Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Rauda
“Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo.”
Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.-
O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius.
Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią.
Esu aš vis dar turtingiausias, pavydą keliantis didžiausią – aš vienišiausias iš visų! Nes aš jau jus t u r ė j a u, o jūs mane dar turit: sakykit, kam kitam nuo medžio obuoliai tokie štai raudonskruosčiai krito?
Dar tebesu paveldėtojas meilės jūsų ir žemiškoji karalystė, kuri jūs atminty margom laukinėmis dorybėm žydi, o jūs, mieliausi mano!
Juk gimėm mes šalia viens kito būti, malonūs jūs ir svetimi stebuklai; ir ne kaip bailūs paukščiai jūs pas mane ir mano potroškį atskridot – o ne, kaip tikintys pas tikintįjį!
Taip! Jūs, kaip aš, ištikimybei ir palaimingai amžinybei užgimę esat: ar aš turiu dabar vardus jums duoti pagal jūsiškę neištikimybę, jūs dieviškieji žvilgsniai, akimirksniai jūs dieviškieji: dar kito vardo neišmokau.
Iš tikro jūs, bėgliai, per greit man mirėt. Tačiau nei jūs pabėgti nuo manęs norėjot, nei aš nuo jūsų: mes viens kitam nenusikaltę dėl mūsų neištikimybės.
M a n e mirtin pasiųst jus vertė, jūs paukščiai giesmininkai vilčių manųjų! Tikrai, į jus, mielieji, piktybė visados strėles savąsias siuntė – norėdama širdin manon pataikyt!
Ir ji pataikė! Jūs juk nuolat buvot visų arčiausi širdžiai mano, ir mano turtas, mano apsėstybė: t o d ė l jauni ir pernelyg anksti turėjot mirti!
Pačion jautriausion vieton mano strėlė man buvo paleista: tai buvot jūs, kurių oda – tarytum pūkas, o dar labiau – lyg šypsena, kuri nuo žvilgsnio miršta!
Bet savo priešams štai ką noriu tarti: ką reiškia žmogžudystė, palyginti su tuo, ką jūs man esate padarę!
Pikčiau negu žmonių žudynės jūs esat man padarę; nesugrąžinama jūs esat iš manęs atėmę: – štai taip aš jums kalbu, jūs priešai mano!
Juk jūs nužudėte vaizdus jaunystės, taip pat stebuklus mylimiausius mano! Draugus vaikystės nuo manęs atplėšėt, tas palaimingas asmenybes! Jų atminimui aš dedu vainiką šį ir šitą prakeikimą.
Šį prakeikimą jums, o, priešai mano! Juk jūs nutraukėt mano amžinybę, kaip garsas dūžta naktį tamsią! Tarytum žvilgsnis dieviškų akių jinai mane aplankė,- lyg koks akimirksnis trumputis!
Štai kaip, atėjus valandai palankiai, kadais tyrumas mano sakė: “Būtybės visos dieviškos man turi būti!”
Tuomet mane užpuolėt su šmėklomis siaubingom; o, kur dabar pabėgo ta valanda geroji!
Man visos dienos turi šventos būti”,- štai taip jaunystės mano išmintis kadaise man kalbėjo: išties linksmos tai išminties kalbelė!
Tačiau tuomet, jūs priešai nuožmūs, naktis jūs pavogėt manąsias ir pardavėte jas užu bemiegę kančią: o, kur dabar pabėgo ta išmintis linksmoji?
Kadais geidžiau laimingo paukščio ženklo: tuomet paleidot man per kelią pelėdą šlykščią, baisią. O, kur tada pabėgo švelnus tas geismas mano?
Prisiekiau šlykštulio seniau, atsisakyti: tuomet jūs artimus ir artimiausius mano apleidot šunvotėm bjauriausiom. O, kur tada pabėgo tauriausia priesaika manoji?
Kaip aklas aš ėjau kadais keliais palaimos: tuomet purvais apdrabstėt aklio kelią – dabar jam širdį pykint ima tas senas aklio eitas takas.
Ir kai dariau visų sunkiausia ir pergalę švenčiau aš įveikimų savo, tuomet jūs šaukti vertėt tuos, kurie mane mylėjo, jog skausmą jiems keliu didžiausią.
Išties toks visad buvo jūsų darbas: deguto drėbėt jūs medun geriausian mano ir niekinot darbštumą manų puikiausiųjų bitelių.
Mielaširdystei mano visad siuntėt išmaldininkus įžūliausius; aplink užuojautą maniškę jūs telkėt visuomet nebepataisomus begėdžius. Taip pažeidėte jų tikėjime dorybes mano.
Ir kai ant aukuro aš dėjau, kas man visų švenčiausia, tuoj pat jūsiškis “dievobaimingumas” įmesdavo ir savo riebią dalį – taip jūsų tauko garuose užtrokšdavo ir mano šventenybė.
Ir vieną kartą šokt panorau, kaip niekuomet lig šiolei: bet kokį dangų aš norėjau šokiu savu praskristi. Tuomet jūs perkalbėjot mieliausią mano dainių.
Ir jis kimiai užtraukė šiurpią gaidą; ak, išūžė jis man ausis lyg koks išbleręs ragas!
O dainiau, tu baisus žudike, piktybės įnagi, tu avinėli nekalčiausias! Stovėjau štai aš jau geriausiam šokiui pasirengęs: ir nužudei garsais savais tu manąją ekstazę!
Tik šoky moku aš parodyt daiktų verčiausių simbolius ir ženklus: o štai dabar verčiausias ženklas paliko kūnu mano neišreikštas!
Neišreikšta, neišvaduota paliko man viltis didžiausia! Ir mirė man vaizdai visi, paguodos visos mirė manos jaunystės!
Tad kaip aš tai ištvėriau? Kaip iškenčiau tokias žaizdas ir kaip aš jas užgydžiau? Ir kaip siela manoji iš tų kapų vėl prisikėlė?
Išties yra many, ko nesužeisi, karste ko žemėm neužkasi, kažko, kas uolą susprogdinti gali: tatai v a l i a m a n a vadinas. Tylėdama ir nesikeisdama jinai per metų virtines žingsniuoja.
Savu keliu ji mano kojom eiti nori, mana valia senoji; prasmė šitos kelionės – jai nepažeidžiama ir aiški.
O aš! Aš nepažeidžiamas esu tiktai į kulną. Tu vis dar gyveni ir vis esi sau lygi, tu iš visų kantriausia! Tu vis dar pro visus kapus pajėgei prasimušti!
Tavy taip pat ir tai gyvena, kas dar jaunystės mano neišvaduota liko; ir kaip gyvenimas, ir kaip jaunystė tu sėdi čia, turėdama vilties, ant geltonų kapų griuvėsių.
Išties tu man dar tebesi visų kapų griovėja: garbė tau, tu valia manoji! Ir vien tik ten, kur esama kapų, yra prisikėlimų.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
