Už ką aš dėkingas senovės žmonėms – V dalis

Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti t r a g i š k o jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo a n t i i n s t a n c i j a. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- š t a i k ą aš vadinau dionisiškuoju pradu, š t a i k ą aš suvokiau kaip tiltą į t r a g i š k o j o poeto psichologiją. N e tam, kad nusikratytum siaubo ir užuojautos, ne tam, kad apsivalytum nuo pavojingo afekto jį aistringai iškraudamas – taip visa tai suprato Aristotelis,- o tam, kad, nepaisydamas siaubo ir užuojautos, p a t s s u s i t a p a t i n t u m su tapsmo džiugesiu, – su tuo džiugesiu, kuris apima net d ž i a u g s m ą n a i k i n t i… Taip aš sugrįžtu į tą vietą, iš kurios kadaise išėjau,- “Tragedijos gimimas” buvo mano pirmasis visų vertybių perkainojimas: taip aš vėl atsistoju ant pagrindo, iš kurio išauga mano valia ir mano g a l i a,- aš, paskutinysis filosofo Dioniso mokinys, aš, amžinojo sugrįžimo mokytojas…