Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Liūdesio giesmė

1

Sakydamas kalbas šias savo, Zaratustra prie pat olos angos stovėjo; bet vos žodžius paskutinius ištaręs, išbėgo nuo svečių trumpam į orą gryną.

“Kokie tyri kvapai! – jisai sušuko.- Kokia tyla aplinkui palaiminga! Bet kur žvėreliai mano dingo? Čionai ateikite, čionai, ereli ir gyvate mano!

Jūs pasakykite, žvėreliai mieli: ar žmonės tie, kartu paėmus, šitie didžiųjų siekių žmonės – ar kartais jie n e s k l e i d ž i a k v a p o blogo? O, koks aplink mane kvapų gaivumas! Dabar tiktai žinau, dabar jaučiu, kaip myliu jus, žvėreliai mano.”

Zaratustra ir vėlei pakartojo: “Aš myliu jus, žvėreliai mano!” Išgirdę šiuos žodžius jį tariant, erelis ir gyvatė iš karto prisistatė ir žvelgė jam į veidą, aukštyn pakėlę galvas. Štai taip ramiai trise sustoję, jie traukė, gėrė orą gryną. Nes oras čia, lauke, geresnis buvo negu tenai, pas tuos didžiųjų siekių žmones.

2

Bet vos Zaratustra laukan išbėgo, tuoj burtininkas senis -atsistojo, klastingai apsidairė ir šitaip tarė: “Jisai išėjo!

Ir jau, o jūs didžiųjų siekių žmonės,- teleista bus ir man, kaip jam pačiam, šiuo pagyros ir pataikavimo vardu jums širdį pakutenti – jau apima mane, pagauna apgaulės ir žavėjimo dvasia piktoji, tas mano velnias nuliūdimo,

– kuris yra šio Zaratustros didžiausias, mirtiniausias priešas: atleiskite tam velniui! Dabar jis burtus savo parodyti jums g e i d ž i a, kaip tik dabar j o valanda atėjo; be reikalo su šia pikta dvasia grumiuosi.

Ji jums visiems, ir nesvarbu iš viso, kada ir kokius sau garbės vardus jūs susiteikiat, ar ‘laisvamaniais’ jūs save vadinat, ar ‘teisingaisiais’, ‘atgailaujančiaisiais dvasioj’, ar ‘pančius nusimetusiaisiais’, arba ‘troškimų kupinaisiais’,

– ji jums visiems, kuriuos š l y k š t u m a s d i d i s, kai ir mane, kankina, kuriems senasis Dievas miręs, o naujas dar ir vystykluos lopšy neverkia,- ji jums visiems, šita dvasia piktoji ir burtininkė nelaboji, yra palankiai nusiteikus.

Pažįstu jus, didžiųjų siekių žmonės, pažįstu dvasią šitą,- ir tą nelabąjį taip pat, kurį prieš savo valią myliu, tą Zaratustrą: jis pats dažnai, kaip man atrodo yra lyg kaukė šventojo graži, spalvinga,

– lyg naujas keistas maskaradas, kur sau pačiam patinka, pikta dvasia manoji, tas liūdesio ir prislėgtumo kipšas: – aš myliu Zaratustrą, taip man dažnai atrodo, dėl tos piktosios dvasios mano.

Bet jau mane apsėda ir spausti ima ši liūdesio dvasia, šis velnias sutemų vakarių: ir iš tiesų, didžiųjų siekių žmonės, jinai geidauja,

– tiktai akis atmerkit! – n u o g a pas mus ateiti: bet ar ji moteris, ar vyras, dar nežinau iš tikro; o ji ateina, mane jinai jau spaudžia, o, varge mano! Atverkite jusles savąsias!

Dienos šviesa jau gęsta, visiems daiktams jau vakaras artėja, net ir patiems geriausiems; klausykit ir žiūrėkit, didžiųjų siekių žmonės, koks velnias – moteris ar vyras – yra ta vakaro dvasia liūdnumo!”

Štai taip kalbėjo burtininkas senis, klastingai apsižvalgė ir ėmės arfos savo.

3

Kai sutemos ateina,

Ir jau paguodos rasos

Į žemę krenta, leidžias

Nematomos, be garso,

Nes jų, šitų guodėjų,

Žingsneliai grakštūs, švelnūs,-

Ar pameni, širdie karštoji,

Kaip tu kadais buvai ištroškus

Dangaus tų ašarų gaiviųjų,

Sukaitus saulėje, pavargus,

Kuomet pageltusios žolės takeliais

Pikti vakarės saulės žvilgsniai,

Juodų praskleidę medžių tankmę,

Akis aptemdę, zujo, džiaugės?

T i e s o s šauklys? Tai tu? – jie šaipės.

Ne ne! Tiktai poetas!

Plėšrus žvėris, šliaužiąs, klastingas,

Kuris meluoti turi

Žinodamas, valia savąja:

Aukos ištroškęs ir

Gudriai kaukėtas,

Kauke sau tapęs,

Grobiu pats sau pavirtęs-

T a v e – tiesos šaukliu vadinti?

Ne ne! Tiktai kvailiu!

Tik poetu! Tiktai plepūnu,

Už kvailio kaukės lindinčiu

Ir kalbančiu niekus visokius,

Vis laipiojančiu tiltais,

Iš melo žodžių pastatytais,

Vaivorykštėm margom vis kopinėjančiu,

Skrajojančiu, plevenančiu

Tarp netikrų padangių

Ir žemių netikrųjų,-

T i k t a i kvailiu! T i k poetu vadinti!

Ir t o k s – yra tiesos skelbėjas?

Ne stovintis, tylus, sustingęs,

Ne lygus toks ir šaltas,

Paveikslu Dievo virtęs,

Jo statula didinga?

Ne pastatytas prie šventovių,

Ne Dievo vartų sargas:

Ne ne! Jisai tokių tiesos statulų priešas,

Dykynėj kiekvienoj labiau čionykštis,

Negu stovėdamas ten prie šventovių;

Lyg katinas miklus, akylas,

Pro langą šokantis kiekvieną,

Tik strikt – į atsitiktinumą tiesiai,

Jei toks kur pasitaiko,

Girias visas nepaliestąsias

Apuostinėjantis vis godžiai,

Kad tu tankmėj šių girių

Bėgiotum tarp žvėrių margų plėšriųjų,

Pats margas ir gražus, ir nuodėmingai sveikas,

Kad tu lakstytumei nasrus gašlius atkišęs,

Ir pašaipus, ir pragariškas,

Ir kraugeriškas palaimingai,

Plėšrus, šliaužiąs ir besidairantis aplinkui.

Arba tarytum aras,

Kuris ilgai bedugnėn

Akis įsmeigęs žiūri,

Į s a v ą j ą bedugnę žvelgia:

O, kaip ji čia iš karto

Žemyn, vidun,

Į gilesnes gelmes vis smunka, rangos!

Paskui,

Staiga ir tiesiai,

Skrydžiu galingu

Ėriukų bandą griebia,

Išalkusi baisiausiai,

Avelių įsigeidus,

Ant aviškų sielų įpykus,

Įniršus ant visų, kas spokso,

Kaip avinai, ėriukų žvilgsniu garbanvilniu,

Pilkai, su prielankybe avinėlio.

Vadinasi,

Ereliški, panteriški

Yra poeto siekiai,

T a v i e j i siekiai ir troškimai,

Už kaukių tūkstančio užlindę,

Kvaily tu vienas! Tu poete!

Tai tu, kuris žmoguj išvydai

Tiek Dievą, tiek ir avį,-

Ir Dievą žmoguje d r a s k y t i,

Taip pat jame ir avį plėšyt,

O plėšant dar ir j u o k t i s-

Š t a i k a s yra palaima tavo!

Palaima ta – panteros ir erelio!

Palaima ta – poeto ir kvailelio!

Kai sutemos ateina,

Ir žalsvas pjautuvas mėnulio

Raudony purpuro

Pavydžiai slenka,-

Tasai dienos nuožmusis priešas,

Ir su žingsniu slaptai kiekvienu

Praskrodžia kabančio rožyno sieną,

Palaukdamas, kol jo žiedai nuleidžia galvas

Ir blyškūs į nakties nusvyra tamsą,-

Taip pats svirau kadaise

Aš iš savos tiesos kvailystės

Ir iš savų dienos troškimų,

Pavargęs nuo dienos ir nuo šviesos susirgęs,-

Svirau žemyn, į vakarą, šešėlio linkui:

Vienos tiesos įkaitintas

I r jos ištroškęs baisiai.

Ar dar tu pameni, širdie karštoji,

Kaip tu tada buvai ištroškus?

K a d a š e s ą s a t s k i r t a s

N u o v i s o k i o s t i e s o s,

T i k t a i k v a i l y s!

T i k t a i p o e t a s!