Teisė kaip religija. Religija sociologiniu požiūriu

Teisė arba teisės normos yra tam tikras bendrai priimtas elgesio reikalavimas. Iš tokio teisės supratimo kilo klausimas: kodėl įvairūs sluoksniai laikosi vieningo elgesio modelio ir tiki, kad tai yra geras elgesio modelis.
Įvairios teisės teorijos susijusios su religija, teisiniu idealizmu. H.Kelzenas (esamo ir reikiamo santykis) ir kt teorijos iki šiol daro įtaką teisės sampratai. Tikėjimas teise kaip vertybe susijęs su religinėmis normomis arba pačia religijos esme. Pvz. Erlichas (gyvoji teisė), Savinji.

RELIGIJOS SAMPRATA.

Bendriausia prasme religija – tam tikra visuomenės posistemė. Visuomenė – bendras organizmas, ją veikia tam tikri veiksniai. Religija – vienas iš poveikio būdų. Tikėjimas – religijos realizavimo forma, subjektyvi jos išraiška. Religijos samprata gali būti tikėjimų ir vaizdinių sistema. Iš ekonominės (Markso ) teorijos : religija – visuomenės sąmonės forma, religija – gyvenimo būdas ir tikrovės suvokimo būdas.

Iš šių sampratų išskiriamas panašumas į teisės sampratas. Viena vertus, religija traktuojama kaip natūrali visuomenės būsena, kita vertus – kaip konkretūs reikalavimai (tas pats su teise). Religijos suvokimas kaip konkrečių reikalavimų sistemos artimas teisės suvokimui pozityvistinėje mokykloje.
Modernus religijos traktavimas Sireno Kierkegando (Soren Kierkegaard) – danų filosofo. Būtent jis paskatino požiūrį, kad religijos reikšmė ir prasmė nėra tiesiogiai susijusi su tuo, ką ta religija propaguoja ar konkrečiai reiškia. Paskatino labai lankstų požiūrį į religiją kaip į tam tikrą socialinį reiškinį, būtiną visuomenei. Atsiejo religinę ideologiją nuo religijos kaip visuomenės reiškinio apskritai. Manė, kad šis reiškinys ir jo reikalingumas mažai susijęs su pačios religijos dogmomis ir reikalavimais. Galima nepaisyti religijos normų, jų logikos, kiekviena religija yra lengvai suderinama su kitomis, religija netgi lengvai suderinama su netikėjimu. Svarbiausia religijoje ne įsitikinimas doktrinos tiesa, o angažavimasis tam tikrai pozicijai. Angažavimasis pozicijai esmingai žeidžia. Svarbu mūsų santykis su religija kaip reiškiniu. Angažavimasis – žmogus turi būtinai tikėti ir savąjį aš atranda tikėdamas tuo, kas iš esmės žeidžia jo protą. Žmogus siekia tikėti tuo, ko pats nuosekliai paaiškinti negali.

Toks religijos supratimas leido atsikratyti keblumų, susijusių su konkrečiomis religinėmis teorijomis. Angažavimasis gali būti siejamas ir su tam tikros visuomenės išaukštinimu : tikėjimas, siejamas su religija kaip socialiniu reiškiniu, pasireiškiančiu konkrečioje žmonių grupėje ar bendruomenėje. Tokiu atveju pripažinimą ne ideologijos, bet narystės bendruomenėje. Tai netaikytina religiniam fundamentalizmui, nes jame religiniai teiginiai laikomi tikrais.

Religijos, kaip socialinio reiškinio, silpnėjimo priežastys :

1. Intelektualinė : siejamos su tuo, kad tikrosios religijos dogmos prieštarauja mokslui, logiškam samprotavimui.

2. Struktūrinė : siejama su minėtu bendruomenės išaukštinimu. Silpnėja bendruomenė, individualizmo reikšmė didėja, mažėja religijos įtaka žmogui.

3. Politiniai režimai, kurių vieni tiesiogiai nukreipti prieš religijos poveikį visuomenei, kitur – valdžia, valdymas atskirti nuo religijos propogavimo.

Sociologinis požiūris į religiją, kaip į visuomenės posistemę, reiškia, kad religijos neįmanoma atskirti nuo visuomenės. Diurkheimas ryškiausiai išreiškė šį požiūrį : “Elementarios religinio gyvenimo formos”. Pagal socialinę paskirtį religijos samprata skiriama į dvi grupes :

1. Religija – asmeninis patyrimas. Ši samprata suprantama “kulminacinis išgyvenimas, nežinomas ekstaziškos kilmės jausmas” (Maksvel). Visuomenės gyvenimui reikšminga tuo, kad santykis su visuomene pasireiškia ribojimu. Ekstaziškus jausmus visuomenė stengiasi riboti. Žmones stengiamasi nukreipti į institucines aplinkas (relgines bendruomenes : bažnyčia, kt.). Plačiausia prasme gali būti ir valstybė. Teisė, kaip institucijų sistema, irgi gali būti laikoma institucine aplinka. Religiją galima traktuoti per bendruomenę ir asmenine prasme. Per bendruomenę religija suprantama kaip tikėjimų ir praktikų sistema, padedanti spręsti grupei žmonių esmines gyvenimo problemas. Religija, suprantama per bendruomenę, yra pagrindinis atsakas į žmogaus egzistavimo klausimus, lemiantis visos socialinės sistemos vystymąsi, leidžiantis socialinėms sistemoms pasiekti pagrindinius tikslus. Per šias dvi sąvokas matoma kaip religija priartėja prie visuomenės reiškinio ir tampa visuomenine institucija.

2. Religija – visuomeninė institucija. Ši samprata siejama su pačia plačiausia religijos prasme, bet ir su konkrečia sąvoka ir teisės sociologijoj, ir politologijoj – su pilietine religija. Religinės institucijos pripažįsta, kuria, gina tam tikrą šventumą. Asmeninis patyrimas gali būti nukreiptas į valstybę ar teisę kaip instituciją. Iš čia mintis : politinės ar pilietinės institucijos taip pat gali kurti tam tikrą šventumą. Politinės ar pilietinės institucijos gali kurti šventus dokumentus, simbolius. Pilietinę religiją sukuria būtent pilietinės ir politinės institucijos. Pilietinė religija nuo religijos apskritai skiriasi :

a) išimtiniu šventumo kūrimu (kūrimo veiksniui didžiausias dėmesys);

b) politinės pilietinės institucijos kuria šventumą esamai padėčiai ginti.

(Vėliava, Konstitucija, įstatymai – tai šventi simboliai, dokumentai, pilietinės religijos įrankiai. Teisė irgi gali būti šventumo simboliu, esamai padėčiai remti.)

PILIETINĖS RELIGIJOS REIKŠMĖ.

1. Religija gali būti naudojama kaip stabilizuojanti jėga. Gėrybės visuomenėje išsisklaido neproporcingai, tokia padėtis būtų pavojinga, jei nebūtų religijos ar šventų simbolių, padedančių tikėti esamos padėties gerumu.

2. Religija gali sustabdyti socialines permainas.

3. Priešprieša antram punktui – religija gali skatinti socialines permainas.

4. Religija gali būti socialinio perversmo priežastis.

RELIGIJOS STRUKTŪRA.

Pateikiama kaip teisinės sistemos struktūra, kad būtų lengviau gretinti.

1. Šventieji. Jų bruožas – galia, veikla ypatinga, skiriasi nuo įprastinės paprastų žmonių veiklos. Šventieji neretai gali vadovautis kitokiomis normomis (nekasdieniškumas).

2. Šventi simboliai. Gali būti materialūs ir nematerialūs. Diurkheimas : konkretus daiktas laikomas šventu simboliu, gali neturėti jokio ryšio su objektu, kurį jis simbolizuoja. Tai paskatino mintį, kad pats simbolis gali būti laibiau garbinamas, nei su juo siejama vertybė. Kaip simboliai tampa šventais ? Simboliai atspindi žmonių bendrijų vertybes.

3. Ritualai. Tai sutarti veiksmai, simbolizuojantys tam tikras šventas idėjas arba jausmus. Ritualų reikšmė : jie išreiškia bendruomenės tradicijas ir socialinę struktūrą. Iš ritualų galima atsekti arba pamatyti pagrindinius bendruomenės socialinių santykių modelius. Būtent ritualai suteikia tapatybės su bendruomene jausmą.

4. Religinės vertybės. Panašiai kaip ir simboliai, priklauso nuo visuomenės idealų, bet gali pačios visuomenės idealus veikti (turi grįžtamąjį ryšį).

5. Normų sistema – būdai, kaip turi elgtis tikintysis arba bendruomenė, kad realizuotų arba pasiektų religines vertybes.

6. Organizacinė struktūra :

a) Bažnyčia – formaliai organizuota religinė grupė, turinti glaudžius ryšius su pilietine valdžia (valstybe), su ekonominėmis struktūromis. Bažnyčia skiriasi nuo kitų organizuotumu ir profesionalumu. Bažnyčia – profesionali dvasininkų visuma.

b) Sekta – maža ir neformali organizacija, kuriai paprastai vadovauja pasauliečiai. Tai organizacija, kurios tikslas yra priartėjimas prie tikrosios religijos.

c) Denominacija – grupuotė tarp sektos ir bažnyčios, pakankamai organizuota struktūra, tačiau nariai glaudžiau susiję negu bažnyčioje.

d) Kai kas išskiria kultą , naują religinį judėjimą.

Kitokia religijos struktūra :

1. Religinė ideologija arba religiniai vaizdiniai.

2. Religinės nuotaikos ir religiniai jausmai arba religinė psichologija.

3. Žmonių religingi veiksmai arba kultinis elgesys (veikimas ir neveikimas).

4. Religinės organizacijos.

5. Religijos formuluojamos elgesio taisyklės.

Šiame skirstyme religijos formuluojamos elgesio taisyklės – religinių organizacijų valia, išreikšta normomis, kurių vykdymas užtikrinamas net sankcijomis (prievartos priemonėmis).

Religijos ir teisės ryšys yra dvejopo pobūdžio :

1. Struktūrinis . Teisės ir religijos vienarūšių elementų tarpusavio poveikis. Pvz. religinės ideologijos ir teisinės ideologijos tarpusavio poveikis. Religinių ir pasaulietinių teismų tarpusavio poveikis, teisės ir religijos normų santykis. Teisės ir religijos poveikis kitoms socialinėms sistemoms, pvz. moralei, etikai.

2. Idėjinis.

I. Nevienarūšių teisės ir religijos elementų poveikis vienas kitam:
a) tiesioginis poveikis – teisės normomis reguliuojama religinių organizacijų veikla ir jų nustatomos normos;
b) netiesioginis – per religijos normas formuojama teisinė sąmonė.

II. Atskirų teisės šakų, institutų ir atskirų religijos sferų tarpusavio sąveika. Tam tikrų valstybės sferų reguliavimas ir teisės, ir religijos normomis (pvz. priesaika valstybės tarnybai)

III. Atskirų teisės šakų ryšys su religija apskritai. Teisės šakų nepakankamas atskyrimas nuo religijos. Žmogaus gali laukti ir teisinė, ir religinė sankcija. Pvz. pilietinė religija – valstybės poveikio masėms priemonių ir būdų iš religijos perėmimas. Perėmimas jaučiamas socialinių santykių paaštrėjimo metu. Perėmimas bendruomenės išaukštinimas (nacionalizmas), kreipiniai, simboliai.

KONSTITUCIJOS.

Naudoja “religijos išpažinimo laisvai” terminą, ar kitus terminus, siekiant pabrėžti žmonių religinę laisvę. Bendra mintis : jų idėja nėra visiška religinė laisvė. Pagrindinė idėja : laisvės tikėti, melstis, kokiu nors būdu įtvirtinimas ir valstybės požiūrių ribojimas. Laisvė – tai subjektyvi, išraiškos laisvė – ribojama.

Mokymas apie religijos laisvės ribas (XIXa. pab)

Šitos religinės laisvės ribas nustato šiuolaikinės valstybės :

1. Religijos pasirinkimo laisvė suteikiama žmogui, sulaukusiam tam tikro amžiaus. Amžius siejamas su moralinės ir politinės brandos pasiekimu.

2. Religiniai įsitikinimai neatleidžia nuo būtinybės laikytis įstatymų.

3. Religinių sueigų, ceremonijų metu išleidžiami potvarkiai dėl jų nepavojingumo visuomenei.

4. Kokio nors tikėjimo propaganda gali vykti tik per laisvą žmonių įsitikinimą tikėjimo būtinumu, teisingumu.

5. Religinių įsitikinimų negalima skleisti vaikų tarpe, jei to nenori jų tėvai.

6. Valstybė gali uždrausti religinį mokymą, jeigu tai prieštarauja visuomenės moralei arba įstatymams.

KANONŲ TEISĖS REIKŠMĖ.

Kanonų teisė kaip teisės ir religijos šaka turėjo reikšmę teisės principų susiformavimui. Iš kanonų teisės :
1. Baudimo ir atgailos (pataisymo) principai.
2. Įstatymų vieningo taikymo principas.
3. Sistemingumo arba teisinės sistemos darnos principas.
4. Atsakomybės neišvengiamumo principas.
5. Atsakomybės tik už kaltą veiką principas.
6. Individualios atsakomybės principas.
7. Įstatymo kaip vertybės principas.
8. Teisinis reguliavimas, kaip pagrindinė teisės funkcija (atėjo iš religinės vertybės – pakantumo).