Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Keliauninkas
“Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs.
Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti?
Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų.”
Zaratustra:
Apie skaitymą ir rašymą (d. I, p. 50).
Kuomet vidurnaktis atėjo, Zaratustra kelionėn leidos per kalnus ir kalnagūbrį salos, kad jau ankstyvą rytą pasiekęs kitą krantą būtų, nes ten į laivą sėst norėjo. O tam krante – ten prieplauka salos geriausia buvo, kurion ir svetimi laivai užsukt ir inkarą išmesti mėgo; ir jie paimdavo ne vieną, kas iš salų palaimingųjų į jūrą plaukt ketino. Tad kopiant jam dabar į kalną, vėl atminty iškilo daugybė vienišų klajonių iš tų laikų, kai buvo dar pradžia jaunystės,- kiek daug kalnų, kalnagūbrių, viršūnių jam pereit teko!
Esu aš keliauninkas ir mėgstu kopt į kalnus,- jis mintyse sau tarė,- todėl į lygumas žiūrėt nenoriu, ir, kaip man rodosi, ilgai aš negaliu nustygti vietoj.
Ir nesvarbu, ką man atsiųs likimas, ką aš patirt turėsiu,- keliaut ir kopt į kalnus man visuomet reikės: žmogus galiausiai vien save teišgyvena.
Praėjo laikas tas, kai dar kas netikėta man pasitaikyti galėtų, ką aš dabar p a t i r t i dar turėčiau, kas savastim manąja dar nebūtų!
Sugrįžta tik, galop namo pareina – manasis Pats ir tai, kas jo ilgai svetur gyveno ir tarp daiktų visų bei įvykių atsitiktinių išmėtyta ir išbarstyta buvo.
Ir dar žinau dalyką vieną: dabar aš stoviu prie viršūnės savo, kuri yra visų aukščiausia, ir priartėjau aš prie to, kas man seniausiai skirta. O štai dabar manęs sunkiausias kelias laukia! Kelionę pačią vienišiausią esu pradėjęs!
Bet tas, kurs turi būdą mano, tas neišvengs tokios štai valandos – tos valandos, kuri jam sako: “Tiktai dabar žengi savu keliu didybės! Viršūnė ir bedugnė – dabar į viena susiliejo!
Žengi savu keliu didybės: dabar pavirto prieglobsčiu tavu paskutiniuoju, kas iki šiol didžiausią tau pavojų kėlė!
Žengi savu keliu didybės: drąsa tava didžiausia dabar jau turi būti tai, jog už tavęs nėra daugiau jau kelio jokio!
Žengi savu keliu didybės: juo niekas iš paskos tau šliaužt negali. Tavieji žingsniai patys ištrynė pėdsakus nuo kelio, ir užrašas ant jo tik skelbia: Negalimybė.
Ir jei nuo šiol tu kopėčių nebeturėsi, išmokti tau tuomet reikės ant nuosavos galvos užlipti: nes kaip kitaip aukštyn tu kopsi?
Ant nuosavos galvos ir dar aukščiau, palikus apačioj net savo širdį! Ir visa tai, kas tavyje švelniausia, dabar rūsčiausia turi tapti.
Kas pernelyg save tausoja, tas pagaliau nuo tos tausonės ir ligą įsivaro. Garbė viskam, kas grūdina! Negarbinu to krašto, kur sviesto ir medaus – upeliai teka!
Kad daug m a t y t galėtum, savęs n e p a s t e b ė t turi išmokti: be šios tvirtybės juk į kalną jokį neįkopsi.
O kas pažinti siekia tik žvilgsniu įkyriu, kaip jam daiktuos visuos daugiau matyti nei tai, kas jų paviršiuj guli?
Bet tu, Zaratustra, norėjai visų daiktų įžvelgti esmę ir prasmę jų suvokti: todėl turi ir virš savęs iškilti,- aukštyn vis skristi ir aukštyn, kol atsidurs p o tavimi net žvaigždės tavo!
O taip! Ir į save, ir į žvaigždes savąsias tik iš aukštybių žvelgti: tai pavadinčiau aš v i r š ū n e savo; ji būtų man p a t i a u k š č i a u s i o j i viršūnė!”
Štai taip Zaratustra, į kalną kopdamas, pats sau kalbėjo ir širdį savo aštriomis sentencijomis guodė: nes pažeista ji buvo kaip iki šiol dar niekad. Ir kai jisai užkopė kalnagūbrio viršūnėn, išvydo priešais kitą jūrą: sustojo jis ir gan ilgai tylėjo. Tačiau naktis šitoj aukštybėj šalta, giedra, žvaigždėta buvo.
Aš atpažįstu savąjį likimą,- jis tarė pagaliau prislėgtas. Tiek to! Esu aš pasirengęs. Nūnai jau prasidėjo vienatvė mano paskutinė.
O, jūra tu juoda, nuliūdus, čia apačioj po mano kojom! O, apmaude nakties pritvinkęs! O, tu likime, o, tu jūra! Pas jus turiu dabar aš l e i s t i s!
Prieš savo kalną stoviu aš aukščiausią ir prieš ilgiausiąją kelionę savo: todėl pirma turiu žemiau aš nusileisti, nei kada nors man nusileisti teko:
– Žemiau, giliau į skausmą, nei kada nors man nusileisti teko, į pačią gelmę jo juodžiausią! Tokia valia likimo mano: na ką! Esu aš pasirengęs.
Iš kur kalnai aukščiausi randas? – taip klausiau aš savęs kadaise. Ir sužinojau aš tuomet, kad jie iš jūros kyla.
Šis pėdsakas – į jų uolas įrėžtas ir jų viršūnių šonus. Aukščiausia turi juk iš gilumos giliausios aukštybėn savo kilti.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo stovėdamas viršūnėj kalno, kur šaltis kūną krėtė; bet kai prie jūros priartėjo ir vienui vienas tarp uolų sustojo, pajuto nuovargį kelionės, ir apėmė jį ilgesys, didesnis nei lig šiolei.
Dabar dar viskas tebemiega,- jis mintyse sau tarė.- Ir jūra tebesnaudžia. Mieguistos akys jos – ir žvilgsnis nesvetingas!
Bet jos alsavimas, jaučiu, toks šiltas. Ir dar jaučiu, kad ji sapnuoja. Ir tingiai vartosi jinai ant savo neminkštų pagalvių.
Klausyk! Klausyki! Kaip jinai dejuoja nuo negerų prisiminimų! O gal dėl to, kad nuojauta bloga kankina?
Liūdžiu drauge, pabaisa tu juodoji, ir pats dar dėl tavęs vis sielvartauju.
O, kad ranka mana galinga būtų! Išties mielai tave aš išvaduočiau iš tų sapnų blogiųjų!-
Mintis šitas išsakęs, Zaratustra, nors ir širdim sunkia, save tuoj peikti ėmė: Tu ką! O Zaratustra! – Tu jūrą sumanei dar guosti?
O, tu kvaileli mielastingas, tu patiklybe nekalčiausia! Bet toks tu visados buvai: tu visuomet pasitikėjai viskuo, kas siaubą kėlė.
Pabaisą tu kiekvieną dar glostyti norėjai. Truputis šilto kvapo, šiek tiek minkštų vilnelių prie letenos plėšrūno – ir tu buvai jau pasirengęs mylėti jį ir prie savęs vilioti.
O m e i l ė – ji nėra vienatvės draugė, nes vienišiausias myli visa, k a s g y v a s t į t i k t u r i. Išties juokinga ta kvailystė mano ir tas kuklumas meilėj! –
Štai taip Zaratustra kalbėjo ir vėl nusišypsojo: jis bičiulius prisiminė savus, kuriuos dar neseniai paliko,- ir pasijutęs taip, lyg mintimis savom jiems būtų nusikaltęs, jis ėmė tų minčių nekęsti. Ir tuoj tasai, kuris šypsojos, pradėjo ašaroti: iš ilgesio ir pykčio Zaratustra pravirko graudžiai.
