Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Vaikas su veidrodžiu
“… ir tik tada, kai jūs visi manęs išsižadėję būsit, tiktai tuomet aš vėl pas jus sugrįšiu.
Išties kitom akim, o, broliai mano, tada ieškosiu savo pamestųjų; kita aš meile jus tada mylėsiu.”
Zaratustra:
Apie dovanojančią dorybę (d. I, p. 85).
Ir vėl Zaratustra sugrįžo atgal į kalnus ir savos olos vienatvę ir su žmonėm jau nebendravo: jis ėmė laukti kaip sėjėjas, išbarstęs savo sėklas. Bet jo sieloj vis augo nekantrybė, ir vis labiau jisai ilgėjos tų, kuriuos jis taip mylėjo: nes daug jis jiems dar duot turėjo. O juk visų sunkiausia: iš meilės ranką ištiestą sugniaužti ir, dovanodamas kitiems, pats gėdos jausmo neprarasti.
Taip slinko jam vienatvėj ir mėnesiai, ir metai, o išmintis jo augo ir didėjo, ir net gausa sava jam skausmą teikė.
Bet vieną rytą dar prieš aušrą pabudo jis ir guoly savo ilgai galvojo, mąstė, kol mintyse sau šitaip tarė:
“Kas išgąstį sapne sukėlė tokį, kad net pabust turėjau. Ar tai nebuvo vaikas, kurs prie manęs su veidrodžiu priėjo?
‘O Zaratustra,- tarė vaikas, – pasižiūrėki į save, kaip veidrody atrodai!’
Tačiau kai užmečiau į jį aš akį, net sušukau iš karto, ir man širdis virpėti ėmė: nes ne save jame išvydau, o velnio snukį ir grimasą jo pašaipią.
Iš tikro, suprantu aiškiausiai šio sapno ženklą, įspėjimą: pavojuj m o k y m a s manasis atsidūrė, kviečiais vadintis piktžolės panūdo!
Galingi mano priešai tapo ir mano mokymą iškraipė, todėl dabar mieliausi mano patirti gėdą turi dėl dovanų visų, kurias aš jiems esu dalijęs.
Taip netekau draugų savųjų; nūnai atėjo metas ieškoti savo prarastųjų!”-
Ir tuoj Zaratustra pašoko, bet ne kaip tas, kurs, išgąsčio pagautas, vien žiopčioja ir orą gaudo, o kaip regėtojas ir dainius, kurį aplankė įkvėpimas. Nustebusiom akim į jį žiūrėjo erelis ir gyvatė: nes lyg žara rytinė jo veidą būsimoji laimė puošė.
Kas daros su manim, žvėreliai mano? – Zaratustra paklausė.- Ar neatrodau pasikeitęs? Ar neatskriejo pas mane palaima, kaip viesulas audringas?
Kvaila yra ta laimė mano ir paikystes jinai kalbės: dar pernelyg jinai jaunutė – todėl jai kantrūs būkit!
Esu aš laimės sužalotas: tegu visi, kas kenčia, taps gydytojais mano!
Aš leistis vėl žemyn galėsiu pas savo bičiulius ir priešus! Kalbas sakyti vėl galėsiu ir dovanas dalyti, ir vėl daryti tai, kas mylimiesiems maloniausia!
Mana ta meilė nekantrioji didžiulėm upėm išsilieja, garmėdama žemyn į vakarus ir rytus. Iš skausmo vėtrų ir kalnų tyliųjų siela mana į slėnius šniokščia.
Per daug ilgai ilgėjaus ir vis žvelgiau į tolį. Per daug ilgai mane vienatvė glaudė: todėl jau negaliu tylėti.
Minčių versme tapau aš vėlei, aukštų kalnų upe srauniąja: tegu žemyn į slėnius krenta kalbõs manos verpetai.
Tegu manosios meilės upė į tas platybes įsilieja, kur dar žmogus ir kojos neįkėlė! Negali būt, kad vandens sraunūs nerastų kelio jūron!
Iš tikro ežeras many didžiulis plyti, vienatviškas, save gebąs patenkint; bet mano meilės upė jau neša jį žemyn – į jūrą!
Naujais keliais aš jau keliauju, nauja kalba sieloj man gimsta; įgrisę man, kaip ir visiems kūrėjams, seni, apšepę žodžiai. Dvasia mana daugiau nenori nuvalkiotos giesmės giedoti.
Per daug man lėtos kalbos visos: į tavo aš vežimą, audra, šoku! Bet ir tave pykčiu savuoju dar plakdamas pirmyn varysiu!
Lyg šauksmas koks ir džiaugsmo kryksmas aš jūrom mariom skriesiu, kol nesurasiu aš salų palaimos, kur laikosi bičiuliai mano:-
Tarp jų – ir mano priešai! Kaip myliu aš dabar kiekvieną, kuriam galėsiu žodį tarti! Taip pat ir priešai mano priklauso prie manos palaimos.
Ir kai man sėst į balną eikliausio savo žirgo reikia, man visuomet geriausiai čia ietis padeda manoji: jinai yra man kojų tarnas paslaugusis:
– ta smeigena manoji, kurią į priešus savo sviedžiu! Ir kaip esu dėkingas priešams, kad pagaliau atėjo laikas, kai jau galiu ją sviesti!
Per daug elektros susikaupę manajam būta debesy: todėl, žaibams kvatojant, krušos žemyn pabersiu gausiai.
Didžiai pakils krūtinė mano ir savo audrą iš visų jėgų jinai nupūs per kalnus: taip jai ateis lengvumas.
Iš tikro tartum vėtra atūžia laimė ir atskrieja laisvė mano! Bet priešai mano tegu mano, jog n e l a b a s i s virš galvų jų siaučia.
Ir jus taip pat, bičiuliai mieli, išgąsdins išmintis mana laukinė; galbūt ir jūs pabėgsite kartu su mano priešais.
O, kad mokėčiau, sugebėčiau jus vamzdeliu piemens atgal sušaukti! O, kad manoji išmintis, ta liūtė mano, išmoktų švelniai staugti! Tuomet mes daug drauge galėtume išmokti!
Čionai, kalnynuose vienatvės, ta išmintis mana laukinė pradėjo lauktis palikuonio: ant akmenų šiurkščių jinai pagimdė vaikutį savo, jauniklėlį.
Dabar ji lyg pakvaišus laksto po kietą dykumą kalnyno ir ieško vis, ir žvalgos, gal pamatys kur žolę minkštą,- ta išmintis sena laukinė mano!
O ta žolė švelni, minkštutė, tai jūsų širdys, broliai mano,- ant jos, ant meilės jūsų jinai vaikutį savo norėtų paguldyti!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
