Vaikinai iš provincijos valdo pasaulį

Ką Jums sako šie kaimų pavadinimai: Užulėnis, Kutaliai, Selemos Būda? O kuo žymus Rokiškis? Atsakymas toks: tai Lietuvos prezidentų A. Smetonos, A. Stulginskio, K. Griniaus ir A. Brazausko gimtinės. Visi tarpukario Lietuvos prezidentai kilę iš kaimų, prezidentas A. Brazauskas gimęs irgi pakankamai mažame Rokiškio mieste, o mokyklą baigęs Kaišiadoryse. Išimtis yra V. Adamkus, gimęs ir mokęsis Kaune.
Tokia statistika atrodo pakankamai dėsninga – Lietuva ilgą laiką buvo agrarinis kraštas, ir šiuo metu didelė gyventojų dalis gyvena mažuose miesteliuose arba kaimuose. Kita vertus, amerikiečiai suskaičiavo, kad dauguma XX a. Amerikos prezidentų kilę iš mažų miestelių.
Kaip nutinka, kad netgi tokioje urbanistinėje šalyje kaip JAV prie valstybės vairo stoja asmenys, iš mažens nepažinę miesto kultūros?

Kuo geros mažos bendruomenės?

Psichologai sako, kad kai kurie žmonės gerokai pervertina didmiesčių svarbą, o tiksliau – nepakankamai įvertina tą naudą asmenybės brendimui, kurią teikia gyvenimas mažame miestelyje. Šį reiškinį bando paaiškinti mažos populiacijos teorija. Pagal šią teoriją, mažos bendruomenės nariai priversti labiau stengtis, kad jų gyvenimas būtų įvairus ir turiningas; jie aktyviau dalyvauja bendruomenės gyvenime, geriau pažįsta vieni kitus ir jaučia didesnę atsakomybę už tai, kas vyksta jų aplinkoje. Kiekvienas narys yra pastebimesnis ir jaučiasi reikšmingas. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau pastebimas atskiras asmuo; kontaktų daugėja, tačiau bendravimas tampa paviršutiniškas. Amerikiečių psichologas Herbert Wright tyrė, kaip aplinką pažįsta vaikai, augantys gyvenvietėse, kuriose yra apie 1000 gyventojų, ir miestuose, kuriuose yra apie 30 000 gyventojų. Tiriami vaikai iš kubelių statė savo gyvenamąją aplinką, o po to psichologas prašė papasakoti apie savo kaimynus. Paaiškėjo, kad mažų gyvenviečių vaikai geriau pažinojo savo aplinką, atsiminė daugiau detalių, pažinojo daugiau žmonių ir galėjo apie juos daugiau papasakoti negu jų bendraamžiai iš miestų. Šiuos rezultatus mokslininkas aiškino tuo, kad didesniame mieste vaikai nuolat patenka į naujas situacijas, susiduria vis su naujais žmonėmis, o mažo miestelio vaikai dažniau mato tuos pačius žmones, taigi turi daugiau galimybių juos pažinti artimiau.

Daugiau įvairovės, mažiau galimybių

Palyginkime bet kuriuos du labai skirtingo dydžio miestus; tarkime, viename gyvena keli šimtai tūkstančių gyventojų, kitame – vos keli tūkstančiai. Be abejo, pirmajame yra daugiau susibūrimo vietų, kur galima nueiti, daugiau veiklos, į kurią galima įsitraukti, ir apskritai daugiau įvairovės. Mažas miestelis tuo pasigirti negali. Tačiau jei palyginsime, pamatysime, kad didmiestyje vienam gyventojui tenka mažiau veiklos negu mažame mieste. Amerikiečių tyrinėtojas Rodžeris Barkeris, 1960 m. suformulavęs mažos populiacijos teoriją, teigia, kad mažame miestelyje vienam gyventojui tenka iki 40% daugiau veiklos negu didesniame mieste.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keista. Be abejo, kuo didesnis miestas, tuo daugiau jame įvairovės. Tačiau čia daugiau ir gyventojų, o nustatę veiklos ir gyventojų skaičiaus santykį, matome, kad vienam žmogui tenka mažiau veiklos. Taip atsiranda dydžio iliuzija: didesnis miestas pasižymi didesne įvairove, tačiau ta įvairovė atskiram asmeniui mažiau prieinama.
Tokia yra Amerikos realybė. O kaipgi Lietuvoje? Kadangi tokių tyrimų nėra atlikta, galime tik spėlioti, ar iš tiesų mažame miestelyje daugiau veiklos. Viena vertus, gyvenimas provincijoje iš tiesų atrodo apmiręs: čia nėra tiek naktinių klubų, koncertų salių ar visuomeninių organizacijų kaip didmiesčiuose. Kita vertus, aktyvūs žmonės visada randa veiklos: tai rodo įvairios draugijos, klubai, folkloro ansambliai ir mėgėjiški teatrai, veikiantys provincijos miesteliuose. Ir jie kažkokiu būdu išsilaiko! Gali būti, kad suskaičiavus procentiškai žmones, oficialiai ar neoficialiai dalyvaujančius visuomeninėje veikloje, maži miesteliai neatsiliktų nuo didžiųjų miestų, o gal net ir lenktų.

Geriau būti didele žuvimi mažame ežere negu maža – dideliame?

Kiekvienoje veikloje atsiranda lyderių ir sekėjų. Jei mažame mieste vienam žmogui tenka daugiau veiklos, atitinkamai jis įgyja daugiau galimybių prisiimti vadovo vaidmenį. Kartais nutinka taip, kad mažame miestelyje aktyvus žmogus „susirenka” vos ne visus vadovo vaidmenis. Toks žmogus tampa iš tiesų „didele žuvimi” – jį visi pažįsta, pripažįsta jo autoritetą, atsižvelgia į nuomonę priimant sprendimus dėl bendruomenės gyvenimo. Vargu ar toks žmogus taikstysis su „mažos žuvelės” padėtimi, persikėlęs į didesnę bendruomenę. Suvokdamas savo kompetenciją, pasitikėdamas savo jėgomis, turėdamas vadovavimo patirties jis taikys kur kas aukščiau. Patirtis, įgyta mažoje bendruomenėje, gali būti vertinama kaip generalinė repeticija prieš išplaukiant į plačiuosius vandenis.

Lyderiai iš pat mažų dienų

Mažame miestelyje į veiklą labiau įtraukiami vaikai ir pagyvenę žmonės. Jie ne tik dalyvauja daugelyje veiklų sričių, jiems kur kas dažniau patikimos lyderių pozicijos negu jų bendraamžiams didmiesčiuose. Mažoje bendruomenėje vaidmenų yra daugiau negu juos galinčių atlikti žmonių, todėl žmonėms tenka veikti aktyviau, atliekant kelis vaidmenis iš karto. Vaikai ir paaugliai gauna iš suaugusiųjų daugiau ir atsakingesnių užduočių, pasijunta esą svarbūs, reikšmingi, sugebantys atlikti sudėtingus darbus. Apibendrinant galima pasakyti, kad mažame miestelyje žmonės labiau yra įsitraukę į socialinį gyvenimą, bendruomenės reikalus, prisiima didesnę atsakomybę už juos.

Dalyvavimas privalomas

Tie patys mažos populiacijos principai tinka ir mokykloms. Vidurinės mokyklos gerokai skiriasi dydžiu: vienose mokosi keli šimtai mokinių, kitose – iki dviejų tūkstančių. Mažose mokyklose mokiniai patiria kur kas didesnį spaudimą dalyvauti užklasinėje veikloje. Pavyzdžiui, į mažos mokyklos krepšinio komandą surenkami visi vyresniųjų klasių berniukai, kurie tik sugeba varinėti kamuolį; jie dalyvauja varžybose ir jaučiasi prisidėję prie komandos sėkmės ar atsakingi už nesėkmę. O didesnėje mokykloje geri žaidėjai negali patekti į komandą, nes visiems nėra vietų, arba jei patenka, didesnę varžybų dalį prasėdi ant atsarginių suolelio, kadangi yra geresnių žaidėjų už juos. Mažoje mokykloje, kiekvienas, sugebantis suregzti rišlų sakinį, skatinamas rašyti į mokyklos laikraštį; o didesnėje laikraštis nesutalpina visų, norinčių rašyti.
Jei vyresniųjų klasių mokiniai organizuoja kokį nors renginį, jie priversti kviesti žemesniųjų klasių mokinius prisidėti, nes mažoje mokykloje trūksta žmonių. Taip jaunuoliai baigia mokyklas turėdami kur kas daugiau įvairesnės patirties, išmėginę bent kelias veiklos sritis. Atitinkamai jie turi daugiau galimybių pabūti lyderiais.

Didesnė nereiškia geresnė

Žinoma, maža mokykla neturi pakankamai lėšų pasamdyti papildomų kalbos mokytojų ar specialistų, galinčių organizuoti užklasinę veiklą. Didesnė mokykla gali pateikti ilgesnį siūlomų veiklos sričių sąrašą, bet dažnai tiesiog neužtenka vietų visiems mokiniams ją užsiimti taip kaip mažoje mokykloje. Su tuo susijusi ir moksleivių užimtumo problema, kuri kur kas skaudesnė miestuose negu kaimuose ar mažuose miesteliuose. Manoma, kad iš dalies jaunimo nusikalstamumas ir narkomanija kyla dėl nepakankamo užimtumo, nes jaunimas tiesiog nežino, ką galėtų veikti, o geriausia prevencijos priemonė – organizuoti užklasinę veiklą, įtraukti paauglius, kad neliktų laiko nepageidaujamai veiklai.
Mažose mokyklose kiekvienas mokinys labiau pastebimas. Didelėje mokykloje atskiras vaikas tiesiog ištirpsta bendroje mokinių masėje. Lankomumas mažose mokyklose yra geresnis negu didelėse. Kadangi trūksta žmonių dalyvauti visose veiklose, stengiamasi pasinaudoti kiekvieno mokinio sugebėjimais. Jei vaikas gerai žaidžia krepšinį ar rašo rašinius, jis visais būdais skatinamas tuo užsiimti, lavinti savo sugebėjimus. Mokiniai įpranta prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mokykloje, nes mato, kad niekas kitas to neatliks. Todėl mažų mokyklų mokiniai palyginti su didelių mokyklų mokiniais dažniau jaučiasi esą kompetentingi, svarbūs ir atlieką reikšmingus dalykus. Nepaisant to, populiari nuostata, kad didesnė yra geresnė, dažnai lemia tėvų apsisprendimą, į kokią mokyklą vaiką leisti.

Mažų miestelių vaikai vyksta toli

Kas dar būdinga žmonėms iš mažų miestelių? Jei vaikas gimė kaime, tikėtina, kad jis lankys vietinę pradinę mokyklą, po to galbūt rajono centre baigs vidurinę, ir išvažiuos studijuoti į „didelį” miestą. Tai joks šių laikų išradimas. Prezidentas Aleksandras Stulginskis iš Kutalių kaimo kaip tas dvyliktas brolis iš pasakos (jis iš tiesų buvo dvyliktas vaikas šeimoje) išvyko į svečias šalis studijuoti Austrijos ir Vokietijos universitetuose. A. Smetona baigė Peterburgo universitetą, K. Grinius – Maskvos. Didžioji dalis prieškario Lietuvos šviesuomenės kilo iš kaimo, mokėsi Rusijos ar Vokietijos universitetuose, aktyviai įsitraukdami į visuomeninį gyvenimą.
Pažvelkime į šiuolaikinių visuomenės veikėjų, politikų biografijas. Per vienuolika nepriklausomybės metų, lietuviai, nė kiek neatsilikdami nuo italų, garsėjančių savo vyriausybių kaita, sugebėjo turėti 11 vyriausybių ir 9 premjerus. Didžioji jų dalis – pradedant K. Prunskiene ir baigiant R. Paksu – kilę iš provincijos miestų ir miestelių. Daugelio šių laikų politikų biografijoms bendra tai, kad jie, gimę kaimuose ar miestuose, studijavo Lietuvoje, o po to vyko tęsti mokslų „plačiosios tėvynės“ – Tarybų Sąjungos – aukštosiose mokyklose, paprastai Maskvoje arba Peterburge. Šiuo metu jau ima reikštis nauja veikėjų karta, kurie studijuoja ar stažuojasi Vakarų šalių universitetuose, ir grįžta turėdami vakarietišką požiūrį į valstybės ir žmonių santykius.

Nori sužinoti, ko esi vertas? Iškeliauk!

Ką gero žmogui duoda aplinkos keitimas? Tai reiškia daugiau pažįstamų, daugiau socialinių vaidmenų, didesnę patirtį, platesnį požiūrį į pasaulį. Aplinkos keitimas yra nauja, sudėtinga situacija, kuri yra grėsmė ir iššūkis vienu metu. Grėsmė – nes tenka palikti saugų, pažįstamą pasaulį, atsisakyti turimų vaidmenų (tu jau nebesi klasės gražuolė ar kvartalo padauža), ir mėginti pritapti naujoje aplinkoje, kur esi tik vienas iš daugelio. Rezultatai neprognozuojami, o nežinomybė mus visada baugina. Iššūkis – nes tai savotiškas savęs išbandymas, įsitikinimas, ko esi vertas, atveriantis naujų galimybių, apie kurias iki šiol galbūt net nepasvajodavai. Sėkmingai įveikęs šį etapą – prisitaikęs prie naujos aplinkos, suradęs savo „nišą” – žmogus išsiugdo tikėjimą savimi, pajunta savo kompetenciją, atranda vidinių rezervų. Taip formuojasi aktyvi sunkumų įveikimo strategija, kuri yra sėkmingos veiklos pagrindas. Nauja veikla vis mažiau suvokiama kaip grėsmė, vis labiau – kaip naujos galimybės.
Šiuo atžvilgiu gyvenimas mažame miestelyje, kuriame puoselėjamas pasitikėjimas savimi ir atsakomybė už savo aplinką, yra gera pradžia. Natūralios gyvenimiškos aplinkybės – kaime nėra vidurinės mokyklos, Tauragėje nėra universiteto – verčia kraustytis, keisti savo aplinką, o teigiama patirtis, jei pavyko sėkmingai prisitaikyti prie naujų aplinkybių, verčia tikėti, kad kitą kartą, iškilus naujiems sunkumams, su jais taip pat bus sėkmingai susidorota.

Maža bendruomenė – vaistas nuo socialinių negandų?

Viso to, kas pasakyta, nereikėtų suprasti kaip raginimo grįžti į kaimą. Mažose bendruomenėse nieko magiško nėra. Siekiant, kad visi bendruomenės nariai įsitrauktų į bendruomenės veiklą, reikia, kad tos veiklos apskritai būtų, o lyderiai dalintųsi atsakomybe. Mažas žmonių skaičius tik sudaro sąlygas aktyviau žmonėms įsitraukti, bet jei veiklos nėra, ar lyderiai vadovaujasi autoritariniais metodais, maža bendruomenė nieko gero savo nariams neduoda. Ko gero, tokia situacija susidariusi šiandieniniame Lietuvos kaime – kultūrinis gyvenimas apmiręs, mokyklos uždaromos. Ką veikti kaimo žmogui po sunkios darbo dienos? Jei vaidmenų yra žymiai daugiau negu žmonių, galinčių juos atlikti, irgi nėra gerai. Mažos populiacijos efektus galima pavaizduoti psichologų labai mėgstama apverstos U formos kreive: jei žmonių bendruomenėje yra labai mažai, atsiranda pernelyg didelis spaudimas dalyvauti bendruomenės gyvenime, per didelis intymumas, ir tai turi neigiamų pasekmių žmonių savijautai – jie jaučiasi apkrauti, pavargę, vieni kitiems atsibodę. Kartais į žygį išvykusios grupės nariai, kad ir kokie geri draugai būtų buvę prieš išvyką, grįžę kurį laiką negali vieni į kitus žiūrėti. Maksimali nauda – atsakomybė, savos vertės pajautimas – gaunama tada, kai žmonių skaičius bendruomenėje yra optimalus, t. y. kiek mažesnis negu galimų socialinių vaidmenų. Kai artėjama prie kito kraštutinumo – žmonių bendruomenėje labai daug – žmonėms darosi sunku susitapatinti su savo grupe, jie jaučiasi susvetimėję, linkę nusišalinti nuo veiklos arba apskritai palikti grupę.
Vieno dalyko iš mažos bendruomenės atimti negalima – čia žmonės asmeniškai pažįsta vieni kitus, žino vieni kitų rūpesčius ir džiaugsmus. Kaimynas padeda kaimynui, šiam patekus į bėdą. Šeimos ryšiai išlieka stipresni. Gyvenimas mažuose miesteliuose yra „apčiuopiamesnis”. Dideli miestai dažnai tiesiog užgožia žmones, atimdami drąsą jiems dar nepasiekus lyderio amžiaus. Mažesnėje bendruomenėje žmogus geriau suvokia save ir savo aplinką. Artimas savo draugų ir priešų pažinimas, draugiškesnė ir palaikanti aplinka – gera atrama žengiant į konkurencijos pasaulį.

A. Rimkutė