Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie kilniuosius
Rami yra gelmė manosios jūros: ir kas atspės, kokių pabaisų jinai juokingų slepia!
Negali nieks sudrumst gilybės mano: tačiau ji blizga; raibuliuoja, nes plaukia joj mįslių, kvatojimų nemaža.
Aš kilnųjį regėjau šiandien vieną, labai jau šventišką ir atgailaujantį dvasia: o kaip siela manoji juokės iš tos šlykščios bjaurybės!
Krūtinę savo plačią atkišęs ir išvertęs, kaip tie, kas lyg prariję mietą vaikšto, stovėjo jis, kilnybė toji, sukandęs lūpas:
Baisiom teisybėm apsikarstęs, laimikiais tais medžioklės savo, drabužiais smarkiai apdraskytais; ir daug ant jo spyglių kabėjo – bet rožės dar matyt neteko.
Šypsotis dar jis neišmoko ir grožio nepatyrė. Niūrus sugrįžo šis medžioklis iš girios pažinimo.
Jis kovės su žvėrim laukiniais: tačiau iš jo rimtybės žvėris laukinis tebežvelgia – nenugalėtasai!
Kaip tigras, šuoliui pasirengęs, jis vis dar tebestovi; tačiau nemėgstu aš sielų tų įtemptųjų, ne mano skoniui tie, kas uždarai gyvena.
O jūs, bičiuliai, sakot, kad ginčytis dėl skonio esą neverta? Bet juk gyvenimas patsai – tai ginčas ištisas dėl skonio!
O skonis – tai ir svoris, svarstyklės ir svėrėjas; ir vargas tam, gyventi kas be ginčų dėl svorio, dėl svarstyklių ir dėl svėrėjų geistų!
Tiktai kai jam kilnumas be galo bus įgrisęs, tam prakilnybei, tiktai tada pradės jo grožis skleistis – ir tik tada jį vertint imsiu, ir tik tada laikysiu jį skoningu.
Ir tik kai bus atėjęs laikas ir nusigręš jis nuo savęs, tuomet jisai šešėlį peršoks savo – tuomet tikrai! – įšoks jisai į s a v o saulę.
Per daug ilgai šešėly jis tūnojo – išblyško skruostai atgailautojo to dvasios; bemaž badu jis mirė, savuosiuos lūkesčiuos paskendęs.
Dar paniekos jo akys pilnos, ir šleikštulį jo lūpos slepia. Nors jis dabar ir ilsis, bet poilsio dar jo nešildo saulė.
Kaip jautis jis turėtų dirbti; ir laimė jo žeme, bet tik ne žemės panieka kvepėt turėtų.
Aš baltu bulium jį matyt norėčiau, kaip jis pūškuodamas ir baubdamas noragą tempia: o tas baubimas jo kas žemiška dar šlovint privalėtų!
Tamsus kol kas jo veidas, jame šešėlis rankų žaidžia. Jo akys dar beprasmės.
Paties darbai ant jo vis dar šešėlį meta: ranka užtemdo dar veikėją. Kol kas darbų savų jisai nepergalėjo.
Nors man tas jaučio sprandas jo patinka, tačiau dabar ir angelo akis matyt norėčiau.
Ir savo didvyriškų siekių jis turi dar atsikratyti: išaukštintas, o ne tiktai kilnus jisai man turi būti – pats eteris iškelti jį turėtų, bevalį šitą!
Pabaisas tramdė jis, mįsles jis minė: tačiau jam dar reikėtų pabaisoms savo bei mįslėms išganymą, sprendimą rasti – dangaus vaikais jis jas paversti dar turėtų.
Šypsotis dar jo pažinimas neišmoko ir be pavydo būti dar nemoka; audringa jo aistra dar grožy nenurimo.
Išties ne soty jo troškimas nutilti ir nugrimzti turi, o vien tik grožy! Žavumas juk priklauso tų taurumui, kurių didžiuliai siekiai.
Rankas po galva pasikišęs – taip didvyris ilsėtis turi, taip jam ir savo poilsį įveikt reikėtų.
Bet g r o ž i s didvyriams yra sunkiausias daiktas. Jokia stipri valia jo iškovot negali.
Daugiau šiek tiek, mažiau truputį: čia tai yra kaip tik nemaža, čia tai yra daugiausia.
Be darbo raumenis laikyti ir valią nuginkluotą: štai kas sunkiausia jums visiems, jūs prakilnieji!
Kuomet galia malonę rodys ir nusileidžiant ją išvysim, aš vaizdą šį stačiai gražiu vadinsiu.
Ir nė iš vieno grožio aš tiek nereikalauju, kiek iš tavęs, tu galingasai: te gėris tavo bus savęs didžiausias įveikimas.
Vien pikta iš tavęs galiu tikėtis, todėl ir gėrio iš tavęs aš noriu.
Išties dažnai juokiausi iš silpnųjų, kurie, tik dedasi geri, nes letenas luošas teturi!
Dorybės bokštu tau darytis reikia: ji taps gražesnė ir švelnesnė, bet iš vidaus tvirtesnė, juo kils daugiau jinai į aukštį.
Tikrai sakau tau, prakilnusis: tu kada nors gražus dar būsi ir grožį savąjį išvysi.
Tada drebėti ims siela tavoji prieš dieviškus geismus; dar garbint bus tuštybė tavo pasirengus!
Tad štai ta paslaptis sielos didžioji: tiktai tuomet, kai didvyris ją bus palikęs, prie jos – sapne – antdidvyris pradės artėti.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
