Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie garsiuosius išminčius
Tarnavote jūs tautai ir prietarams tautos, visi išminčiai jūs garsieji! – tačiau tiktai n e tiesai! Kaip tik. dėl to ir gerbiami jūs buvot.
Todėl ir netikėjimas tas jūsų tiek pakantos sulaukė, kad pokštas buvo jis ir kelias, kuris į tautą tik aplinkui veda. Taip ponas leidžia kai kada saviems vergams truputi laisvės paragauti, o pats jų išdykavimu sau gėris.
Tačiau tauta ko taip neapkenčia, tarytum šunys vilko? Tai – laisvės dvasios ir žmogaus, kurs trauko pančius ir kurs garbinti nelinkęs nieko ir giriose gyvena.
Krapštyt laukan ji iš lindynės – tai tautai visuomet tik “teisingumą” reiškė: prieš toki žmonės ir dabar šunis pikčiausius savo tebesiundo.
“Nes juk tiesa gyvuoja, jei tik tauta gyvuoja! Ir vargas tiems, kas ieško!” – taip nuo senų laikų juk buvo.
Įtikti savo tautai jūs norėjot, giedodami jai ditirambus: “tiesos siekiu” tai pavadinot, išminčiai jūs garsieji!
Ir jūsų širdys sau vis sakė: “Aš iš tautos esu atėjęs, iš ten ir Dievo balsas man atskriejo.”
Ir užsispyrę, išmintingi, tarytum asilai, tautos jūs visad užtarėjai buvot.
Ne vieną mes galiūną žinom, kurs su tauta gerai važiuoti geidė, dar priešais savo žirgus – ir asiliuką pasikinkė, išminčių garsų.
O štai dabar, išminčiai jūs garsieji, norėčiau, kad galų gale visai jūs nusimestumėte liūto kailį!
Plėšraus žvėries tą rainą kailį ir gaurus tiriančio ir ieškančio, ir to, kuris užvaldo!
O kad aš įtikėt galėčiau į jūsų “teisingumą”, turėtumėt pirma sulaužyt savo garbinančią valią.
Teisuolis – tokį vardą duodu tam, kuris į dykumas bedieves eina ir savo garbinančią širdį yra visai sulaužęs.
Smėlynuos geltonuos įklimpęs ir saulėje įdegęs, ištroškęs dairosi jisai salų, kur daug šaltinių trykšta ir medžių ūksmėje gyvybė ilsis.
Tačiau jo troškulys didžiulis neperkalba dar jo šitiems patenkintiesiems pasidaryti jam lygiam: nes kur oazės plyti, ten ir dievaičiai būna.
Ir alkį kęsti, prievartą naudoti, ir vienišam, bedieviui būti – tokia yra pati valia, kuri priklauso liūtui.
Laisva nuo vergo laimės ir nuo dievų bei garbinimo jų, bebaimė ir baisi, ir didelė, ir vieniša – tokia yra valia, kuri priklauso teisingajam.
Nuo seno dykumoj gyveno kaip jos valdovai teisingieji, laisvieji protai, o miestuose sulindę buvo gerai įmitę, nupenėti išminčiai garsūs – tie gyvuliai darbiniai.
Tai jie kaip tik ir traukia, lyg asilai – t a u t o s vežimą!
Aš nepykstu ant jų iš tikro: bet mano akyse jie lieka tarnai ir į vežimą pakinkyti, nors ir tviskėtų jie pakinktais aukso.
Dažnai iš jų geri tarnai išėjo, net pagyrimo nusipelnę. Nes taip dorybė sako: “Jei tarnas būti privalai, tai susiraski tokį poną, kuriam tarnystė tavo naudos didžiausios duotų!
Dvasia, taip pat dorybė pono tavo didėt ir augti turi dėl to, kad tu esi jo tarnas: štai taip ir tu drauge su jo dvasia ir jo dorybe augsi!”
Ir iš tiesų, garsieji jūs išminčiai, tautos tarnai didieji! Jūs patys su tautos dvasia ir jos dorybe augot – bet augo ir tauta per jus! Tatai sakau aš jūsų garbei!
Tačiau minia man pasiliekat net su visom savom dorybėm, minia kvailom akim,- minia, kuri nežino, kas ta d v a s i a, kas ją sudaro!
Dvasia yra gyvenimas, kuris save pats pjauna: iš nuosavos kančios jisai savas žinias papildo,- ar jūs tai jau žinojot?
O dvasios laimė: būti pateptąja, būt gyvuliu aukojamuoju, kurs ašaromis šį pašventinimą gauna,- ar jūs tai jau žinojot?
Ar aklojo aklumas ir grabaliojimas, ir žingsnis jo netvirtas dar turi rodyt galią saulės, kurion jis žvelgė,- ar jūs tai jau žinojot?
Ir iš kalnų pažįstantysis s t a t y t išmokt privalo! Per maža, kad dvasia išjudina iš vietos kalnus,- ar jūs tai jau žinojot?
Tik dvasios kibirkštį jūs tepažįstat: bet jūs nematote priekalo, kuriuo dvasia yra, nematot, koks smarkus jos kūjis!
Iš tikro, dvasios išdidumo nepažįstat! Bet dar mažiau kuklumą jos galėtumėt pakęsti, jei ji kada prabilt norėtų!
Ir niekuomet jūs dar neturit į pusnį savo dvasios sviesti: tam karščio reikiamo jums trūksta! Todėl jūs ir nežinot, koksai žavus jos šaltis.
Bet su dvasia jūs elgtis linkę visur ir visame kame per daug jau intymiai; ir išmintį dažnai padarėt ligonine ir prieglauda blogiems poetams.
Jūs nesate ereliai: todėl ir laimės jums patirt neteko, kurią pagimdė dvasios siaubas. O kas ne paukštis, tas neturi sklandyt viršum bedugnių.
Jūs esat man drungni: tačiau šalta srovė kiekvieno pažinimo. Ir tartum ledas šaltas yra giliausios versmės dvasios: karštoms tai rankoms atgaiva ir tiems, kas verkia, kuria.
Garbingi stovit čia sustingę ir nugaras savas ištiesę, išminčiai jūs garsieji! – Ir nei galingas vėjas, ir nei valia stipri jus neįstengs pajudinti iš vietos.
Ar niekad jūs nematėt, kaip burė jūra skrieja, ir apvali, ir išpūsta; virpėdama dėl vėjo siausmo ir jo veržlumo?
Lyg burė skrieja jūra taip pat ir išmintis manoji, virpėdama dėl dvasios siausmo ir jos veržlumo – ta išmintis manoji nežabota!
Bet jūs, tautos tarnai, išminčiai jūs garsieji,- kaip jūs g a l ė t u m ė t e su manim drauge taip skrieti!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
