Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Pasveikinimas

Jau vakarop gerokai buvo, kuomet Zaratustra ilgai, tuščiai ieškojęs, slampinėjęs, į olą savo grįžo vėlei. Visai arti prie jos priėjus, maždaug per dvidešimt žingsnių, įvyko tai, ko jis dabar net nenumanė: jis vėl išgirdo tą n e l a i m ė s š a u k s m ą didį. Ir – nuostabus dalykas! Šį kartą šauksmas šitas iš jų paties olos atsklido. Tačiau tas šauksmas buvo toks pratisas, toks keistas, toks negirdėtas, ir jo ausis atskyrė aiškiai, jog daugiabalsio esama šio riksmo: tiktai iš tolo klausant galėjo pasirodyt, kad iš vienų jis eina lūpų.

Tad šoko tuoj Zaratustra į olą savo, ir štai jis kokį reginį išvydo po ką tiktai girdėto choro! Viduj – drauge visi susėdę, kuriuos sutikęs dieną buvo: karalius vienas dešinėj, o antras – iš kairės sėdėjo, paskui kiti – ir burtininkas senis, ir popiežius, ir elgeta tas savanoris, ir dvasios sąžinė tikroji, šešėlis bei aiškiaregys liūdnasis ir asilas galiausiai; tačiau žmogus bjauriausias karūną užsidėjęs buvo ir juostas dvi purpurines juosėjo,- nes jis, kaip ir visi bjaurieji, gražiai ir rengtis, ir atrodyt mėgo. O vidury šitos nykios draugijos erelis Zaratustros toks pasipūtęs, neramus stovėjo, kadangi jis atsakinėt turėjo į daugel klausimų, kuriems jo išdidumas atsakymo nerado; gyvatė – visuomet gudri – ant kaklo jam kybojo.

Į visą šitą vaizdą Zaratustra didžiai nustebęs žvelgė; po to kiekvieną svečią skyrium smalsiom akim ir meiliai tyrinėjo, paskaitė, kas sieloj kiekvieno parašyta, ir vėl stebėjosi iš naujo. Tuo tarpu susirinkusieji visi iš karto atsistojo ir pagarbiai pradėjo laukti, kad jis į juos kalbėti imtų. Ir jiems Zaratustra štai šitaip tarė:

“Jūs nusivylėliai! Keistuoliai! Vadinas, j ū s ų ką tiktai girdėjau nelaimės šauksmą? Dabar aš jau žinau kur man ieškoti to, kurio per visą dieną bergždžiai dairiausi:- ž m o g a u s d i d ž i ų j ų s i e k i ų:

– jis besėdįs oloj manojoj, tasai žmogus didžiųjų siekių! Bet ko gi aš stebiuosi? Ar ne aš pats jį čia prisiviliojau medaus aukojimu ir savo laimės masalu klastingu?

Tačiau, kaip man atrodo,- netinkat jūs vienon draugijon; jei jūs, pagalbos šaukiantieji, čionai kartu sėdėsit, jūs viens antram tiktai užduosit širdį! Pirma toksai ateiti turi,

– kuris jus vėl prajuokins, toks linksmas juokdarys, šokėjas, toks vėjas, vėjavaikis, koks nors kvailys iškaršęs; kaip jums tatai atrodo?

Atleiskit man, jūs neviltin įpuolę, kad jums kalbu tokiais kasdieniais žodžiais, gal per menkais tokiem svečiams iš tikro! Tačiau jūs neatspėsit, k a s širdžiai mano tiek drąsos suteikia:

– jūs patys šitai darot, atleiskite, ir vaizdas jūsų! Nes juk kiekvienas padrąsėja, kai nusivylusį pamato. O nusivylusįjį guosti – kiekvienas mano reikiamai turįs stiprybės.

Man patys jūs šitos stiprybės davėt,- brangi tai dovana, svečiai aukštieji mano! Tai didelis svečių dosnumas! Gerai, tiktai nepykit, kad aš ir savąją jums dovaną pateiksiu.

Čionai va – mano karalystė, ir čia ašai esu valdovas: ir visa tai, kas man priklauso, šį vakarą ir naktį tebus taip pat ir jūsų. Žvėreliai mano jums tarnaus, o ši ola – tesuteikia ji jums ramybę!

Manuos namuos, pastogėj mano neturi būti niekas nusivylęs, savoj padangėj saugau aš kiekvieną nuo jo paties žvėrių laukinių. Ir pirma, ką jums siūlau, yra saugumas!

O antra – tai mažasis pirštas mano. Ir kai jau turėsit, tuomet ir ranką visą imkit, prašom! Ir širdį dar prie visko! Tad sveikinu jus ir kviečiu, sveteliai mano mieli!”

Štai taip Zaratustra kalbėjo ir juokės, jausdamas jiems meilę ir pagiežą. Išklausę sveikinimo kalbą, svečiai nusilenkė dar kartą ir pagarbiai tylėjo; galiausiai dešinėj stovįs karalius visų vardu tokiais prabilo žodžiais:

“Iš to, o, Zaratustra, kaip tu mus sveikinai ir ranką savo siūlei, mes atpažįstame tave kaip Zaratustrą. Tu nusižeminai prieš mus; beveik tu įžeidei mūs pagarbą, tau skirtą:

– bet kas gi kitas sugebėtų taip išdidžiai save nužemint? Ir t a i pačius mus pakylėja, tai atgaivą suteikia akims ir širdžiai mūsų.

Kad pamatytume jau vien tik šitai, į kalnus aukštesnius nei šis mielai mes būtume dar kopę. Kaip reginių ištroškę, čionai mes pasirodėm: mes geidėm tą išvysti, kurs žvilgsnį blausų ir akis liūdnas praskaidrint geba.

Ir štai: nėra ir kaip nebūta nelaimės šauksmo mūsų. Jau ir jausmai, ir širdys atsivėrė ir trykšta žavesiu didingu. Nedaug visai betrūksta, ir mūs drąsa įgaus drąsos kaip reikiant.

Džiugesnio nieko žemėje neauga, o, Zaratustra, negu valia stipri, didžiulė: jinai yra jos augalas puikiausias. Visa apylinkė tokiu medžiu gaivinas.

Su pinija aš lygint linkęs, kas kaip ir tu, o Zaratustra, auga: toks aukštas ir tylus, toks kietas, vienišas, geriausios ir lanksčiausiosios medienos, toksai didingas,

– galiausiai šakomis stipriom žaliosiom siekiąs s a v o s galybės ir drąsiai klausimus duodąs it vėjams, ir orams, ir tam, kas amžinai aukštybėse gyvena,

– ir dar drąsiau atsakinėjąs, valdovas tikras, pergalių skynėjas; o, kas į kalnus kopt aukščiausius nenorėtų, kad tokius augalus išvyst galėtų?

Tavu medžiu čionai, o, Zaratustra, gaivinasi ir tie, kuriuos prislėgė mintys niūrios, kuriuos nelaimės persekioja; tave pamatę net ir pasimetėliai įgyja pastovumo ir širdį savo vėl pagydo:

Iš tikro daug akių šiandieną į tavo kalną, tavo medį krypsta; didžiulis ilgesys, troškimas kilo, ir jau ne vienas klausti ėmė: “O kas tasai Zaratustra per vienas?”

Ir tie visi, kuriems kadaise į ausį varvinai dainas savas ir medį savo, visi tie pasislėpusieji, vienišiai ir po du kurie gyveno, iš sykio šitaip samprotauti ėmė:

‘Ar dar Zaratustra vis gyvas? Nėra prasmės daugiau gyventi, juk viskas jau vis tiek ir veltui; arba su juo – Zaratustra – mes turime gyventi!’-

‘Kodėl jis neateina – tasai, kuris jau taip seniai apie save pranešęs buvo? – štai taip daugybė klausia.- Gal bus vienatvė jį prarijus? O galgi mes pas jį nukakt privalom?’

Dabar pati vienatvė pliūkšta, Yra nelyginant kapai kurie sugriūva ir nebepajėgia savųjų mirusiųjų išlaikyti. Visur tik prisikėlusieji matos.

Ir bangos kyla vis ir kyla aplinkui kalną tavo, Zaratustra. Kad ir kokia aukštybė tavo būtų, pasiekti daugelis tave privalo: jau tavo laivui neilgai teks sausumoj sėdėti.

Ir tai, kad mes – į neviltį įpuolę – į olą tavo atsibeldėm ir nevilties jau nebejaučiam, yra tik ženklas, įspėjimas, kad geresni jau pas tave atplūsta,

– nes pas tave keliauja tatai, kas tarp žmonių dar dieviška išlikę, kitais pasakius žodžiais: visi tie žmonės ilgesio didžiulio, didžiulio šlykštulio ir kam įgrisę viskas,

– visi, kurie gyvent nenori, arba jie patys vėl išmoks t i k ė t i s – arba jie iš tavęs, o Zaratustra, d i d ž i o s vilties gaus įkvėpimą!”

Štai taip karalius dešinys kalbėjo ir tuoj sugriebė ranką Zaratustros, norėdamas ją pabučiuoti; tačiau Zaratustra tos pagarbos išvengė: jis atsitraukė išsigandęs, nė žodžio neištaręs – ir staigiai taip, ir netikėtai, lyg skriedamas į tolį begalinį. Bet atsipeikėjo jis vėl netrukus, mintim sugrįžo pas svečius savuosius, skaidriom ir tiriančiom akim juos apžvelgė dar kartą ir taip toliau kalbėjo:

“Sveteliai mano, jūs didžiųjų siekių žmonės! Aš vokiškai ir aiškiai jums pasakyti noriu. Ne j ū s ų kalnuose šituos aš laukiau.”

(“Ir vokiškai, ir aiškiai? Dėl Dievo meilės! – įsiterpė karalius, kurs iš kairės stovėjo.- Matau, jis vokiečių mielųjų nepažįsta, tasai Rytų šalies išminčius!

Turbūt jis mano “vokiškai ir šiurkščiai” – tiek to! Tai šiais laikais nėra blogiausias skonis!”)

“Išties, visi drauge jūs būti galit didžiųjų siekių žmonės,- Zaratustra toliau kalbėjo.- Bet man: dar per maži tie siekiai jūsų ir patys – ne tokie dar stiprūs esat;

– tai man, tiksliau pasakius: nepermaldaujamybei, kuri many dar tyli, tačiau ne visuomet tylės. O jeigu jūs ir man priklausot, tačiau tik ne kaip dešinė ranka manoji.

Nes kas pats tokias kojas turi – paliegusias, silpnas, kaip jūsų,- tas nori pirmučiausiai – ir nesvarbu, ar žino jis, ar nuo savęs tai slepia,- kad jį t a u s o t ų.

Bet savo rankų, savo kojų aš netausoju, k a r i ų a š s a v o n e t a u s o j u: tad kaip galėsit jūs m a n a j a m karui tikti?

Aš su jumis sau pergalę kiekvieną dar sugadinčiau. Kai kas iš kojų net išvirstų, vos tik išgirdęs būgnus mano skardenant garsiai.

Taip pat jūs nesate man gražūs ir kilnūs nesate kaip reikiant. Nes mokymams maniesiems tik švarūs, lygūs veidrodžiai man reikalingi; o jūsų veidrodžių paviršiuos net mano vaizdas kreivas pasidaro.

Pečius dar jūsų slegia našta sunki – ir ne viena; užgulę juos ir kai kurie prisiminimai; nemaža ir piktų nykštukų pakampiuos jūsų tupi. Ir slypinčios minios jumys dar rasi.

Nors dideli jūs esat ir rūšies aukštesniosios, tačiau nemaža jumyse ir to, kas kreiva, išsigimę. Nėra pasauly kalvio tokio, kuris man jus ištiesint ir pataisyt galėtų.

Jūs esate tik tiltai: te vertesni per jus nueina! Jūs tik pakopas reiškiat: todėl ant to nepykit, kuris per jus į s a v o aukštį kopia!

Galbūt iš sėklos jūsų ir man kada išaugs sūnus tikrasis ir įpėdinis vertas, bet tai dar bus negreitai. Jūs patys nesate dar tie, kam mano paveldas priklauso ir vardas mano.

Ne jūsų aš kalnuos čia laukiu, ne su jumis man nusileisti paskutinį kartą. Tiktai kaip pranašai pirmieji jūs pas mane atėjot, kaip įspėjimo ženklas, kad vertesni jau pas mane keliauja,

– n e žmonės didelio troškimo ir didelio šlykštumo, ir didelio nusivylimo, ne tie, kuriuos jūs Dievo liekanom vadinat,

– ne ne! Ir dar trys kartai – ne! K i t ų šituos kalnuos aš laukiu ir kojos nepajudinsiu be jų iš vietos,

– aš didesnių už jus čia laukiu ir stipresnių, labiau savim pasitikinčių, ir linksmesnių, ir dar tokių, kas taisyklingai suręsti siela ir kūnu: k v a t o j a n t y s ateiti l i ū t a i turi!

O, jūs sveteliai mano, jūs keistuoliai, – nejaugi nieko nesat dar girdėję apie vaikus manuosius? Ir kad jie pas mane keliauja?

Kalbėkit tad apie manuosius sodus, apie salas manas palaimingąsias, taip pat ir naują puikų būdą mano – kodėl gi jūs nesakot nieko apie naujus puikius manuosius palikuonis?

Kaip dovanõs už svetingumą prašau iš meilės jūsų, kad jūs kalbėtumėt apie vaikus manuosius. Aš jais esu turtingas, dėl jų tapau ir vargšas, ir kiek esu aukojęs visko:

– ir kiek dar visko paaukočiau, kad viena tik turėčiau: š i t u o s vaikus, š i u o s sodinius gyvuosius ir š i u o s medžius gyvybės manosios valios, taip pat vilties manos didžiausios!”

Štai taip Zaratustra kalbėjo, tačiau staiga nutilo, nes jį paties jo ilgesys pagavo; jisai akis užmerkė ir užsičiaupė, širdy pajutęs jausmą didį. Taip pat ir jo svečiai visi nutilo, sulaikę kvapą ir suglumę; tiktai aiškiaregys senasis jam rankomis ir gestais ženklus rodė.