Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie regėjimą ir mįslę

1

Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs – nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo – ir šitaip štai prakalbo:

Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,-

aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi:

– nes jūs, bailia ranka užčiuopę siūlo galą, nenorite pasidomėti, kurlink jis veda; ir kai a t s p ė t i galit, nepakenčiat, kad jums i š t i r t dar reikia,- tik jums vieniems atskleisiu mįslę, kurią i š v y d a u aš,- regėjimą žmogaus atskleisiu vienišiausio.-

Niūrus aš neseniai ėjau per brėkšmą lyg lavonas blausią,- nykus, rūstus, tvirtai sučiaupęs lūpas. Man saulė ne viena jau buvo nusileidus.

O takas, vienišas ir piktas, kurs atkakliai tarp akmenų vis spraudės, kurio nekalbino žolė jokia nei krūmas,- kalnų tas takas džeržgė man po kojom, kai taip ryžtingai jos jį mynė.

Be žodžių girgždesiui, patyčiom žvyro, sutraiškydamos akmenį kiekvieną, kuris priversdavo paslysti, aukštyn taip kojos mano kopė.

Aukštyn: prieš valią dvasios, kuri atgal jas traukė, bedugnėn tempė, prieš sunkio dvasios valią, to velnio, mirtinojo priešo mano.

Aukštyn: nors man ant sprando ji sėdėjo – pusiau nykštukas, lyg ir kurmis koks, luoša pati ir luošindama kitą, įlašindama man per ausį į smegenis minčių švininių.

“O Zaratustra,- pašaipą ji savo liejo, šnibždėdama jam skiemenim.- Akmuo esi tu išminties! Tu išmetei save į viršų, tačiau akmuo, aukštyn paleistas,- nukristi turi!

O, Zaratustra didis, akmuo tu išminties, tu diske svaidomasis, žvaigždžių tu triuškintojau! Tu pats save išsviedei į tokį aukštį,- tačiau akmuo, aukštyn paleistas,- nukristi turi!

Tu pasmerktas esi pačiam sau, tu pats save užmėtyt akmenim turėsi: o, Zaratustra, tu išties aukštai tą akmenį išsviedei,- bet ant t a v ę s nukris jis vėlei!”

Po žodžių šių kalbėt nykštukas liovės, ilgai jis nepasakė nieko. Bet jo tylėjimas mane tik slėgė; o toks buvimas dviese iš tikro vienišesnį daro, negu kad būtum vienas!

Aš kopiau vis ir kopiau, svajojau ir galvojau,- tačiau mane tik viskas slėgė. Aš panašus buvau į tą ligonį, kurį išsekina jo kančios, o kai jisai užsnūst jau nori, jį dar sunkesnis sapnas iš snaudulio ištraukia.

Tačiau many kažkas gyvena, ką aš drąsa vadinti linkęs: tai iki šiol nedrąsą naikino man visokią. Šita drąsa galiausiai įsakė man sustoti ir pareikšti: “Nykštuke! – Tu! Ar aš!”-

Drąsa yra naikintoja geriausia,- drąsa, kuri tik p u o l a: nes puolime kiekviename girdėt skambus grojimas.

O juk žmogus – tai gyvulys drąsiausias: dėl to jis įveikė kiekvieną žvėrį. Su muzika skambia jis dar ir skausmą įveikė kiekvieną; o žmogiškasis skausmas yra visų didžiausias.

Drąsa ir svaigulį naikina, kai stovi prie bedugnės: ir kur žmogus nestovi prie bedugnių! O ar žiūrėjimas patsai – nėra žvelgimas į bedugnę?

Drąsa – naikintoja geriausia: jinai net gailesčiui padaro galą. O gailestis yra giliausioji bedugnė: nes kiek žmogus gyveniman įžvelgia, tiek ir į kančią jis įžvelgt pajėgia.

Tačiau drąsa – naikintoja geriausia, drąsa, kuri tik puola: ji net ir mirtį sunaikina, nes šitaip kalba: “Ar t a i – gyvenimas? Na ką! Dar kartą pamėginkim!”

Šiam posaky yra gražaus skambumo. Ausis kas turi, tas teklauso.-

2

“Sustok,- tariau,- nykštuke! – Ar aš! Ar tu! Bet aš esu iš mudviejų stipresnis: tu nežinai manos minties bedugnės! O tos m i n t i e s – tu nepaneši!”

Ir man staiga taip lengva tapo, nes nuo pečių nušoko man nykštukas, tasai smalsuolis! Ir ant akmens jis įsitaisė, kurs prie manęs gulėjo. O ta vieta, kur mes sustojom,- čia buvo tarpvartė iš tikro.

“Pažvelk į tarpvartę tu šitą! Nykštuke mažas!- toliau aš jam kalbėjau.- Jinai du veidus turi. Čia du keliai sueina: jų galo niekas dar nėra priėjęs.

Šis ilgas kelias atgalios: jis trunka amžinybę. O kelias ilgas tas į priekį yra – antroji amžinybė.

Šitie keliai – tai priešingybės; kaktom jie vienas kitą remia; o čia, tarpuvartėj šitoj, abu jie susitinka. Tarpuvartės šios vardas – ‘Akimirka’: viršuj jis užrašytas.

Ir jei iš šių kelių, sakysim, vienu kas nors toliau pradėtų eiti – tolyn vis ir tolyn, ar tu manai, nykštuke, kad šie keliai per amžius priešingybės būtų?”

“Juk viskas, kas tiesu, meluoja,- su panieka nykštukas sumurmėjo.- Juk visos tiesos kreivos; o laikas pats – tai apskritimas.”

“Dvasia tu sunkio! – aš tariau supykęs,- tu nesisvaidyki lengvai taip žodžiais! Arba paliksiu aš tave tupėti, kur ir dabar kiurksai, tu šlube, – o aš ant s p r a n d o juk tave nešiojau!

Matai akimirką tu šitą! – tęsiau aš kalbą savo.- Nuo tarpvartės šitos a t g a l nutįsęs kelias ilgas: už mūsų amžinybė driekias.

Ar neturėjo tai, kas bėgt tik g a l i, jau kartą tuo keliu nubėgę būti? Ar neturėjo visa, kas tik įvykti g a l i, jau vienąkart įvykę, jau pasidarę ir prabėgę būti?

Ir jeigu visa jau įvykę, tai ką manai tu apie šią akimirką, nykštuke? Ar tarpvartė šitoji taip pat jau neturėtų – buvus būti?

Ir ar nėra visi dalykai taip susipynę tarp savęs, kad ši akimirka ir v i s a, kas dar ateiti turi, paskui save vis traukia? V a d i n a s, ir save dar pačią?

Nes visa, kas tik bėgti g a l i, taip pat ir šiuo keliu i l g u o j u – dar privalės nubėgti!

Ir šitas lėtas voras, kurs sėlina čia mėnesienoj, ir mėnesiena ši pati, ir tu, ir aš tarpuvartėje, kurie čia kuždasi ir dalykus gvildena amžinuosius,- ar nesam mes visi jau buvę?

– ir argi neprivalom grįžti ir bėgt anuo keliu antruoju, tolyn ir vis į priekį, šituo kraupiu keliu ir ilgu – ar mums nereikia amžinai vis grįžti?”-

Štai šitaip aš kalbėjau – tyliau vis ir tyliau, nes aš minčių savų bijojau – tiesių ir užslėptųjų. Tačiau staiga, man pasigirdo šuns k a u k s m a s netoliese.

Ar aš kada esu girdėjęs taip šunį kaukiant? Mintis mana į praeitį nubėgo. Taip! Taip! Kai dar buvau aš vaikas, dar tolimoj vaikystėj:

– tuomet girdėjau šunį šitaip kaukiant. Ir dar mačiau, koks jis pašiuręs buvo, užvertęs galvą, drebantis stovėjo,- vidurnaktį tą tylutėlį, kada vaiduokliais net ir šunys tiki:

– ir man pagailo jo, vargšelio. O tuo metu mėnulis patekėjo: išlindo virš stogų jis patyliukais, sustojo, apvalus toks kamuolys ugninis,- ant namo plokščio stogo įsitaisė lyg koks vagišius neprašytas:-

– dėl to ir šuo tada pabūgo: nes šunys vagimis ir šmėklom tiki. Ir kai jis šitaip vėl sustaugė, man vėl jo gaila pasidarė.

O kur dabar nykštukas dingo? Kur tarpvartė? Kur voras? Kur šnibždesiai visi? Nejau sapne buvau paskendęs? O gal aš jau pabudęs? Ir pajutau staiga, kad stoviu tarp uolų laukinių toks vienišas, nykus, nykiausioj mėnesienoj.

B e t t e n ž m o g u s g u l ė j o! O šalimais!- Šuva ten šokinėjo, pašiuręs, inkšdamas baimingai,- dabar mane pamatė jis ateinant ir užkaukė jis vėlei, pagalbos š a u k d a m a s i s: ar aš kuomet esu girdėjęs, kad šitaip šuo pagalbos šauktų?

Ir iš tikrųjų, ką išvydau, to nebuvau regėjęs niekad. Aš jauną piemenį išvydau, kurs raitėsi ir springo, jo kūnas trūkčiojo, virpėjo, o veidas persikreipęs buvo; iš jo burnos juoda ilga gyvatė maskatavo.

Ar teko man kada matyti žmogaus veide tiek daug šlykštybės, blyškaus tiek siaubo? Ko gero, jis užmigęs buvo? Tuomet gyvatė jam gerklėn įlindo ir ten dantis suleido.

Mana ranka ją traukė, plėšė – bet viskas veltui! Ji neištraukė iš gerklės gyvatės. Tada išsiveržė man balsas iš krūtinės: “Reik kąsti! Kąsti reikia!

Šalin jai galvą! Kąsti reikia!” – taip šaukė iš manęs manasis siaubas, manoji neapykanta ir šleikštulys, ir gailestis manasis, ir gera kas many ir bloga – tas viskas susiliejo į šauksmą vieną ištisinį.

Drąsuoliai jūs, kas stovit čia aplinkui! Ieškotojai, mėgintojai ir tie visi, kas burėmis klastingom išplaukt į jūras neištirtas drįsot! Mįslių mėgėjai jūs šaunieji!

Įminkit tad aną man mįslę, kurią tuomet regėjau, išaiškinkit regėjimą žmogaus to vienišiausio!

Nes tai regėjimas juk buvo ir žvilgsnis ateitin: tad k o k į simbolį tuomet regėjau? Ir k a s tasai, kuris ateit dar turi?

Ir k a s gi tas piemuo, kuriam tada į gerklę įlindusi gyvatė buvo? Ir k a s gi tas žmogus, kam visa, kas sunkiausia, ir visa, kas juodžiausia, įlįs į gerklę?

– Ir tas piemuo dantis sukando, kaip mano šauksmas liepė. Gerai jisai dantis suleido! Išspjovęs kuo toliau gyvatės galvą, pašoko jis iškart ant kojų.

Bet jau nebe piemuo ir ne žmogus taip pat,- o pasikeitėlis bei nušviestasis stovėjo prieš mane ir j u o k ė s! Dar žemėj joks žmogus taip nekvatojo, kaip juokės ir kvatojo š i t a s!

O broliai mano, juoką aš tuomet girdėjau, bet ne žmogaus tai buvo juokas,- nuo šito laiko troškulys mane vis graužia ir ilgesys kankina, kurs niekados nebenurimsta.

To juoko ilgesys mane vis graužia: o, kaip gyvent aš dar ištversiu! Ir kaip ištverčiau aš dabar numirti!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.