Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Prieš saulėtekį
O, tu dangau viršum manęs skaistusis! Gilusis tu! Šviesos bedugne! Kuomet žvelgiu aš į tave, man dieviški geismai vien šiurpą kelia.
Pakilt aukštybėn tavo – tai m a n o giluma! Tavoj skaistybėj pasislėpti – tai m a n o nekaltybė!
Kaip Dievą jo grožybė gaubia, taip tu slepi žvaigždes savąsias. Tu nekalbi: tu š i t a i p išmintį man savo skelbi.
Tylus man šiandien patekėjai viršum audringos jūros; tavoji meilė, gėda tavo audringai mano sielai apreiškimą skelbia.
Kad atėjai gražus, dailingas, į savo grožį susisupęs, kad man kalbi be balso, neslėpdamas tu išminties savosios:
O, kaip man neatspėti visko, kas sieloje tavoj yra gėdinga! P r i e š saulei tekant pas mane tu atėjai, tą žmogų vienišiausią.
Iš pat pradžių bičiuliai esam: bendri yra mums sielvartas ir siaubas, ir žemė; net saulę turim bendrą.
Mes viens antram nesakom nieko, nes mes per daug juk žinom: mes tylomis bendraujam, šypsniais žinojimus savus sujungiam.
Ar tu nesi šviesa manajai ugniai? Ar tavyje neslypi siela dvynė manajam įžvalgumui?
Drauge juk mokėmės mes visko: ir per save pakilti prie savęs pačių į viršų, ir šypsena giedra šypsotis:
– šypsniu giedru žemyn šypsotis, šypsniu akių šviesiųjų ir iš toli be galo, kai po mumis lyg lietūs krenta ir prievarta, kaltė ir tikslas.
Ir kai vienam keliaut man teko, k o alko tad siela manoji ir naktimis, ir šunkeliais žingsniuojant? Ir kai į kalnus kopiau, k o aš ieškojau visad, jei ne tavęs, tenai kalnų aukštybėj?
Ir tos klajonės mano visos, ir tie kėlimaisi į kalnus – tai vien tik būtinybės buvo ir parama silpnajam: visa valia manoji vien s k r i s t i nori, ir skristi į t a v e, į tavo vidų!
O kas pakęsti man sunkiausia, tai debesys plaukią ir visa, kas tave bjauroja! Ir neapykantos savos neapkenčiu dar baisiai, nes tau jinai dėmių įdėjo!
Man pyktį debesys slenką vis kelia, tos plėšrios sėlinančios katės: jie iš tavęs ir iš manęs atplėšia, ką mudu bendra turim,- tą didžią ir beribę galią sakyti “Taip! ir “Amen!”
Ant debesų šitų mes pykstam, tų tarpininkų ir maišytojų šitų: pusiau tų puspusinių, kurie nei laiminti išmoko, nei keikt kaip reikiant.
Verčiau statinėje tupėsiu po uždaru dangum, verčiau aš be dangaus bedugnėje lindėsiu, negu tave, dangau šviesusis, apdergtą debesį regėsiu, tų slenkančiųjų.
Ir kildavo dažnai man noras surišti juos žaibų vielom auksinėm, kad aš, kaip tas perkūnas, į pilvą jų, išpampusį lyg puodas, galėčiau būgną mušti:-
– piktai į būgną duoti, nes jie ir tavo “Taip!”, ir tavo “Amen! vis plėšia iš manęs, dangau tu virš gal vos manos skaistusis! Tu spindintis dangau! Bedugne tu šviesioji! – nes ji tau m a n o “Taip!” ir mano “Amen!” vagia.
Nes man geriau, kai triukšmas klega, perkūnas griaudžia, vėtros šėlsta, nei ta katės tyla, ta apdairioji, dvejonių kupina; ir tarp žmonių neapkenčiu labiausiai, kas patyliukais vaikšto, tų puspusių visų, dvejojančių ir delsiančiųjų, lyg debesys anie, plaukią iš lėto.
O “laimint kas negali, tas tegu keikt i š m o k s t a!” – šisai pamokymas šviesus man iš dangaus skaidraus nukrito,- žvaigždė šita net ir naktim tamsiom manajam danguje vis spindi.
O aš – tasai, kurs laimina ir teigia, jei tu tiktai gaubi mane, skaistuoli tu! šviesybe! Bedugne tu šviesos! Aš į visas gelmes nešuosi teigimą laiminantį savo.
Esu aš laimintoju tapęs ir tuo, kas teigia, “Taip!” kas sako: ilgai dėl to aš rungiaus, buvau net ir rungėju pasidaręs, kad laiminimui kada nors laisvas rankas turėčiau.
O štai palaiminimas mano: viršum kiekvieno daikto būti jo dangumi tikruoju, jo stogu apvaliuoju, varpu žydruoju ir jo ramybe amžinąja: ir tas yra laimingas, kas laiminimą tokį siunčia!
Nes prie šaltinio amžinybės, anapus gėrio ir anapus blogio daiktai visi juk krikštą gavo; bet gėris pats ir blogis yra tik tarpiniai šešėliai, tik liūdesiai drėgni ir debesys, slenką iš lėto.
Išties nepiktžodžiauju, o laiminu tiktai, kuomet aš šitaip mokau: “Viršum daiktų visų dangus ne vienas tvyro: dangus nedėsningumo, dangus ir nekaltumo, dangus apytikrumo ir dar dangus paikumo.”
Apytikrumas – tai pasaulyje seniausias aristokratas; visiems daiktams sugrąžinau aš vardą šitą, ir juos išlaisvinau aš iš vergovės – tarnauti tikslui.
Šią laisvę ir dangaus giedrybę iškėliau virš daiktų visų kaip varpą žydrą, kai aiškinau ir mokiau, jog nei virš jų ir nei per juos jokia “valia ten amžinoji” nereiškia – norų savo.
Paikumą šį ir tą kvailybę iškėliau vietoj valios tos, kuomet aš šitaip mokiau: “Visiems negalimas dalykas vienas – tai protingumas!”
Tačiau t r u p u t i s proto, sėklelės išminties yra įkritę į kiekvieną žvaigždę,- visuos daiktuos šio raugo įmaišyta: tik dėl kvailystės visiems daiktams išmintingumo įkratyta!
Truputis išminties – įmanomas dalykas; bet štai tikrybę šitą palaimingą radau visuos daiktuos aš esant: kad šie daiktai visi ir atsitiktinybės kojom š o k t i linkę.
O tu dangau viršum manęs, skaistusis! Dangau aukštybių! Dabar skaistybę tavo man sudaro tai, kad nėr nei amžinojo proto voro, nei jo tinklų iš viso:
– kad tu esi man tik aikštelė šokių dieviškosioms atsitiktinybėms, kad tu esi dievams žaidimo stalas, kur mėtomi kauliukai, kur sėdasi žaidėjai!
Bet tu rausti? Ar aš ką nors negalima kalbėjau? Ar aš piktus žodžius sakiau, kai laiminti tave norėjau?
Arba iš gėdos, jog mes esam dviese, raudoniu apsipylei? – Ar neliepei man eiti ir nesakyti nieko, nes štai dabar – d i e n a artėja?
Pasaulis – toks gilus be galo: jis daug gilesnis, nei diena išvis kada įsivaizdavo. Ne viską, dienai auštant, paversti žodžiais reikia. Tačiau diena artėja: tad skirkimės dabar!
O, tu dangau viršum manęs drovusis! Tu žėrintis dangau! O, laime tu mana, prieš saulei tekant! Diena artėja: mums jau skirtis reikia!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
