Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai)
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.
Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas. Tai ypač ryšku dvarų sodybų architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai su kolonų portiku, išplėtoti dar K. Spampanio ir M. Knakfuso. Bažnyčių (Onuškio, Mielagėnų)architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiu arba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs bažnyčios be portiko tipas (Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).
