Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) I dalis

ĮVADAS

Šio tęstinio (dviejų dalių) straipsnio tikslas – nušviesti istoriografijoje beveik netyrinėtą Lietuvos gyventojų vadinamosios vietinės savisaugos nacių Vokietijos okupacijos metais organizavimąsi, jos atsiradimą, atskleisti kaip nuoseklų vientisą procesą, parodyti savisaugos kūrimosi priežastis, eigą, konkrečias istorines aplinkybes ir veiksnius, skirtingus okupantų vokiečių, „lietuviškosios savivaldos“ administracijos, nacionalinio antinacinio pogrindžio interesus, nuostatas, požiūrius į vietinę savisaugą, realizuotas jos organizacines formas.

Atsižvelgiant į istoriografijoje susidariusią padėtį, vienas svarbiausių šio straipsnio uždavinių yra įrodyti, kad savisaugos kūrimasis ir paplitimas, ypač Pietryčių ir Rytų Lietuvoje, buvo masinis vokiečių okupacijos metų reiškinys.

Karo ir nacių Vokietijos okupacijos metais buvo aktualūs okupuoto krašto gyventojų, gyvenamųjų vietovių, privataus ir visuomeninio turto, įvairių civilinių objektų apsaugos, gyvenimo rimties uždaviniai; reikėjo kurti šias funkcijas vykdančias struktūras, įtraukti į jas civilius gyventojus.

Krašto apsaugos uždavinius vykdė dislokuotos Lietuvoje okupantų karinės ir policinės pajėgos, lietuviškos karinės policinės formuotės (savisaugos batalionai ir kt.), tačiau visos jos tarnavo pirmiausia okupantų vokiečių karo interesams, o ne gyventojų apsaugos tikslams ir reikmėms.

Savaime suprantama, savisaugos (savigynos) problemos buvo svarbios ne tik okupacinės valdžios institucijoms, bet ir Lietuvos žmonėms. Vokiečių okupantų leistos kurti legalios civilių gyventojų savisaugos struktūros buvo skirtos kovai su priešais, kurie kartu buvo ir Vokietijos reicho priešai, jų veikla neturėjo prieštarauti okupantų interesams.

Savisaugos (savigynos) organizacinius darinius kurti pradėta nuo pat vokiečių okupacijos pradžios. Iki 1943 m. rudens jie neturėjo ryškesnių organizacinių kontūrų ir nebuvo paplitę. 1943 m. rudenį, išplitus sovietiniam, arba raudonajam (šie terminai straipsnyje vartojami kaip sinonimai), partizanų sąjūdžiui, Lietuvoje susikūrė vadinamieji vietinės savisaugos būriai – vietinė ginkluota savisauga, ypač paplitusi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje.

Vietinė savisauga (savigyna) buvo okupantų vokiečių, lietuvių savivaldos, nacionalinio antinacinio pogrindžio sutapusių (kartu skirtingų ir net priešiškų) tikslų bei interesų rezultatas. Jos istorijos klausimai susiję su antisovietiniu pasipriešinimu, realiu, tikru ar tariamu (formaliu) bendradarbiavimu su okupantais, sovietinio ginkluoto pogrindžio represine, nusikalstama veikla. Politine prasme – tai Lietuvos žmonių (ypač valstietijos) santykio su dviem okupantais – nacių ir sovietų, problema. Apskritai Lietuvos gyventojų savisauga buvo savitas, specifinis, sudėtingas nacių Vokietijos okupacijos metų realijų istorijos reiškinys. Deja, iki šiol jo istorija nežinoma, nutylėta, labai politizuota.

Vietinė savisauga kūrėsi ir veikė nepaisant įtakingo visuomenėje nacionalinio antinacinio pogrindžio neigiamo jos atžvilgiu nusistatymo, kurį lėmė neginkluoto (pasyvaus) pasipriešinimo taktika ir politinės laikysenos nuostatos nerizikuoti tautos egzistencija, vengti aukų, nepasiduoti provokacijoms, galinčioms sukelti represijas, „neiti“ nei už nacionalsocializmą, nei už bolševizmą, nedaryti nieko, kas būtų naudinga abiem Lietuvos priešams.

Ji kūrėsi ir atkakliai gynėsi nuo raudonųjų partizanų, nepaisant pastarųjų naudotų prieš ją žiaurių nusikalstamų kovos metodų, patirtų tragedijų ir dramų. Antai 1944 m. sausio 29 d. raudonieji partizanai užpuolė Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč. Kaniūkų k., jį sudegino ir nužudė apie 35 žmones. Tų pačių metų balandžio 12 d. (per Velykas) užpuolė Trakų aps. Onuškio vlsč. Bakaloriškių k., sudegino 38 šio kaimo sodybas, nužudė 18 žmonių.

Matyt, viską nulėmė būtinybė gintis nuo sovietinių partizanų savavaliavimo, smurto ir prievartos. Į vietinės savisaugos (savigynos) kovą galima žiūrėti kaip į ginkluotą antisovietinio pasipriešinimo raišką, kuri Pietryčių ir Rytų Lietuvoje prasidėjo ne 1944 m. po „išvadavimo“, o gerokai anksčiau – 1943 m. rudenį, kai sustiprėjo ir išsiplėtė agresyvi sovietinių partizanų veikla.

Istoriografijos apžvalga. Sovietinėje istoriografijoje vietinė savisauga kaip vokiečių okupacijos Lietuvoje laikotarpio istorinis reiškinys ir su juo susiję raudonųjų partizanų veiklos klausimai buvo visiškai nutylimi, dažniausiai apie juos sovietiniai istorikai užsimindavo tik prabėgomis, kalbėdami apie kovą su fašizmu ir „buržuaziniais nacionalistais“. Tai lėmė politinė nuostata, kad „laikinai okupuotoje Tarybų Lietuvoje“, (t. y. SSRS teritorijoje) veikė tik vienas sovietinis pasipriešinimo judėjimas, nuo 1943 m. neva įgavęs „visaliaudinį“ pobūdį. Bet kokio kito politinio, juo labiau ginkluoto sąjūdžio buvimas laikytas neteisėtu ir priešišku. Taigi nepripažinta ir Lietuvos žmonių teisė į savigyną; šią teisę savinosi sovietinis pogrindis.

Vienas pirmųjų sovietinių autorių, paminėjęs vietinę savisaugą, buvo Jakovas Vicas. Jis 1961 m. išleistoje brošiūroje rašė, jog 1943 m. rudenį vietoj išsiunčiamų į frontą lietuvių „apsaugos dalių“ pradėta steigti vietinės savisaugos būrius.

Vietinė savisauga visiškai nutylėta sovietmečiu išleistuose kolektyviniuose darbuose apie vokiečių okupaciją Lietuvoje. Savo monografijoje Povilas Štaras rašė, jog okupantai 1943 m. Lietuvoje ėmė kurti vadinamuosius vietinės savisaugos būrius; gyventojus į juos tikėjosi įtraukti „klasta ir grasinimais“; šių būrių padedami norėjo nuslopinti partizaninį judėjimą „pačių lietuvių rankomis“, sukelti „brolžudišką karą“. Autorius darė išvadą, neva šios viltys nepasiteisino, į savisaugos būrius stojo tik buožija ir „menka saujelė buržuazinių nacionalistinių atplaišų“. Nutylėjimus ir tokius teiginius apie vietinę savisaugą Lietuvoje galima vertinti kaip didelę sovietinio istorijos mokslo klastotę.

Kitas sovietinio pogrindžio tyrinėtojas Algirdas Rakūnas trumpai rašė apie LKP ir partizanų aiškinamąjį darbą prieš hitlerininkų ir kubiliūnininkų organizuojamus 1943 m. rudenį vietinės savisaugos būrius. Agitacinis darbas šias pastangas žlugdė. Autoriaus išvada gana abstrakti, raudonųjų partizanų ginkluotą konfrontaciją su savisauga jis taip pat visiškai nutylėjo.

Šiek tiek plačiau ir informatyviau apie kaimų savisaugą Pietryčių Lietuvoje rašė dokumentinės apybraižos „Pirčiupiai“ autorius Sigitas Sinkevičius. Jis pripažino, kad okupantams kai kuriose Rūdninkų girios vietovėse pavyko „sulipdyti“ savisaugininkų būrius iš „vietinių nacionalistų ir buožinių elementų“. Pabrėžta partizanų aiškinamojo darbo svarba, paminėtas „taikus“ Dargužių kaimo savisaugos nuginklavimas ir ginklų atidavimas partizanams. (Dargužiai nuginkluoti paėmus „įkaitais“ kaimo žmonių karves, jų sugrąžinimo sąlyga buvo kaimo nusiginklavimas ir ginklų atidavimas.) Bene pirmą kartą mokslinio pobūdžio darbe konstatuotas ginkluotos jėgos panaudojimas prieš Daržininkų ir Kaniūkų kaimų savisaugininkus. Apskritai savisaugininkų būrių kūrimas vertintas kaip nesėkminga okupantų organizuotos kovos su partizanais priemonė: savisaugininkų grupelės liovėsi egzistavusios, daugiau neterorizavo vietos gyventojų, netrukdė partizanams.

Panašių koncepcinių nuostatų laikėsi ir 1982 m. išleisto dokumentų rinkinio „Lietuvos liaudis Didžiajame Tėvynės kare“ sudarytojai. Komentuojant sovietinio pogrindžio dokumentus, daryta išvada, kad savisaugos būrių kūrimas, kaip ir kiti okupantų bandymai įtraukti platesnius Lietuvos gyventojų sluoksnius į kovą dėl okupantų interesų, nesuderinamų su lietuvių tautos interesais, nebuvo sėkmingi.

Į iškilmingas „visaliaudinę“ antifašistinę kovą, tarybinį patriotizmą deklaruojančias sovietinės istoriografijos klišes niekaip netilpo tiesa apie vietos savisaugą. Politizuotam ir ideologizuotam sovietmečio istorijos mokslui buvo sunku (tiesiog neįmanoma) pripažinti, kad Lietuvos gyventojai, ištisi kaimai, toli gražu ne „buožiniai“ (Pietryčių Lietuvoje), ginklavosi ir kovojo su sovietiniu pogrindžiu, kad tai nebuvo vietinio pobūdžio reiškinys, kad raudonieji partizanai kariavo su Lietuvos valstietija; tame kare dažnai naudotos nusikalstamos, jį kompromituojančios priemonės – deginami kaimai ar atskiros sodybos, žudomi žmonės ir kt.

Sovietiniai istorikai privalėjo nenusižengti, negadinti sovietinės istoriografijos klišių, padėti komunistų partijai įrodinėti iš anksto duotas išvadas.

Sovietmečiu apie raudonųjų baltarusių partizanų 1944 m. birželio 24 d. įvykdytą baudžiamąją akciją prieš Musteikos kaimą rašyta pogrindinėje „Aušroje“.

Reikšmingiausias sovietinės istoriografijos palikimas – buvusių raudonųjų partizanų memuarinė literatūra, atsiminimų knygos. Apie kaimų savisaugą ir kovą su ja palyginti plačiai rašė Pietryčių Lietuvoje partizanavę Teofilis Mončiunskas, Juozas Olekas, Albertas Barauskas, Šiaurės rytų Lietuvoje – Bronius Urbonavičius, Jonas Vildžiūnas ir kt.

Raudonieji partizanai (literatūrinių bendraautorių padedami) nesistengė parašyti objektyvią savo veiklos karo metais istoriją, daugelio faktų ir teiginių jų atsiminimų knygose nepatvirtina archyviniai dokumentai (dažnai jų pačių rašyti). Jie vadovavosi tomis pačiomis sovietinėmis propagandinėmis schemomis ir klišėmis, tačiau buvo jų ne taip varžomi.

Raudonųjų partizanų atsiminimų knygos – tai tikrų ir iškraipytų faktų, propagandinių teiginių, epizodų ir siužetų rinkiniai; juose kaimų savisaugos tematikai tarp kitų istorijos klausimų skirta labai mažai vietos.

Moksliniu, pažintiniu atžvilgiu visoms sovietinių partizanų atsiminimų knygoms būdingi šie trūkumai: nutylimi kovos su kaimų savisauga faktai, neigiama, kad ji buvo masiška. Kita vertus, perdedamas atskirų kaimų savisaugos būrių gausumas, apsiginklavimas, jų keltas pavojus raudoniesiems partizanams, jiems padarytos „skriaudos“ (kartu sureikšminami savo veiklos nuopelnai), slepiamos tikrosios prieš savisaugininkus vykdyto teroro priežastys ir motyvai, pabrėžiamas priverstinis savisaugos steigimasis bei ginklavimasis ir kt.

Vis dėlto raudonųjų partizanų atsiminimai yra santykinai vertingas istorijos šaltinis, tiesiogiai ar netiesiogiai liudijantis, kad kaimų savisauga egzistavo, buvo paplitusi ir tapo svarbiu antipartizaninės kovos reiškiniu (kartu ir ryškus pavyzdys, kaip sovietmečiu buvo klastojama istorija).