanko ir pradėjus deginti mirusiuosius. Įdomius duomenis pateikia Mėguvos ir kaimyninių žemių kapinynuose palaidotųjų orientavimas – pasirodo, laidojimo kryptys yra labai įvairios ir tik Palangos bei Lazdininkų kapuose visiškai vyravo paprotys mirusiuosius laidoti galvomis į šiaurės vakarus. Degintų mirusiųjų kapų duobės Palangoje dar labiau krypsta vakarų, jūros pusėn. Didžioji dauguma Palangoje ištirtų pastatų, o prie Birutės kalno visi, buvo pastatyti pasaulio šalių kryptimis, o durys būdavo vakaruose. Mėguvos žemės Palangos ir Kretingos šventykluose šviesuliai buvo observuojami vakariniame dangaus skliaute, tuo tarpu netoli Klaipėdos buvusi Purmalių šventvietė buvo orientuota į rytinį dangaus skliautą. Gentyse, kurios savo mirusius degino, pomirtinio pasaulio vaizdinys būdavo vis labiau siejamas su dangaus sfera, kuriai priklauso ir dangaus šviesuliai, tuo pačiu metu nyko ir laidojimo – aukojimo ryšys su vandeniu. Jis buvo naujai įprasminams ugnies ir vandens priešprieša. Palangos šventykla yra jau vėliausiųjų laikų pagoniškosios ideologijos, kurioje mirusiųjų pasaulis yra siejamas su ugnimi, aukštuma, vandeniu ir dangumi simbolis.
Savito palangiškių tikėjimo bruožų įžiūrime ir jų namų, ir kapų radiniuose. Birutės kalno gyvenvietė yra vienintelė Lietuvoje tyrinėta, kur yra tiek daug radinių siejamų su ypatingu buities sakralizavimu. Po visais molio krosnių padais buvo rastos laužavietės, o jose apdegę gintariukai, sulaužytos segės, peiliukai, verpsteliai, galąstuvėliai ir, suprantama, puodų šukės. Tai yra ne kas kita kaip namų ugniavietės šventinimo ritualo atspindžiai. Šioje gyvenvietėje, kiekvieno pastato dėmėje buvo rasta po vieną ar po kelis nedidelius, o kartais ir visai miniatiūrinius, lipdytus ir blogai išdegtus puodelius. Tokie puodeliai gyvenvietėse yra neįprastas radinys – jų daug tik kuršių kapuose. Šie miniatiūriniai indai, dar prieškario archeologų pavadinti ašarinėmis, yra išimtinai siejami su laidotuvių apeigomis – kaip įkapės dedamos mirusiems šiems keliaujant į kitą pasaulį. Kartais tokiuose puodeliuose pasitaiko daiktų, be to, manoma, kad į juos buvo mirusiąjam kažkas įpilama ar įdedama. Tam pačiam tikslui tarnavo ir geriamieji ragai, kurie kape neretai randami pastatyti. Palangos kapinyno viename kape, kur buvo palaidota motina ir jos dukrelė, prie galvų buvo pastatytos net dvi poros geriamųjų ragų. Daugelyje Birutės kalno pastatų buvo rasti “gintariukų lobiai” – keliolika smulkių, visai nepanaudotinų jokiai pramonei, natūralių gintariukų krūvelės. Gintariukai yra buvę supilti į kažkokius maišelius. Gal šie “lobiai” turėjo apginti namo gyventojus nuo piktų dvasių? Atrodo taip tikrai buvus. Senųjų palangiškių moterų kapuose, bet ne visuose, o ypač svarbiuose ir turtinguose, pasitaikė gintariniai verpsteliai padėti prie galvų, juostų audimo įrankių miniatiūrinės imitacijos, gintariniai šukelių pavidalo kabučiai. Lazdininkų kapinyne aptiktas iš vieno gintaro gabalo išskobtas ritualinis kaušelis su vandens paukščio galvos pavidalo koteliu. Netenka abejoti, kad šie radiniai rodo ypatingą gintaro maginę ir ritualinę reikšmę pajūrio gyventojų visuomenėje. Šia prasme nepaprastas yra Naglio kalno XVI ar XVII a. vyro kapo radinys. Jame rastas medžiaginis kapšelis su smulkiais gintaro gabaliukais – visai tokie pat buvo rasti ir Birutės kalno papėdės gyvenvietėje. Gintaras savo magine prasme buvo reikalingas visiems, ir gyviems ir mirusiems. Moterims į kapus dėdavo gintarinius darbo įrankių pakaitalus, o vyrai nuo pikto savo namus ir vėles , matyti, apsaugodavo į audinio ar odos kapšelį suglobtais smulkiais gintariukais.

Taigi, palangiškių sąmonėje gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis buvo labai artimi. Dėl to gyvenvietėje prie Birutės kalno vietos rado ne tik prekiautojai, bet ir žmonės, matyti, artimai susiję su tarnavimu dievams – tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusųjų, žyniai, svarbiausių švenčių ir įvykių skelbėjai bei pranašautojai. Tarnavimas dievams ir prekyba ankstyvaisiais viduramžiais nebuvo priešiški dalykai – yra žinoma, kad prekyba užsiiminėjo ir pagoniškieji kunigai – tai minėjo XII a.trečiame dešimtmetyje Otto von Bamberg rašydamas apie vakarų slavų prekybinį centrą Štetiną (Szczcetin).

Grįžkime prie XIV – XV a. palangiškių. Kapai žmonių, kurie per pagoniškąsiais šventes rinkdavosi Birutės kalne dar neatrasti. Paskutiniai žmonių Birutės kalno gyvenvietėje pėdsakai yra datuojami maždaug XIVa. viduriu. Po to buvo gyventa, atrodo, tik pietinėj gyvenvietėje. Nedidelė kuršių bendruomenė gyvenusi dabartinės Palangos pietinėje dalyje XV – XVI a. pradžioje dar išlaikė daugelį jų protėviams būdingų tradicijų. Tą rodo per 50 kapų rastų Žemaičių kalnelyje. Ten palaidoti ir vyrai, ir moterys , ir vaikai. Beveik visuose kapuose buvo rastos įvairios aprangos detalės, o kai kuriuose ir specialiai įdėtos įkapės. Moterų ir mergaičių kapuose rasti peiliukai, žiedai, segės, rečiau auskarai. Viena moteris buvo palaidota apgobta ilga raštuota vilnone skara, papuošta žalvarinių tūtelių kutais. Keli vyrai buvo palaidoti kaip kariai: sujuosti diržais, su peiliukais, skiltuvais, titnagais. Vienam, dar nesenam vyrui, matyti, bendruomenės vadui, kapan buvo įdėti net 22 daiktai, tarp jų kovos peilis, ietis, kirvis, skustuvas, ant rankų sumauti net keli žiedai – vienas sidabrinis, kapšelyje prie diržo rastos monetos. Pinigėliai buvo ir kituose kapuose. Monetos ir kiti radiniai gerai rodo palangiškių vietą tarp dviejų pasaulių, senojo baltiškojo pagoniškojo ir krikščioniškosios viduramžių Europos. Pats laidojimo būdas, kai kapan papildomai dedami ginklai, papuošalai, monetos rodo dar pagoniškąsias tradicijas. Žemaičių kalnelio viename moters kape rastas virš karsto padėtas miniatiūrinis peiliukas iš juostų audimo įrankių komplektėlio, kitai moteriai ant užmerktos akies buvęs padėtas mėlyno stiklo karoliukas, vaiko kape rastas amuletas iš meškos(?) nago, kitur įdėtas verpstelis. To meto palangiškius jau buvo paveikusi krikščionybė – be tradicinės formos kuršiškų segių viena buvo ir įrašu “AVE MARIA”. Dalis kapuose rastų monetų buvo kaldintos Vokiečių ordino, kitos Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių.

Pagonybės tradicijos XVI amžiuje pajūryje vėl subujojo. S. Daukanto liudijimu “buvusi Palangos girėse Ginčio žinyčia, nuo jos paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama ant Kuršo rubežiu, kurią, slapta didžiai vėlai jau krikščionimis būdami dar lankiusys žemaičiai, parusėnai ir žemgaliai, arba kuržeminynkai,… bet 1700 išvertę ją žuvėdrai”. Kur tiksliau buvo ši šventykla nepasakyta ir sieti ją su Naglio kalnu prie Palangos gal būtų per drąsu. Gal kartais jos reikėtų ieškoti Mėguvos žemės šiaurinėje dalyje netoli Genčų (Kurmaičių apyl.)?

Naglio kalno kasinėjimai parodė, jog vėlesnių laikų pagoniškoji šventvietė galėjusi būti ir čia. Kalnas, taip pat yra senosios jūrinės terasos kopa. Kalnelis nėra aukštas – vos apie 7 m aukščio nuo papėdės. Jis senovėje vadintas Olandų kepure, nes jūreiviams tarnavęs geru orientyru. Šalia yra buvusi žvejų gyvenvietė Senasis uostas. Yra manoma, kad greta stovėjo ir senoji Palanga. Senieji palangiškiai kalnelį vadino Žuvėdrų (švedų) kapais arba Kapų kalnu. Seneliai pasakoję, kad kalne būdavo laidojami nekrikštyti kūdikiai, skenduoliai, savižudžiai ir smurto mirtimi mirę Dėl to kalnas vadintas “naglos mirties kalnu”, vėliau – Naglio kalnu. Naglio kalno vardas kartais kildinimas iš vokiško žodžio Negeln – vinys – ten esą švedai vinis dirbę*. Legendose kalbama čia esant milžino Naglio kapą, kurė supylė jo žmona Brukšva, iš jos ašarų prasidėjęs pro šalį tekantis upelis .

Naglio kalnas senovėje yra buvęs aukščiau iškilęs, nes jo papėdėje rasti iki 1,5 m storiu supustyti smėlio klodai ir nedidelės kopos sudarančios pylimėlius kalno papėdėje. Kalnas nuo seno buvęs apaugęs pušimis, kurių daugumą iškirto pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo metu buvo nukastas ir šiaurinis kalnelio šlaitas. Karo padariniai dar ir dabar ryškūs – smarkiai nuniokota apkasais ir duobėmis kalno aikštelė ir šlaitai. Nuo iškirstų pušų kelmų liko daug duobių. Palangiškių pasakojimu kai kurios duobės paliktos nesėkmingai ieškant užkastų lobių. Kalno aikštelė šiuo metu yra apie 25×15 m dydžio, ištįsusi vakarų-rytų kryptimi.

Kasinėjimų metu be kapų kalne buvo rasti du suardyti kultūriniai sluoksniai. Jie buvo labai panašūs – abu žymėjo supuvusio humuso ploni sluoksneliai su angliukais. Pastebimai daugiau anglių, ir net kelios laužavietės buvo rastos seniausiame sluoksnyje, 0,8-2 m gylyje. Jokių radinių sluoksniuose nebuvo. Tie Naglio kalno sluoksniukai buvo tokie pat kaip ir šventyklos sluoksnis Birutės kalne. Dėl to manoma, kad Naglio kalnas taip pat yra buvęs šventviete. Ji buvusi apleista, o po kiek laiko vėl atnaujinta. Tuo metu kalno aikštelė buvo mažesnė ir kitokios formos. Pagoniškas apeigas palangiškiai galėjo atlikinėti Naglio kalne po to kai buvo apleistas Birutės kalnas. Yra žinoma, jog jezuitai 1613-1614 m. vizitavę pajūrį, čia rado pagonis, dar savo dievus begarbinančius. Tuo metu palangiškiai Naglio kalne dievų jau nebegarbino – ugnies išgrynintame kalnelyje apie XVI a. vidurį Senosios Palangos gyventojai pradėjo laidoti savo mirusiuosius.

Kalne atkasti 32 XVI – XVII ir XVIII – XIX a. kapai. Vėlyvieji kapai buvo minėtų nekrikštytų kūdikių ir kitų neaiškiomis aplinkybėmis mirusių žmonių. Senieji kapai mums yra įdomūs tuom, kad juose dar rusena pagonybės dvasia. Mirusieji gulėjo mediniuose karstuose, sukaltuose vinimis. Moterys buvo laidotos sujuostos odiniais žalvario sagutėmis puoštais dirželiais, su peiliukais, segėmis, žiedais ant rankų. Labai rūpestingai į pomirtinį pasaulį buvo išlydėta 6-7 metų mergaitė. Mirusioji buvo aprengta drabužiu, kairiame šone susegtu dviem segėm ir sujuostu dirželiu, padabintu kniedelėmis. Ant kaklo pakabintas apskritas alavinis kabutis , ant kairės rankos piršto užmautas žiedelis. alia rankos kaulų rastas vilnonoų siūlų gniužulėlis pervertas per suaugusio žmogaus signetinį žiedą. Šie dažnai XVI XVII a. senkapiuose randami žiedai yra vadinami signetiniais, nes juose, kaip ir žieduose – antspauduose, būna įrėžti ženklai. Manoma, kad tai yra šeimos ženklai, kai kurie iš jų turėjo ženklinti ir labiau išskirtinę vietą visuomenėje. Panašus kaip žieduose ženklas buvo įrėžtas peiliuko, rasto moters kape, medinėse kriaunose. Įvairiais nuosavybės ženklais Palangos apylinkių kuršiai žymėdavo savo žemės ūkio padargus, žvejybos įrankius ir daiktus dar ir XX amžiuje. Vieno vyro kape rastas 23 cm ilgio peilis, ant rankos buvę du žiedai, vienas tarp jų signetinis. Tarp kojų, aukščiau kairiojo kelio, buvo padėta įkapė – medžiaginis kapšelis su smulkiais gintaro gabalėliais.
Naglio kalno kapuose buvo laidoti kuršiai – rastos vien tik jiems būdingos segės. Viena jų buvo su susikabinusiomis pasisveikinimui rankomis. Tokių segių ir žiedų Lietuvoje yra vos kelios ir jos rastos tik kuršių žemėse, daugiau randa latviai. Yra manoma, kad tokios segės ir žiedai – krikščioniškų jungtuvių simbolis, XIV a. buvo pradėti nešioti Anglijoje. Vienoje plokščioje segelėje buvo įrašas iškraipyta lotynų kalba, kur vienas žodis gali reikšti DOMINUS – Viešpats. XVI antroje pusėje – XVII a. palangiškiai į kapus įdėdavo ir monetų.

Naglio kalno kapinaitės sunyko dėl to, kad šalia gyvenę žmonėįs persikėlė atokiau, o gal todėl, kad kalnelyje pasidarė per ankšta.Vieta, kur galėjo būti viena iš XVI a. Palangos gyvenviečių, prieš 1937 m buvo užsodinta mišku.

Pagoniškosios tradicijos Palangoje buvo labai gajos, ir joms išguiti buvo pasinaudota šimtmetine tradicija apylinkių žmonėms ir iš toliau atėjusiems rinktis prie Birutės kalno balandžio 23 dieną Antrimpo – Jorės šventės švęsti. Ant kalno pirmiausiai buvo pastatyta nedidelė medinė bažnytėlė, pavadinta šv. Jurgio vardu. Šiai sugriuvus, jos vietą užėmė medinė koplytėlė. Pastarajai visai sunykus buvo pastatyta dabartinė mūrinė koplyčia. Pirmosios bažnyčios ir medinės koplyčios pėdsakai – geležinės vinys, plokščiųjų čerpių nuolaužos buvo aptikta kasinėjimų metu šalia dabartinės koplytėlės. Visi krikščioniški statiniai yra buvę beveik toje pačioje vietoje ir visi jie yra bene svarbiausioje senosios šventyklos vietoje – ten kur buvo medinė pakyla prie rytinio pylimo.

Kurį laiką pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos Birutės kalno garbinime buvo persipynusios. M. Strijkovskis rašė, kad XVI a. Birutės kalną, tuo metu dar kaip šventą vietą garbintą pagonių, lankydavo ir katalikų kunigas, kuris čia iš švenčių ir aukų nemažai uždirbdavęs. Bažnyčios triūsas nebuvo perniek – vėliau į Jurginių atlaidus Palangon susirinkdavo minios žmonių iš visos Žemaitijos, net iš Prūsijos (Klaipėdos krašto) ir Latvijos. Bažnytinė procesija iš miestelio traukdavo prie Birutės kalno šv. Jurgį pagarbinti. XIX a. pabaigoje kovo 4 (?) ir balandžio 23 čia rinkdavosi įvairių tikėjimų žmonės ir aukodavo iš vaško padarytus gyvulius, žemdirbystės įrankius. Žvejai per Jurgines aukodavę žuvis ir pinigus.

Birutės kalno, kaip garsios pagoniškosios šventyklos, šlovė nebuvo užmiršta dar ir XVII amžiuje. Tuo metu ant kalno jau stovėjo krikščioniškas kulto pastatas, bet tai nesutrukdė čia slapta, dar pagonišku papročiu laidoti. Į vakarus nuo dabartinės koplyčios 1,3 m gylyje buvo rastas apie 5-6 metų amžiaus mergaitės kapas. Mergaitė, atrodo, buvo apgobta ilga rusva vilnonio audeklo skara išmarginta tamsesniais dryžiais. Ant krūtinės mirusiąjai buvo padėti du žalvariniai žiedeliai išplatintu ovaliniu viduriu su įkartomis, lietas juostinis žalvario žiedelis ir dar vienas ažūrinis iš žalvario vielos suvytas žiedelis. Atskirai, arčiau galvos buvo padėtas dar vienas žalvarinis įkartomis puoštu viduriu žiedas. Net penki žiedeliai padėti mergaitei ant krūtinės yra aiškiai dar pagonišku papročiu įdėtos papildomos įkapės. Šis mažos “Birutėlės” kapelis Birutės kalne buvo paskutinis pagonybės atspindys. Kasinėjant rasti dar du kapai yra jau gerokai vėliau krantan išmestų skenduolių ar kitaip žuvusių jaunų vyrų.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999