Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie žmogiškąsias gudrybes
Ne aukštis, o stati atšlaitė – yra baisiausia!
Atšlaitė ta, kur žvilgsnis į b e d u g n ę krenta, o rankos a u k š č i o siekia. Tuomet širdis man svaigti ima nuo noro jos dvilypio.
O, jūs bičiuliai mano, ar nujaučiat, koks tas širdies manos dvilypis noras?
Stati atkalnė ir pavojus m a n o yra ta būsena dvilypė, kai žvilgsnis į aukštybę kyla, o rankos įsikibt ir pasiremt – į gilumą – norėtų!
Žmogaus – valia manoji griebias, grandinėm aš rišu save prie jo, nes jis mane prie antžmogio į viršų traukia: tenai antrasis noras mano veržias.
D ė l t o aklai žmonių pasauly gyvent man lemta, lyg jų nė vieno nepažinčiau: kad mano rankos visiškai dar neprarastų tikėjimo, jog esama kažko ir tvirto.
Aš jūsų, žmonės, nepažįstu: tamsa šita ir ši paguoda dažnai mane apgaubus laiko.
Aš dėl kiekvieno sukčiaus tarpvartėje sėdžiu ir klausinėju: kas dar mane apgauti nori?
Tad štai mana pirmoji gudrybė žmogiškoji: aš kiekvienam save apgauti leidžiu, kad saugotis man apgavikų nereikėtų.
O! Jei žmonių aš saugotis pradėčiau: tad kaip žmogus balionui mano galėtų inkaru dar būti! Per daug lengvai nuo žemės jis atplėštų ir į tolybes nugabentų!
Tokia apvaizda jau likimo mano, kad aš be atsargos turiu gyventi.
Kas tarp žmonių nutrokšt nenori, tas turi gert išmokti iš kiekvienos stiklinės; o kas švarus tarp jų išlikti geidžia, tam reikia būtinai galėti ir vandeniu bjauriu sau veidą prausti.
Štai taip dažnai aš sau kalbėjau, norėdamas paguodos: “Pirmyn! Drąsiau! Širdie senoji! Nelaimė – tau ji nepavyko: tad visa tai priimk kaip savo – laimę!”
O štai mana antroji gudrybė žmogiškoji: t u š č i a g a l v i u s labiau tausoju nei išdidžiuosius.
Ar įžeista puikybė nėra visų tragedijų druska ir duona? Tačiau kai išdidumą kas užgauna, tada išauga jau šis tas geresnio negu pats išdidumas.
O kad gyvenimas patrauktų akį, svarbu jį vykusiai vaidinti, bet tam gerų artistų reikia.
Gerais artistais esant mačiau visus, kam galvos tuščios: vaidindami jie nori, kad juos matytų, jais gėrėtis,- visa dvasia jie šito trokšta.
Spektaklis – tai jie patys, jie patys ir save ten kuria; todėl nuo jų man netoliese stebėt gyvenimą patinka,- tai liūdesį išsklaido.
Dėl to aš tuštuolius tausoju, kad liūdesį jie mano gydo ir su žmonėm susietą laiko, lyg su vaidinimu kažkokiu.
Ir dar dalykas vienas: kas išmatuos tuštuolio kuklybės gylį visą! O aš esu jam geras ir atlaidus dėl jo kuklumo.
Iš jūsų nori jis išmokti tikėjimo savim; jis minta jūsų žvilgsniais, jis ėda pagyras iš jūsų rankų.
Jisai melu net jūsų tiki, jei tik gerai jūs apie jį meluojat, nes gilumoj širdies savos jis atsidūsta: “O kas a š toks!”
Ir jeigu ta yra tikra dorybė, kuri apie save nežino nieko, tai ir tuštuolis, aišku, apie kuklybę savo nieko nenutuokia!-
Ir štai mana trečioji gudrybė žmogiškoji: aš noriu, kad baikštumas jūsų nesugadintų man jausmų, kuomet žvelgiu p i k t i e s i e m s aš į veidą.
Laimingas aš, kada regiu stebuklus, kuriuos išperina kaitrioji saulė: tigrus ir barškuoles, ir palmes.
Ir tarp žmonių sutiksi kaitriosios saulės išperų nemaža, tad ir piktieji turi daug ko stebuklingo.
Žinia, juk ir išminčiai jūsų man ne tokie jau išmintingi rodos: tad ir žmonių piktybė man ne tokia pikta atrodo, kaip tie išminčiai ją vaizduoja.
Dažnai vis purtydamas galvą klausiau: kodėl dar barškate, gyvatės jūs barškuolės?
Iš tikro, ir piktybė a t e i t į dar turi! Ir dar pietų atogrąžos karščiausios žmonėms yra neatrastos iš viso.
Kai kas dabar vadint jau linkęs piktybe iš visų didžiausia, kas dvylika tik pėdų plotį turi ir mėnesių trijų sudaro ilgį! Tačiau ateis toks laikas, kuomet dar didesni drakonai išvys pasaulį mūsų.
Kad antžmogis drakono savo nestokotų, to antdrakonio, kurs prilygtų jam,- dėl to karštai saulutei dar teks pakaitinti gerokai drėgnas girias, kur dar žmogus nėra įkėlęs kojos!
Laukinės katės jūsų pirma pavirsti tigrais turi, o jūsų rupūžės – pasidaryti krokodilais: šauniam medžiotojui šaunios medžioklės reikia!
Išties, gerieji jūs ir teisingieji! Didžiai juokingi esat, ir ypač juoką kelia jūs baimė to, kas “velniu” iki šiol vadinos!
Tokie dar svetimi didybei jūs esate sieloj savoj, kad antžmogio gerumas tiktai jums s i a u b ą įvarytų!
Ir, jūs išminčiai, mokslo vyrai, jūs nešit savo kailį nuo išminties tų spindulių kaitriųjų, kai antžmogis juose pasigėrėdamas nuogybę savo maudys!
O, jūs visų didžiausi žmonės, kuriuos išvydo akys mano! Tad štai kodėl jumis taip abejoju ir ko slapta iš jūs juokiuosi: aš įtariu, kad mano antžmogį jūs – velniu pavadinsit!
O, kaip įgriso, įkyrėjo šitie didžiausi ir geriausi žmonės: iš jų “aukštybių” troškau iškilt, ištrūkt – pas antžmogį pabėgti!
Ir siaubas apėmė mane baisiausias, kuomet aš tuos geruosius nuogus išvydau: tada išaugo man sparnai, kad skrisčiau ateitin aš tolimojon.
Į ateitį toliausią, atogrąžon piečiausion, tenai, kur dailininkas joks nėra dar net sapne buvojęs, kur ir dievai drabužių gėdijasi!
Bet j u s aš apsirengusius matyti noriu, jūs žmonės artimieji, ir išsipusčiusius, ir pasipūtusius, ir išdidžius, kaip ir “geruosius” tuos ir “teisinguosius”,-
Ir pats aš apsirengęs su jum sėdėti noriu,- kad jūsų nei savęs aš n e p a ž i n č i a u: ir tai mana paskutinioji gudrybė žmogiškoji.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
