Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Tyliausioji valanda

Tad kas nutiko man, bičiuliai mano? Jūs regite mane sutrikusį, nerimastingą, nenoriai klusnų ir pakilusį jau eiti – deja, tolyn nuo j ū s ų eiti!

Išties Zaratustra dar kartą sugrįžt vienatvėn savo turi: tačiau šįsyk be ūpo lokys į savo gūžtą grįžta!

Tad kas gi man nutiko? Kas liepia tai daryti?- Tokia valia piktos valdovės mano, jinai man apie tai kalbėjo; ar aš kada jos vardą esu jau jums minėjęs?

Prieš dieną, vakarėjant, prabilo į mane t y l i a u s i a v a l a n d a m a n o j i: toks vardas tos baisios valdovės.

Iš tikro taip įvyko,- nes viską man jums pasakyti reikia, kad širdys jūsų nerūstautų ant to, kurs šitaip netikėtai pasitraukia!

Ar teko baimę jums patirt, kuomet žmogus užmiega?-

Per visą kūną ligi kojų pirštų jinai pagaugais eina, nes žemės nebejaust jis ima ir į sapnų nugrimzta karalystę.

Sakau, kad jūs suprastumėte. Kai vakar vakare tyliausia valanda atėjo, man žemės jausmas dingo: aš nugrimzdau sapnų pasaulin.

Rodyklė priartėjo prie lemiamojo taško, ir laikrodis gyvenimėlio mano sulaikė kvapą,- dar niekados aš nebuvau girdėjęs tokios tylos aplinkui: ir širdį baimė man sukaustė.

Tada širdis be balso tarė: “T u t a i ž i n a i, o Z a r a t u s t r a?”-

Ir aš rėkiau iš siaubo, išgirdęs kuždesį šį klaikų, ir išbalau kaip drobė: tačiau tylėjau.

Tada jinai dar kartą be balso sušnibždėjo: “Tu tai žinai, o Zaratustra, tiktai sakyt nenori!”-

Ir pagaliau aš išstenėjau lyg užsispyręs vaikas: “Žinau, tačiau sakyt nenoriu!”

Tada ji vėl be balso tarė: “N e n o r i tu, o Zaratustra? Ar tai tikra teisybė? Nebūk toks užsispyręs.

Ir aš verkiau, drebėjau tarsi vaikas, kol išlement įstengiau: “Aš pasakyt norėjau, bet niekaip neišeina! Atleisk tu man! Jėgų man neužtenka!”

Tada ji vėl be balso tarė: “Kuo dėtas tu čia, Zaratustra! Tark žodį savo ir sudužki!”-

Ir atsakydamas aš jai kalbėjau: “O, ar tai m a n o žodis? Kas a š? Aš vertingesnio laukiau; nesu aš vertas net į jį sudužti.”

Tada ji vėl be balso tarė: “Kuo tu čia dėtas?! Tu dar mažai man nuolankus. O nuolankumo kailis juk kiečiausias.”-

Aš atsakydamas kalbėjau: “O, kiek tam nuolankumo kailiui mano patirti visko teko! Papėdėj aš esu aukštybės savo: o koks viršūnių mano aukštis? To niekas man dar nepasakė. Užtat gerai pažįstu savo slėnius.”

Tada ji vėl be balso tarė: “O Zaratustra mielas, kas kalnus pašauktas išjudint, išjudins tas ir žemumas, ir slėnius.”-

Aš atsakydamas kalbėjau: “Dar žodžiai mano nėra išjudinę nė vieno kalno, ir ką lig šiolei aš kalbėjau, žmonių dar nepasiekė. Tiesa, aš stengiaus ir ėjau pas žmones, bet jų prieit dar nepavyko.”

Tada ji vėl be balso tarė: “O ką žinai tu apie v i s a š i t a! Rasa padengia žolę tyliausią naktį.”-

Aš atsakydamas kalbėjau: “Jie išjuokė mane, kai suradau aš savo kelią ir juo bandžiau keliauti; o iš tiesų tuomet drebėjo mano kinkos.

Ir jie visi man šitaip sakė: ‘Esi pametęs kelią, dabar ir eiti nebemoki!'”

Tada ji vėl be balso tarė: “Kas darbo tau dėl jų patyčių! Tu tas esi, kuris paklusti nebemoka: dabar turi įsakinėti!

Bene tu nežinai, ko jiems visiems labiausiai reikia? Jie geidžia to, kuris dalyką didį jiems įsako.

Sunku įvykdyti dalyką didį: bet dar sunkiau jį įsakyti.

O štai yda tava didžiausia: tu galią juk turi, tačiau nenori viešpatauti.”-

Aš atsakiau: “Man liūto balso trūksta, kad aš įsakinėt galėčiau.”

Tada ji vėl šnibždom man tarė: “Tyliausi žodžiai audrą neša. Pasaulį valdo mintys, kurios be šlamesio ateina, lyg tie nakties balandžiai.

O Zaratustra, eit tau reikia, kaip tam šešėliui to, kas dar ateiti turi: taip tu įsakymus dalysi ir įsakydamas kitiems pats prieky žengsi.”-

Aš atsakiau: “Raustu iš gėdos.”

Tada ji vėl be balso tarė: “Tu vėl vaiku turi pavirsti ir gėdos nepažinti.

Jaunystės išdidumo dar tavyje nemaža, vėlai tu jaunuoliu tapai: bet kas vaiku pavirsti nori, tas ir jaunystę savo įveikti dar privalo.”-

Ilgai mąsčiau, ilgai drebėjau. Bet pasakiau aš vėl galiausiai, ką jau anksčiau buvau pasakęs: “Kad aš nenoriu.”

Tuomet aplink mane pratrūko juokas. O, kaip tas juokas man susuko žarnas ir pervėrė man širdį!

Ir ji man tarė paskutinį kartą: “O, Zaratustra, jau subrendo tavo vaisiai, tačiau tu pats nesi subrendęs tiems vaisiams savo!

Todėl tu vėl turi sugrįžt vienatvėn: tau baigt prinokti reikia.”-

Ir vėl suskambo juokas, nuaidėjo: tuomet tokia tyla aplinkui stojo, kad ji man netgi dviguba atrodė. O aš ant žemės vis gulėjau, ir prakaitas nuo viso kūno žliaugė.

– Dabar girdėjot viską, kodėl turiu vienatvėn grįžti. Nenutylėjau jums aš nieko, bičiuliai mano.

Ir tai jūs iš manęs išgirdot, iš to, k u r s iš visų žmonių geriausiai tylėti moka – ir tokiu tyleniu išlikti nori!

O, jūs bičiuliai mano! Aš dar turėčiau jums nemaža pasakyti ir dar turėčiau jums nemaža duoti! Kodėl gi aš neduodu? Ar aš esu šykštuolis?-

Ir kai Zaratustra šituos žodžius pasakė, suspaudė širdį jam didžiulis skausmas, kad jau artėja valanda, kai su bičiuliais savo teks atsisveikint, ir jis balsu raudot pradėjo; ir niekas jo paguosti negalėjo. Atėjus nakčiai, jis išėjo vienas, draugus ir bičiulius palikęs.